Lietuvą šią savaitę aplankiusi pasaulio rekordininkė M.Ossevoort, kuri traktoriumi per beveik ketverius metus nukeliavo 38 tūkstančius kilometrų, pasirodo, yra meniškos sielos moteris – teatro aktorė.
Važiuodama daugiau nei per 20 valstybių nuo gimtosios Olandijos iki Pietų ašigalio kelionėje Manon iš viso užtruko net devynerius metus, nes gimusi dukra ją privertė sustoti.
„Man ši kelionė – tarsi stebuklas, įrodantis, kad viskas įmanoma, tik reikia labai norėti. Tai buvo mano nutrūktgalviška svajonė. Ją įgyvendinusi išsilaisvinau ir įgijau energijos, kuria noriai su visais dalijuosi“, – šypsojosi M.Ossevoort, vadinama Traktoriaus Mergina.
Prieš dešimtmetį Manon buvo kukli teatro aktorė, kuri mielai įsitraukdavo į labdaringus projektus. Dabar ji kviečiama į įvairias pasaulio šalis dalytis įspūdžiais iš didžiosios savo gyvenimo kelionės, rengia motyvacinius mokymus, taip pat rašo knygą ir kuria filmą apie mergaitę, kuri turėjo svajonę.
Manon kilusi iš Olandijos provincijos. Jos senelis kaime turėjo nedidelį restoraną. Galima sakyti, ji ten ir užaugo su vestuvių puotomis ir vakaronėmis.
Nors visi artimieji ir draugai užsiėmė ūkininkavimu, Manon turėjo kitokių svajonių. Ji norėjo tapti aktore, tačiau manė, jog iš kaimo kilusiai mergaitei tai neįmanoma. Juo labiau kad nuo vaikystės M.Ossevoort buvo nedrąsi, neišsišokanti iš minios.
Tačiau mokykloje Manon talentą įžvelgęs mokytojas ją padrąsino siekti savo tikslo, užuot ateityje graužus nagus, kad nepabandė.
Ir jai pavyko! Ji tapo puikia teatro aktore, o šios svajonės išsipildymas pastūmėjo svajoti dar labiau. Taip kilo pašėlusi mintis leistis į kelionę per pasaulį traktoriumi. Iki tol Manon net nebuvo išvykusi į užsienį.
Tačiau iki tos kelionės tuo metu 25 metų moteriai reikėjo daug nuveikti. Pirmiausia – išmokti vairuoti traktorių!
Nesisekė rasti rėmėjų
Tai jai puikiai sekėsi, bet nepavyko rasti nė vieno rėmėjo, kuris galėtų finansuoti kelionę.
„Į susitikimus atėję vyrai turbūt tikėdavosi pamatyti vyrišką, stiprią moterį. O aš nesugebėdavau jų įtikinti, kad man pavyks sklandžiai keliauti, ypač per tokias šalis kaip Sudanas ar Egiptas“, – šypsojosi Manon.
Bet ji nepasidavė. Traktorių aktorei paskolino vienas ūkininkas iš gimtojo kaimo. „Važiavau 5–20 kilometrų per valandą greičiu – tai buvo lėčiausias traktorius pasaulyje, tačiau jis niekada nesugedo“, – juokėsi Manon.
Kelionėje sutiktiems žmonėms ji pardavinėjo marškinėlius su traktoriaus atvaizdu, kuriuos pati padarė. Jie kainavo 2 eurus.
Vienas euras likdavo jos kelionei, o kitas – skurstančius vaikus remiantiems fondams.
Dar iki kelionės pradžios olandų aktorė įgijo patirties dirbdama su UNICEF.
Prieš didžiausią savo gyvenimo kelionę pirmiausia traktorių aktorė išbandė nuvykusi į Paryžių tiesiog išgerti kavos šalia Eiffelio bokšto ir atgal. Ji ką tik buvo baigusi teatro studijas ir vos kelis mėnesius vaidino teatre.
„Aš buvau puiki aktorė“, – tikino Manon.
