Prancūzija, Italija, Turkija, Graikija, Jungtinės Amerikos Valstijos – šias šalis per pastaruosius ketverius metus išmaišė Scinskai rengdami vestuvių fotosesijas. Prieš šešerius metus Eigirdas ir Monika susipažino Vilniuje, o prieš trejus šiame mieste atšoko vestuves.
Nors Scinskai vestuvių sezoną, nuo balandžio iki spalio, praleidžia svetur, jie šeimos židinio kurstyti grįžta į šalia Vilniaus esančius savo namus.
Įsikurti kurioje nors šalyje pora nenorėjo, nes darbai nuvilioja į įvairius kraštus. „Per metus – apie keturiasdešimt skrydžių“, – kaip dažnai tenka krautis lagaminus, skaičiavo E.Scinskas.
Dirbdami sutuoktiniai apsistoja vis kituose viešbučiuose, apartamentuose, todėl apsisprendė šeimos lizdą susukti tėvynėje – pasistatė namą netoli Vilniaus ir jį įsirengė patys.
Tad menininko būstas taip pat meniškas: sienos nutinkuotos nelygiai, jas puošia šeimininko tapybos darbai, kambariuose niekur nėra stačių kampų, nematyti masinės gamybos baldų, o kai kur vietoj durų – užuolaidėlės lyg senoje kaimo troboje pas močiutę.
Dažniau apsistoti ne viešbučių kambariuose, o apartamentuose sutuoktinius traukia dėl to, kad Monika mėgsta šeimininkauti virtuvėje. Jeigu įsikuria šalia turgaus, ji rytą skuba apsipirkti, kad vėliau paruoštų kokį nors gurmanišką patiekalą.
„Kai tiek laiko praleidžiame lėktuvuose ir viešbučiuose, pavargstame ir nuo tų vietų, ir nuo įprasto maisto. Norisi nusipirkti tradicinių šviežių produktų ir per juos pajusti skonį, būdingą tik tai šaliai“, – patikino fotografas.
Ar tik dėl darbo užsienyje sutuoktiniai tapo gurmanais?
Eigirdas: Tapome užkietėjusiais gurmanais, nes valgyti gardų maistą mums labai patinka.
Todėl miestus dažniausiai atsimename ne pagal centrinę aikštę, garsią bažnyčią ar kokį nors mūsų projektą, bet pagal restoranus, kepinių ar mėsos parduotuvėles.
– Kokį miestą įvardytumėte kaip gurmanų rojų?
Monika: Visur galima rasti ko nors gardaus. Bet yra tam tikrų vietų, kur dėl skanėsto grįžtame ne kartą. Skaniausi prancūziški raguoliai kepami Paryžiuje, menininkų rajone Monmartre.
Eigirdas: Šiaurės Italijos Veneto regione, Azolo miestelyje, aptikome gardžių spurgų. Tokių niekada nebuvau valgęs. Po poros metų grįžome į tą pačią vietą, bet neradome močiutės, pardavinėjusios spurgas.
Čia kitas žmogus pardavinėjo ledus. Pasiteiravau: kur močiutė? Pardavėjas atsakė, kad ji atostogauja. Tada paklausiau: o kur spurgos? Mus patikino, kad spurgų būna nuo spalio iki balandžio, o kitu metu parduodami ledai.
Todėl žiemą specialiai apie du šimtus kilometrų važiavome į tą miestelį nusipirkti spurgų.
Negaliu paaiškinti, ko įdėta į jas, kad pametėme galvą.
– Keliaujate dviese ar su čihuahua veislės augintiniu Aiko?
Monika: Kartais jis su mumis skraido. Aiko yra buvęs Sicilijoje, Romoje, o Venecijoje jam patiko gaudyti balandžius. (Juokiasi.) Bet dažnai šuniuką palieku pas savo mamą.
Vasarą augintiniui bus aštuoneri metai, jis tapęs mūsų šeimos nariu. Kai susipažinau su Eigirdu, jis labai nustebo dėl Aiko išvaizdos. Kadangi buvo žiema, šuniuką apvilkau striuke.
Eigirdas: Išvydęs jį pirmąkart pavadinau žiurkiuku, nes toks mažytis atrodė.
Monika: Dabar jam – meilė begalinė. Manau, šuniukas Eigirdą iškart papirko žaismingumu.
– Kur užsimezgė jūsų pažintis?
Monika: Studijuodama ekonomiką tarptautiniame universitete susidomėjau darbo pasiūlymu – Eigirdas ieškojo projektų vadovo, šnekančio anglų kalba. Jis tuo metu su viena amerikiečių įmone kūrė bendrus darbus.
Per pažįstamus abu susitikome, pradėjome dirbti. Man fotografija visada buvo prie širdies, norėjau studijuoti interjero dizainą. Bet mano tėvas teisininkas pasakė aiškiai: arba teisė, arba ekonomika. Svajonės apie menus buvo pamirštos, bet sugrįžo sutikus Eigirdą.
