Devyniolikmetė Samanta Daminaitytė motinos neatsimena. Ji buvo nužudyta, kai mergaitei tebuvo ketveri. Patekusi į vaikų namus, kaunietė laukė, kada sukaks aštuoniolika ir ji galės patirti laisvę.
Tačiau laisvė buvo nelengva. Samanta mokėjo tik susitepti sumuštinį, nenutuokė, kiek ir kokio maisto pirkti bei kaip leisti pinigus, kad jų užtektų iki mėnesio pabaigos. Išmokti kasdienių įgūdžių jai padėjo „AC Patria“ darbuotojai ir gyvenimas lydimajame būste.
Panašios ir kitų čia gyvenančių jaunuolių istorijos.
Įprato neskaičiuoti pinigų
Aštuoniolikmetis Aleksandras savo tėvų niekada nepažino – vos gimusį jį paliko kūdikių namuose. Vaikinas dėkoja likimui, kad atsidūrė vaikų globos namuose – nežinia, kur būtų buvęs, jei ne jie. Tačiau turi ir patarimų, kaip globos įstaigas tobulinti.
Jo manymu, negerai, kai viskas globojamiems vaikams sukramtyta ir ant lėkštutės paduota.
Aleksandras jau kelis mėnesius gyvena „AC Patria“ lydimajame būste. Tai keturių kambarių nuomojamas butas Šilainiuose. Jame vaikinas gyvena kelis mėnesius ir mokosi planuoti išlaidas, taupyti karštą vandenį, laikytis taisyklių, gaminti maistą ir būti atviras.
„Vaikų namuose įpratome, kad nereikia skaičiuoti pinigų už vandenį, elektrą, dujas, maistą. Sukramtyta ir reikia praryti. O būste pradėjau skaičiuoti. Nors labai mėgstu šiltą dušą, bet teko taupyti vandenį. Kai mažesni komunaliniai mokesčiai, sau daugiau leidžiu“, – džiaugėsi Aleksandras.
Samanta ir Aleksandras sutiko plačiau papasakoti savo istorijas ir ko jie išmoko ypatinguose savarankiškumo namuose.
Valgė vien sumuštinius
Iš pradžių Samanta neteko motinos. Ji buvo nužudyta. „Mamos neatsimenu. Ji mirė, kai man buvo ketveri“, – sakė Samanta. Globoti mergaitę ėmėsi giminaičiai.
Kai jai sukako 12 metų, neaiškiomis aplinkybės mirė ir tėvas. Mergaitė persikėlė į globos namus.
„Visą laiką labai laukėme 18-os, kai galėsime išeiti iš globos namų. Norėjosi laisvės. O kai reikia išeiti, ašaras brauki atsisėdusi“, – pasakojo mergina.
Samanta dar būdama 17-kos persikėlė į „AC Patrios“ savarankiško gyvenimo būstą. „Man sunkiausia buvo mokytis naudoti pinigus. Labiausiai bijojau, kad jų neužteks“, – prisiminė jaunuolė.
Jos mėnesio biudžetas buvo 520 litų. Nepaisant mažo biudžeto, po penkių mėnesių gyvenimo būste ji susitaupė mobiliajam telefonui.
Kitas jos galvos skausmas buvo kur, kiek ir kokio maisto pirkti. Išėjusi iš vaikų namų Samanta mokėjo pasigaminti tik sumuštinius. Būste ji išmoko kepti picą, karštus sumuštinius, makaronų apkepą, virti sriubą.
Merginai įspūdį paliko bendruomeniniai susitikimai, kai būsto gyventojai spręsdavo konfliktus. Visiems tai būdavo sunkus išbandymas, bet taip jaunimas mokydavosi civilizuotai spręsti problemas.
Būste ji sužinojo, kad laukiasi. Socialinė darbuotoja padėjo jai ruoštis motinystei. Dabar Samanta, 9 mėnesių sūnelis ir jo tėvas gyvena nuomojamame bute. Mergina augina sūnų ir mokosi kirpėjos profesijos.
Pinigus uždirba vaiko tėvas, o juos tvarko Samanta. „Kai gauname pinigus, stengiamės iš karto susipirkti visus svarbiausius dalykus – sauskelnių ir kitus. Prisikrauname didžiausius krepšius. Tada būna rami galva“, – išmoktomis pamokomis dalijosi jauna mama.
Mokėsi leisti pinigus
Kitas būsto gyventojas Aleksandras į jį persikėlė iš Jonavos vaikų globos namų. Aleksandras vadina save neplanuotu vaiku – jo mama atsisakė vos gimusio, berniukas pateko į kūdikių namus. Jis nepažinojo nei motinos, nei tėvo. Negana to, apie tėvą jis nežino nieko – nei vardo, nei pavardės.