Savo kelionę ji pradėjo 2005 metų vasaros pradžioje vienoje saloje Šiaurės Olandijoje vykusiame tarptautiniame teatro festivalyje. Paskutinę jo dieną Manon traktoriumi tiesiog nuvažiavo nuo teatro scenos ir leidosi į kelią.
Tačiau po dviejų dienų aktorė įstrigo Belgijoje – ją sulaikė policija už tai, kad traktoriumi įvažiavo į greitkelį.
Jei manote, jog priežastis – moteris prie vairo, klystate. Tiesiog vyko kelio darbai ir buvo paslėptas greitkelio ženklas.
„Įvažiavau į tunelį po pastatu ir netrukus atsirado keturios kelio juostos, pro mane ėmė švilpti mašinos. Iš pradžių policininkai manė, kad esu pamišusi ūkininkė, tačiau netrukus viską išsiaiškino.
Vis dėlto kelionę tęsti galėjau tik po 16 dienų“, – kelionės įspūdžiais dalijosi olandė, kurios kiekvieną kilometrą sekė pasaulio žiniasklaida.
Be to, ji pati filmavo, fotografavo ir aprašinėjo savo nuotykius, kitų žmonių istorijas ir įdomybes. Pavyzdžiui, Kosove ji pasiėmė pakeleivį – kalnuose valkataujantį šunį. Tanzanijoje susidūrė su žiurkėmis, išmokytomis aptikti minas. Zimbabvėje savo traktoriumi 70 kilometrų į ligoninę pavėžėjo gimdyvę.
„Nėra tokio dykumos žemėlapio, kuriame būtų sužymėtos degalinės. Todėl nežinojau, ar man pavyks per ją pervažiuoti.
Kartais prisimindavau kitų žmonių dvejones, kad man nepavyks“, – kalbėjo M.Ossevoort.
Egipto smėlynuose ji padėjo dviem vyrams, kurių automobilis buvo apvirtęs.
Artėjantį traktorių išvydę egiptiečiai iš pradžių pamanė, kad tai miražas. Jie buvo apstulbę ir net pamiršo padėkoti.
Užtat kitą dieną privažiavusi kaimą Manon vėl sutiko tuos vyrus. Tąkart jie atsiprašė už nemandagumą ir olandę pavaišino apelsinų sultimis.
Laikė piligrime
Dar prieš kelionę Manon buvo neramu, kaip baltaodę moterį sutiks islamo valstybėse Afrikoje, pavyzdžiui, Egipte ar Sudane.
„Tikėjausi agresijos, tačiau sulaukiau daug pagarbos. Buvau nustebusi – jie turi puikų humoro jausmą.
Dauguma žvelgė į mane kaip į piligrimę.
Bet aš gi keliavau ne į jų Meką, o kažkur kitur“, – pasakojo M.Ossevoort.
Prieš kirsdama Kenijos sieną ji buvo girdėjusi, jog toje šalyje trejus su puse metų tęsiasi badmetis, nes visai nelijo – nugaišo gyvuliai, mirė daug žmonių. Nebuvo gera situacija tokiu metu važiuoti per šią šalį.
„Sustojusi prie sienos ėmiau svarstyti, gal man traktorių reikėtų pervežti, ir staiga pradėjo lyti. Tai buvo tarsi stebuklas.
Žmonės buvo laimingi, įtampa nuslūgo.
Pasitarusi su armijos atstovais nusprendžiau nesustoti.
Be to, man buvo skirti keli kareiviai keliauti kartu“, – kalbėjo Manon. Kenijoje ji nufilmavo daugybę skaudžių žmonių istorijų.
Sunkiausia kelionėje buvo tai, kad ji užtruko labai ilgai. Manon manė, kad per vasarą pervažiuos Europą, o nuo rudens metus keliaus per Afriką. „Bet Afrika pasirodė didesnė, nei įsivaizdavau“, – nusišypsojo olandė.
