Seserų Ericos, Anne ir Deirdre ilgam neišskyrė nei gyvenimo aplinkybės, neatitolino nei amžiaus skirtumas, nei tikslai.
Kraujo ryšys jas susiejo taip stipriai, kad moterys neįsivaizduoja kasdienybės viena be kitos. Ir dabar, kai E.Jennings varžosi nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje, Anne ir Deirdre tapo didžiausiomis jos palaikytojomis.
Seserys tiki, kad Ericos parašyta daina „Leading Me Home“ prasiskins kelią į didžiąją „Eurovizijos“ sceną Stokholme.
Juk E.Jennings jau kartą dalyvavo populiariame dainų konkurse su grupe „Skamp“.
Po 15 metų pertraukos airė sėkmę mėgintų dar sykį. Ar Erica buvo tokia pat užsispyrusi ir vaikystėje?
Ką apie ją papasakojo seserys – Vilniuje esančio restorano „Bistro 18“ bendraturtė A.Jennings-Taučienė ir privačios mokyklos „Vilnius International School“ fizikos, chemijos, biologijos mokytoja D.Jennings?
Deirdre: Kai gimė Erica, mes labai džiaugėmės savo mažąja seserimi ir iš pradžių tiesiog mokėmės ja rūpintis.
Kai ji paaugo, su ja žaisdavome ir eidavome pasivaikščioti į kalnus netoli namų.
Erica su draugais mums ruošdavo pasirodymus ir spektaklius, kurie buvo labai smagūs.
Visa šeima būdavo žiūrovai.
Vienas smagiausių prisiminimų iš vaikystės – tai Erica, dainuojanti savo mėgstamą dainą su džiaugsmu, traukianti ją iš visų jėgų ir šokinėjanti nuo vienos lovos ant kitos. Jai tuo metu buvo vos penkeri metai.
Anne: Manau, mes užaugome kitokiomis sąlygomis nei dauguma šiuolaikinių vaikų: neturėjome interneto, mobiliųjų telefonų, nebuvo susirašinėjimo žinutėmis. Visą laisvą laiką skyrėme žaidimams kieme, lavinome vaizduotę, mėgome konstruktorius.
Neturėjome daug technologijų, bet turėjome labai daug energijos. Tai buvo puiku.
Beveik visas atostogas praleisdavome Airijos šiaurės vakaruose, Donegole, – ten, iš kur yra kilę mūsų tėvai.
Turėjome daug laisvės gyvendami fermoje – mus supo kalnai, karvės, avys ir žuvys ežeruose.
Erica: Nors tarp manęs ir seserų didelis amžiaus skirtumas – dešimt ir vienuolika metų, mes visada gerai sutardavome.
Bet prisimenu, kad ankstyvoje vaikystėje leisdavau daug laiko žaisdama viena – tai man padėjo išsiugdyti vaizduotę.
Taip pat pamenu, kad visada norėjau būti vyresnė, kaip mano seserys, ir užsiimti veikla, kuriai buvau per maža.
Aš buvau labai veikli: pasibaigus pamokoms ruošdavau namų darbus bibliotekoje, po to skubėdavau į baleto, modernaus šokio arba vokalo pamokas, chorą, skvošo treniruotę.
Taip pat mėginau groti pianinu ir smuiku, tačiau man šie instrumentai nelabai patiko.
– Kaip susiklostė, kad visa šeima iš Airijos persikėlė gyventi į Lietuvą?
Erica: Su šeima juokaujame, kad tiek daug lietuvių išsikraustė į Airiją, o mes esame vieninteliai, kurie iš Airijos persikraustėme į Lietuvą. Dabar airių bendruomenė Lietuvoje šiek tiek padidėjo, jau nebesame čia vieninteliai.
Nežinau, kodėl lietuviai visuomet manė, kad mano tėtis buvo Airijos ambasadorius Lietuvoje.
Galbūt todėl, kad kai tik atsikraustėme, ambasada buvo tik Lenkijoje, todėl žmonės susidarė tokią klaidingą nuomonę.
Tam tikra prasme jis buvo neoficialus Airijos atstovas kartu su mano mama. Tačiau iš tiesų jis į Lietuvą atvyko pagal „Phare“ programą dirbti Transporto ministerijoje (dabar Susisiekimo ministerija).
Anne: Kadangi buvome įpratę keliauti, tėvų persikėlimas į Vilnių nebuvo didelė staigmena šeimai. Aš esu gyvenusi Maskvoje, Paryžiuje, taip pat trumpą laiką Tanzanijoje, todėl keliauti ir aplankyti šeimą Lietuvoje man atrodė įprasta.
Bet galiausiai viskas susiklostė taip, kad čia likau.
Po to Vilniuje įsikūrė ir Deirdre. Ji čia rado gerą darbą.
– Anne, jūs netgi susiradote lietuvį vyrą. Kaip tai įvyko?
Anne: Tai buvo ir atsitiktinumas, ir lemtingas sutapimas. Mano būsimasis vyras Saulius studijų metais dirbo populiariame bare Vilniaus senamiestyje, kur aš dažnai lankydavausi ir nuolat ten jį matydavau.
Mes sutarėme labai gerai ir vieną dieną jis manęs paklausė, ar norėčiau su juo vykti grybauti. Sutikau, ir tai buvo lemtingas žingsnis. Kas būtų galėjęs pamanyti, kad grybavimas gali nuvesti iki meilės!
Mūsų dukrai Caoilfhinn jau septyniolika metų ir ji greitai baigs vidurinę mokyklą.
– Kokiomis kalbomis šnekatės tarpusavyje, savo šeimose?
Anne: Tarpusavyje mes kalbame angliškai, bet mūsų tėvų gimtoji kalba yra airių – geilų.