„Nesigailiu, kad atsidūriau vaikų namuose. Nemanau, kad būčiau dabar čia sėdėjęs ar vaikščiojęs gatvėmis, jei ne vaikų globos namai“, – sakė jaunuolis.
Jo sesuo taip pat augo vaikų namuose. Ji baigė universitetą, todėl broliui yra pavyzdys. „Turiu atramą, į kurią galiu atsiremti. Sesuo atstojo man ir motiną, ir tėtį“, – pasakojo Aleksandras.
Kai jam sukako 17 metų, socialinė darbuotoja pasiūlė apsilankyti „AC Patria“ organizacijoje. Sulaukęs pilnametystės, vaikinas įsikūrė savarankiško gyvenimo būste. Daugiau nei pusę metų jis gyvena Šilainiuose nuomojamame bute.
Sunkiausia jam buvo atvirai pasakyti, ką jis galvoja ir ko nori. „Dabar jau galiu pasakyti, ką iš tiesų mąstau“, – sakė jaunuolis. Sunku buvo ir prisitaikyti prie būsto taisyklių – grįžti namo laiku.
Nors iš pradžių manė, kad būste ilgai neužsibus, dabar nebenori iš jo išeiti.
Kai jis ir kiti būsto gyventojai pamėgino nurašyti skaitiklių rodmenis, pavyko iš trečio karto. Kai suskaičiavo, kad išnaudojo 600 litrų vandens, teko dar kartą peržiūrėti rodmenis.
Jis, kaip ir Samanta, būste išmoko protingai leisti pinigus. „Per pirmą individualių susitikimą susirašiau, ką pirksiu – dešrelių, batoną, sumokėsiu komunalinius mokesčius. Buvo sunku – daugiau nei maistui išleisdavau pramogoms“, – juokėsi Aleksandras.
Vaikinui prireikė kelių mėnesių, kol išmoko drausmingai leisti pinigus. Pirmus 3–4 mėnesius jis banko kortelę palikdavo organizacijos socialiniams darbuotojams. Nusistatytą pinigų sumą jaunuolis pasiimdavo kiekvieną savaitę. Taip taupyti mokosi visi lydimojo būsto gyventojai.
Vaikinas ir mokosi, ir dirba. Anksčiau jis svajojo tapti informatikos mokytoju, bet dabar profesinėje mokykloje mokosi logistikos. Po paskaitų picerijoje ruošia sudedamąsias dalis picai.
Aleksandras „AC Patria“ sutiko ir merginą. „Va, ką Patria daro“, – juokėsi buto draugai. Vaikinas svajoja apie darbą, kuriame jo nuomonė būtų vertinama.
Mokosi tartis su kaimynu
Kaune yra vienas toks būstas. Trys kambariai skirti jaunuoliams, vienas – darbuotojų reikmėms ir kassavaitiniams bendruomeniniams susitikimams. Būste vienu metu gali gyventi šeši jaunuoliai.
Į savarankiškumo kalvę iš vaikų globos namų priimami tik motyvuoti jaunuoliai, kurie siekia mokytis arba dirbti. Jie moka 10 proc. komunalinių mokesčių ir 15 eurų mėnesio nuomą.
Mokesčių dydis priklauso nuo įpročių. „Jei jaunuoliai palieka šviesą koridoriuje, vonioje, ateina didesnės sąskaitos už elektrą. Per bendruomeninius susitikimus kalbame apie tai. Kitą mėnesį žmogus pamato, kad išjungdamas šviesą jis sutaupo“, – pasakojo organizacijos socialinė darbuotoja Gintarė Urbonienė.
Jaunimas mokosi ne tik buitinių įpročių, bet ir santykių – kaimynui pasakyti „Išjunk šviesą“, spręsti konfliktus dėl tvarkos, kitų taisyklių laikymosi.
„Būstas – tai vieta, kur jaunuoliai mokosi susikalbėti – ne pabėgti nuo problemos, ne rėkti vienas ant kito ar muštis, bet konstruktyviai spręsti konfliktus. Kur kitur jie šito išmoks? Tik tiek, kad jie yra ne vieni – esame mes, kurie atspindi susiklosčiusią padėtį“, – pasakojo psichologė Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė.
Būste ištveria tik mažuma
Kiekvieną būsto gyventoją nuolat palydi socialinė darbuotoja ar psichologė.
„Kiekvieną palydime pagal poreikį. Vieniems reikia padėti rasti mokyklą, kitiems – rytais atsikelti, tretiems laiku nunešti pažymą“, – pasakojo G.Urbonienė.
