Lietuvoje dirbo nelegaliai
Į Lietuvą išvaizdus musulmonas atvyko 2012 metais. Nors iki tol jis apie Lietuvą nieko nežinojo, tačiau ši šalis, pasidomėjus, jam pasirodė gana įdomi. „Mane sudomino lietuvių kalba, tradicijos, kultūra. Čia ir kainos mažesnės, lyginant su kitomis šalimis.
Irane palikau savo vyresnę seserį ir mamą, kuri dirba mokytoja vidurinėje mokykloje. Mano tėvas žuvo 1987 metais, kai vyko karas tarp Irano ir Irako.
Jis buvo mokytojas. Mirė likus šešiems mėnesiams iki mano gimimo“, – pasakojo vaikinas.
Atvykęs į Lietuvą vaikinas čia ilgai neužsibuvo. Nesusiradęs darbo jis nusprendė vykti uždarbiauti į Jungtinę Karalystę. Ten Alireza dirbo siuntų išvežiotoju vienoje iš parduotuvių. Jis ten net nesinuomojo jokio būsto – gyveno tiesiog automobilyje.
„Labai norėjau susitaupyti kuo daugiau pinigų, todėl nusprendžiau gyventi mašinoje. Laisvo laiko neturėjau, todėl pagalvojau, kad nuomotis būstą neverta – išsimiegoti galiu juk ir automobilyje.
Tiesa, kai būdavo labai šalta, pasiimdavau plastikinį butelį, pripildavau į jį karšto vandens, priglausdavau po striuke ir miegodavau. Taip kovodavau su šalčiu.
Tačiau tas periodas praėjo, aš užsidirbau pakankamai pinigų ir grįžau atgal į Lietuvą. Čia susiradau darbą vienoje iš parduotuvių.
Tiesa, net devynis mėnesius dirbau nelegaliai, nes kilo daugybė problemų dėl dokumentų tvarkymo“, – prisiminė jis.
Domina tik rimti santykiai
Permainos įvyko tada, kai į jo darbovietę atėjo taksi įmonės vadovas ir pasiūlė jaunuoliui dirbti taksistu. Iš pradžių jis galvojo, kad nesugebės to daryti, tačiau nuėjęs į pokalbį nedvejodamas sutiko.
Vis dėlto, vaikinas apgailestauja, kad dirbti pradėjo po daugiau nei kelių mėnesių. Tiek laiko prireikė sutvarkyti visus reikiamus dokumentus. Jam pritarė ir taksi įmonės direktorius Tomas Paleckas teigdamas, kad valstybė nesudaro tinkamų sąlygų kitataučiams dirbti legalų darbą.
Tada direktoriui buvo aiškinama, jog taksi vairuotojų netrūksta, ir kad darbo biržoje yra tūkstančiai žmonių, kurie galėtų dirbti tokį darbą, todėl įmonė turėtų įdarbinti juos, bet ne svetimšalius.
Tačiau kaip problemą T.Paleckas įvardijo tai, kad darbo biržoje besiregistruojantys bedarbiai nenori dirbti tokio darbo, atmeta pasiūlymus, renkasi gauti pašalpas ir užkerta kelią dirbti užsieniečiams, kurie nori užsidirbti ir dar moka mokesčius valstybei.
Alireza prisipažino, kad daugelis, išgirdę, jog vaikinas dirba taksistu, nustemba, tačiau jam šis darbas suteikia daug teigiamų emocijų. „Dirbti pradėjau 2015-ųjų spalio mėnesį. Man patinka mano darbas.
Susipažįstu su daugybe žmonių, mes maloniai bendraujame. Esu ne kartą girdėjęs, kad keleiviai dispečerių klausia apie mane, prašo, kad į vieną ar kitą vietą vykčiau aš. Taip pat esu sulaukęs ir labai asmeninių klausimų apie save, merginos prašo mano telefono numerio, nori pabendrauti.
Tačiau mano tikslas – susirasti merginą ilgalaikiams santykiams. Nors ir labai stengiuosi, deja, nepavyksta. Nežinau, kur jų ieškoti. Matau gatvėje šypsnius, tačiau panašu, kad merginas domina tik trumpalaikiai santykiai.
O man tokių nereikia. Esu musulmonas. Mūsų religijoje moterys yra labai gerbiamos. Tad jei nuspręsčiau kurti rimtus santykius, tai daryčiau tik su atsakinga mergina.
Manęs nė kiek negąsdintų santuoka su lietuve. Nėra skirtumo, iš kokios šalies mergina. Svarbiausia, kad sutaptų požiūris ir panašus mąstymas apie ateitį.
Mano religijoje priimta, kad šeimą ir buitį turi išlaikyti vyras. Moteris gali dirbti, tačiau jos pinigai turėtų būtų naudojami jos asmeninėms reikmėms. Mane ir mama išauklėjo taip, kad dirbčiau ir užsidirbčiau pats“, – aiškino vaikinas.
O kaip dėl keturių žmonų, kurias gali turėti musulmonai? Alireza įsitikinęs, kad šiais laikais ši tradicija nėra gaji. Juk kiekviena iš jų vyras privalo vienodai pasirūpinti, todėl daugelis musulmonų taip tiesiog nebesielgia. Ir šiaip, tikino vaikinas, jeigu santykiai klostosi sėkmingai su viena moterimi, tai kam reikalingos kitos?
Jautėsi kaip iš Marso
Nuo 2012 metų Lietuvoje gyvenantis ryškių veido bruožų ir išskirtinės išvaizdos vaikinas su giliu liūdesiu prisimena pirmuosius mėnesius Lietuvoje.
„Turbūt sunku įsivaizduoti, tačiau tada į mane žmonės žiūrėjo kaip į ateivį iš Marso. Jei eidavau gatve, nuolat sulaukdavau žvilgsnių, susidomėjimo manimi. Neturėdavau kur dėti akių, todėl visiems stengdavausi atsakyti šypsena.
Dabar viešose vietose jaučiuosi gerai. Juk Lietuvoje gyvena daugybė kitų tautybių žmonių, todėl nebėra padidintų reakcijų. Mano charakteris toks, kad aš labai stengiuosi pamiršti neigiamus dalykus – tiesiog noriu, kad atmintyje išliktų tik teigiamos emocijos.
Na tai kas, kad mano išvaizda skiriasi nuo kitų? Juk ne plaukų ar akių spalva nusako apie žmogų.
Gerokai svarbiau yra bendrauti su žmogumi, susipažinti su juo ir tik tada padaryti išvadas apie jo asmenybę“, – šyptelėjo musulmonas.
Kaip gi nepasiteiravus svetimtaučio apie lietuviškus patiekalus? Alireza šypteli ir skaniausiu patiekalu įvardija šaltibarščius. Pagirtina, kad šį sudėtingą žodį iranietis ištarė taisyklinga lietuvių kalba. Jis sako šaltibarščius namuose pats gaminantis bent kartą per mėnesį.
Taip pat nepagailėjo komplimentų ir girai, kurią mėgsta atsigaivinti. Tačiau Alireza atviras – kartą paragavęs daugiau niekada neberagaus „šiltos, raudonos spalvos sriubos“ (burokėlių sriuba – aut.past.), kuri jam pasirodė nepakenčiamo skonio.