Erica: Mano sutuoktinis, muzikantas Jurgis Didžiulis (36 m.), pats gimęs Kolumbijoje, su sūnumis šneka ispaniškai.
Aš su juo, vaikais ir seserimis kalbu angliškai. Sūnūs mokykloje mokosi lietuvių kalbos.
Deirdre: Nors abi mano seserys kalba lietuviškai, aš vis dar mokausi lietuvių kalbos. Ji labai sudėtinga, ypač gramatika.
– Erica, ar seserys jums padeda prižiūrėti vaikus?
Erica: Deirdre ir mano tėvai dažnai padeda prižiūrėti sūnus. Pranui aštuoneri metai, o Antanui – šešeri, tad suaugusiųjų priežiūros jiems būtinai reikia.
Tuomet, kai gimė Anne dukra Caoilfhinn, man buvo 18 metų, ir prieš šeimai išsikraustant atgal į Airiją aš praleisdavau daug laiko su dukterėčia.
Kai šeima po šešerių metų vėl grįžo į Lietuvą, Caoilfhinn taip pat praleisdavo daug laiko su manimi.
Tuo labai džiaugiuosi, nes mano ryšys su ja labai stiprus. Ji – tarsi mažoji sesuo, kurios niekada neturėjau.
Deirdre: Daug laiko praleidžiu su savo sūnėnais Pranu ir Antanu, kurie labai primena savo mamą, nes nuolatos pratrūksta dainuoti įvairiausias dainas, pradedant „Metallica“ ar „The Beatles“, baigiant Andreos Bocelli repertuaru.
Šiuo metu mano sūnėnų repertuare karaliauja neseniai mirusio britų dainininko Davido Bowie dainos.
Anne dukra Caoilfhinn daugybę metų buvo mano mokinė vidurinėje mokykloje. Mūsų draugystė – labai graži. Nors jai šiuo metu septyniolika metų, turime daug linksmų tradicijų.
Kartu dažnai geriame arbatą su skrudintos duonos riekele ir žiūrime televizijos serialus.
– Ar visos seserys mėgstate dainuoti?
Erica: Dubline visos trys lankėme mokyklos chorą ir turėjome nuostabų vadovą. Mūsų choras dalyvavo konkursuose visame pasaulyje ir laimėjo daug apdovanojimų.
Mes visos galime kartu dainuoti! Bet šią pramogą saugome tik privatiems šeimos renginiams.
Deirdre: Lankėme ne tik garsųjį mokyklos chorą, bet ir kurį laiką dainuodavome šeimos ansamblyje su savo tėčiu.
O namuose visuomet dainuojame kartu per Kalėdų vakarienę, vestuves, krikštynas ir kitokias šeimos šventes.
Mūsų tėtis grojo grupėje, kai susipažino su mūsų mama, taigi muzikinės tradicijos mūsų šeimoje labai tvirtos.
– Kodėl patinka gyventi Vilniuje? Ar nesunku buvo išmokti lietuvių kalbą?
Erica: Aš mėgstu Vilnių. Tai – nuostabus mažas miestas, kuriame švarus oras, žalios erdvės, patogus susisiekimas ir čia daugybė dalykų lengvai prieinama.
Mokytis lietuvių kalbos iš tiesų yra didelis iššūkis. Tai – labai sudėtinga kalba, turinti painią gramatiką, tačiau džiaugiuosi, jog pamažu jaučiuosi vis geriau kalbėdama lietuviškai.
Anne: Vilnius yra puikaus dydžio miestas ir jame nuolat kas nors vyksta: daug naujienų meno srityje, kūrybinių projektų, šiuolaikiškų restoranų, kurie kasmet vis gerėja.
Čia daugybė jaunų drąsių kulinarų su puikia vizija.
Aš taip pat labai myliu jaunus žmones, su kuriais turiu garbės dirbti, – man labai pasisekė, nes jie labai sumanūs ir visi kalba bent trimis kalbomis.
Tai – nuostabu!
– Erica su grupe „Skamp“ jau yra 2001-aisiais dalyvavusi „Eurovizijoje“ ir užėmusi 13-ąją vietą. Ar tikite sesers pergale nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje?
Deirdre: Mes labai džiaugėmės, kai „Skamp“ atstovavo Lietuvai „Eurovizijoje“.
Tai buvo didelė garbė šiai grupei, ir Anne taip pat pasisekė vykti kartu.
Šiais metais Erica turi išskirtinę dainą, kuri sukurta iš širdies. Pirmą kartą ją išgirdusi pravirkau – taip stipriai ji mane palietė. Manau, kiekvienas klausytojas ar klausytoja šioje dainoje gali atrasti ką nors artima sau.
Į dainą „Leading Me Home“ sudėta daug meilės, kartu ir praradimo, liūdesio, ir viską persmelkiančios vilties.
– Kas įkvepia vėl varžytis „Eurovizijos“ atrankoje? Jeigu laimėtumėte bilietą į Euroviziją Švedijoje, su kokia nuotaika keliautumėte? Kodėl atlikėjui svarbu ten pasirodyti ir kaip šis faktas keičia muzikinę karjerą?
Erica: Aš visuomet sakiau, jog vėl dalyvaučiau šiame konkurse, jeigu tik turėčiau tinkamą dainą. Ir dabar ją turiu!
Ta daina yra apie susidūrimą su savo baimėmis, gyvenimo kliūčių nugalėjimą, pasiryžimą, meilę ir kelio atgal į save radimą.
Tai – emocinga daina, ne liūdna baladė. Aš jaučiu – jeigu ši daina pateks į „Euroviziją“, ji pasieks gerų rezultatų. O jeigu man pasisektų puikiai pasirodyti Europoje, ypač su daina, kurią parašiau pati, tai būtų ypač svarbus karjeros laiptelis.