Pasiekus Pietų Afrikos Respublikos sostinę Keiptauną paaiškėjo, kad laivas, kuris turėjo ją nuplukdyti į Antarktidą, pakeitė kryptį – išplaukė į Šiaurės ašigalį ir čia nebedirbs.
Taigi priešais Manon plytėjo 4 tūkstančiai kilometrų vandenyno.
Ji įstrigo Keiptaune ieškodama rėmėjų, kurie galėtų jos seną traktorių perdaryti taip, kad juo įstengtų važiuoti ledynais.
Aktorė jau buvo benuleidžianti rankas, bet praėjus keleriems metams pagaliau rado rėmėjų. Bet užuot pritaikiusi jos skolintą seną traktorių egzotiškai kelionei per ledynus, viena Didžiosios Britanijos įmonė skyrė jai naują ir suorganizavo brangiai kainuojančią ekspediciją.
Pustrečio tūkstančio kilometrų kelionė nuo Rusijos Novolazarevskajos stoties iki ašigalio Antarktidos ledyno paviršiumi buvo itin sunki, ji truko 16 dienų ir baigėsi 2014 metų gruodžio 9-ąją.
„Spaudė nežmoniškas šaltis, vairavau ištisas valandas ir negalėjau važiuoti didesniu negu 0,5–5 kilometrų per valandą greičiu“, – prisimena olandė.
Prieš ekspediciją pastojo
Bet 2014 metai olandei buvo nuostabūs – jie prasidėjo dukters Hannah gimimu, o baigėsi rekordu Pietų ašigalyje.
Pasirodo, mylimąjį ji taip pat rado ieškodama rėmėjų.
Kartą ji susisiekė su oro linijų bendrove, kuri dovanojo lėktuvo bilietus į Didžiąją Britaniją, kai skrido padėkoti už traktorių. Ragelyje Manon išgirdo lėktuvų piloto Rogerio Nieuwendyko balsą. Po kelių parų tarp jų užsimezgė pokalbis.
„Tiesiog abu pajutome kibirkštį ir ėmė bręsti gražūs santykiai. Tačiau pirmiausia norėjau iki galo įgyvendinti savo svajonę, nežinojau, kiek tai gali užtrukti.
Svarsčiau, jei grįšiu iš ekspedicijos, kuri vis buvo nukeliama, ir jis vis dar lauks manęs, vadinasi, mums lemta kurti šeimą.
Tačiau likimas viską sudėliojo taip, kad pastojau ir tapau motina dar prieš ekspediciją“, – neslėpė moteris.
M.Ossevoort prisipažino, kad būti motina ir kartu ruoštis kelionei po Pietų ašigalį jai buvo sunkus išbandymas. Tuo labiau kad olandė maitino krūtimi.
Dukrą ji vežėsi į Islandiją, kur rengėsi ekspedicijai. Manon dėkinga savo partneriui, kad išėjo tėvystės atostogų ir buvo su dukterimi ekspedicijos metu.
„Norėjau, kad kai išvyksiu, dukra toliau gertų mano pieną, tad jo pakankamai užšaldžiau.
Dukros nemačiau pusantro mėnesio ir nerimavau, kaip ji į mane reaguos, kai grįšiu namo.
Apsidžiaugiau, kai ji nusišypsojusi ištiesė rankas į mane. Vadinasi, manęs pasiilgo, kaip ir aš jos“, – kalbėjo olandė.
Prieš keletą mėnesių Traktoriaus Mergina su gyvenimo partneriu ir jųdviejų jau dvimete dukra iš Amsterdamo centro persikėlė į nedidelį namelį miškuose.
Čia Manon gali ramiai rašyti knygą ir kurti filmą apie didžiausią savo gyvenimo kelionę. Istoriją apie mergaitę, kuri turėjo svajonę ir nepaisydama nieko jos siekė. Kelionė pakeitė moterį – ji išsiugdė milžinišką kantrybę, tapo atviresnė.
„Iki tol buvau užsidariusi lyg žmogus futliare, o po kelionės tapau bendraujanti ir draugiška“, – tikino olandė.