Darbuotojų pagalba nėra motiniška globa, bet tarsi partnerystė – jaunuoliai skatinami pamatyti, ko jiems reikia išmokti, patys užsibrėžti sau tikslus. Vaikinai ir merginos gyvena visiškai vieni. Darbuotojai juos aplanko tik kartais.
Lydimajame būste galima gyventi metus, tačiau tik vienetai tiek išbūna. Dauguma per kelis mėnesius pasijunta pakankamai išmokę arba tiesiog gyvenimiška realybė jiems pasirodo per sunki.
Kalbasi apie tai, kas svarbu
Dažniausiai jaunuoliai atkrenta dėl alkoholio. Būste negalima vartoti svaigalų, nepriimami išgėrę svečiai. Į būstą gyventojai turi grįžti iki 22 val., prieš poilsio dienas – iki 23 val. Nustatytas ir laikas, iki kada jaunimą gali lankyti draugai.
Negalima vogti ar smurtauti. Reikia belstis prieš einant į kaimyno kambarį. Tik kai įtariami negeri dalykai, darbuotojai gali be perspėjimo įeiti į jaunuolių kambarius.
Kartą per savaitę darbuotojai ir jaunuoliai susirenka pasikalbėti apie tai, kas jiems svarbu: buitį, tvarką, konfliktus, kaip kam sekasi ar nesiseka. Šio susitikimo negalima praleisti.
„Laiku ateiti į susitikimą, eiti į mokyklą, ją baigti, ieškoti darbo, būsto, laiku nunešti pažymą – tai nėra jaunuoliams savaime suprantama. Neįsivaizduojate, koks mums džiaugsmas, kai jaunuolis susiranda darbą ir jame išbūna penkis mėnesius, kai prieš tai būna pakeitęs vienuolika“, – pasakojo jaunimą palydinčios darbuotojos.
Modelį perėmė iš vokiečių
„AC Patria“ darbuotojos siūlo pradėti ugdyti vaikų savarankiškumą nuo pat mažų dienų.
„Mes ir vaikų globos namai labai skirtingai suprantame savarankiškumą. Globos namuose gausu bausmių. Pagrindinė – negausi kišenpinigų. Einama per gąsdinimą. Geriau yra leisti pajusti realybę, savo veiksmų padarinius“, – sakė G.Urbonienė.
„AC Patria“ – vienintelė Kaune organizacija, kuri užsiima iš vaikų globos namų išėjusių jaunuolių individualiu palydėjimu. Pagalbos jaunimui modelį kauniečiai perėmė iš vokiečių, vėliau šią idėją rutuliojo patys.
Jei tik gautų finansavimą paskaitoms rengti, savo patirtimi nevyriausybininkai mielai pasidalytų su globos namais, kitomis įstaigomis.
Šiuo metu paslaugos jauniems žmonėms, išėjusiems iš globos namų, teikiamos iš organizacijos sutaupytų lėšų bei įmonių ir žmonių paramos. Nei projektinio, nei tiesioginio finansavimo lydimajam būstui nuo praėjusių metų rugsėjo organizacija negauna.
Neturi patirties, kaip išgyventi
Aurelija Lingienė Asmenybės brandos centro vadovė, psichologė
„Turime paruošti vaiką gyvenimui, kad jis galėtų išgyventi. Kad ir kur vaikas augtų, ateina laikas, kai jis turi išeiti iš namų ir gyventi savarankiškai. Tam ruošiamasi nuo pat mažens. Mokome vaikus atsakomybės, pareigos, santykių su bendraamžiais ir suaugusiaisiais.
Jei už vaiką viskas padaroma, jis neįgyja įgūdžių. Jis gali būti labai piktas, kai kiti pasiekia trokštamų tikslų, o jis – ne. Patyręs daug nesėkmių dėl įgūdžių stygiaus, jis gali griebtis alkoholio, kiti juo gali pasinaudoti.
Ateina laikas žmogui kurti šeimą. Kiek jis pasirengęs įdėti širdies į santykius? Globos namai nėra šeimos modelis. Šitie vaikai patys kuria nesėkmingus santykius – užmegzti santykius yra lengviau nei juos išlaikyti.
Iki globos namų vaikai gyveno aplinkoje, kurioje nebuvo jokios profesinės veiklos. Žmonės gyveno iš pašalpų, vaikų pinigų, atsitiktinių darbų. Užaugusios merginos nori gauti turtingą vyrą. Jos neturi patirties ir nesuvokia, kad galima įgyti profesiją, kad yra kitų būdų išgyventi.
Kai kurie vaikai neturi galimybės susipažinti su profesijomis – šalia jų nėra skirtingų profesijų žmonių. Tokiems vaikams reikia ypatingos pagalbos.“