Eigirdas: Ekonomika su mumis susipykusi.
– Bet tenka kurti projektą, kuris būtų pelningas ir naudingas šeimai.
Eigirdas: Mums svarbiausia – gerai praleistas laikas, o darbo naudingumas rūpi tik verslininkams, kurie daug dirba.
Monika: Kartais pajuokaujame, kad mūsų išlaidos jau tuoj viršys pelną. Bet esame iš tų, kuriems kelionės, suvalgytas gardus maistas svarbiau už vertingą daiktą.
– Kam dar, be kelionių ir gurmaniško maisto, leidžiate pinigus?
Monika: Turime daug knygų, nes abu mėgstame skaityti. Kelionių lagaminai grįžtant iš užsienio būna prikrauti ne naujų drabužių, o knygų.
Eigirdas: Perku dailės ir fotografijos albumus, todėl tenka primokėti už viršijamą lagaminų antsvorį.
– Ar esate nutapęs žmoną?
Eigirdas: Ji to nenori. Sakiau, kad tapysiu ją nuogą, bet nesutinka.
Monika: Savo portreto man nereikia, nes turiu daug nuotraukų. Man patinka abstraktus spalvinis menas – tai Eigirdas ir kuria. Paveikslų, kurie labiausiai patinka, neleidžiu parduoti.
– Dažnas fotografas suranda modelį, kuris sutiktų apsinuoginti. Ar jums teko tai įamžinti?
Eigirdas: Anksčiau surasdavau tokių modelių, dabar užsiimame kitais darbais.
Monika: Visi fotografai iš pradžių fotografuoja nuo lapo skrendančią boružėlę, o po to užsimano įamžinti ir apsinuoginusią merginą. Jau kai tai įgyvendina, mano, jog viską nuveikė savo srityje. (Juokiasi.)
– Ar įamžinote garsių žmonių vestuvių?
Eigirdas: Kas yra tie garsūs žmonės?
Monika: Reikia džiaugtis tuo, ką darai, bet vis tiek atrodo, kad geriausi darbai laukia ateityje.
Eigirdas: Mūsų klientai – užsieniečiai, lietuvių pasitaiko vos viena pora per metus. Praėjusiais metais tai buvo Ispanijos Blaneso mieste vestuves šventę verslininkas Valerijus Stankevičius su žmona Jurga.
Monika: Buvome pasiilgę lietuviškos aplinkos ir lietuvių kalbos, todėl tose vestuvėse Ispanijoje labai džiaugėmės, kad teko rengti tautiečių fotosesiją. Kitos fotosesijos mus nubloškia net į Honkongą, Braziliją, Australiją.
– Pasaulyje labai daug fotografų, bet kodėl jaunavedžiai ieško jūsų, lietuvių?
Eigirdas: Niekam neįdomu, kokios esi tautybės. Jie gal net nežino, kad mes lietuviai. JAV tokia rasių ir tautų makalynė, kad nekyla klausimų, kas tu toks.
Monika: Kai pradėjome dirbti Italijoje, mums būdavo streso – manėme, kai pamatys pavardę, supras, kad esame iš Lietuvos. Visiems atrodys, kad tai – trečiarūšė šalis, žemas profesionalumo lygis. Bet supratome, kad pasiekėme daugiau negu nuogąstavome, nes mus rekomenduoja švenčių organizatoriai, kiti klientai.
Vestuvių dieną rengiame mados fotosesijas, todėl tie, kuriems reikia mados, ieško mūsų.
Eigirdas: Klientai svetainėje peržiūri nuotraukas ir mano, kad jose – visi modeliai, nes atrodo kaip iš mados žurnalo viršelio.
Iš tiesų tarp nuotakų manekenės buvo vos kelios.
– Kodėl ėmėtės dar ir teptuko?
Eigirdas: Man tapyba – pažinimo džiaugsmas. Tai – nekontroliuojamas procesas. Tapymas užvaldė prieš šešerius metus, bet tik pernai gruodį surengiau pirmąją parodą.
Meno kritikai palankiai įvertino darbus – išgirdau, kad turiu spalvų pojūtį, gerai suprantu kompoziciją. Vienos kritikės žodžiais, pasirodo, spalvų pojūtis – reta Dievo dovana.
– O jums nekilo noro paimti į rankas fotoaparatą ar teptuką?
Monika: Aš dažniausiai imu kompiuterį, rašiklį. Ne tik rūpinuosi, kad vyras turėtų darbo, bet ir rašau mados apžvalgas interneto portalams, žurnalams anglų ir lietuvių kalbomis.
– Bendras darbas išlaikyti gerų santykių netrukdo?
Eigirdas: Neturime kada ginčytis, be to, ginčai nėra mūsų bendravimo būdas.
Monika: Jei ką nors aiškinamės, vienas kuris nutylime, ir nekyla ginčų. Dėl to mūsų santykiai geri. Jei dieną ar dvi nepabūname kartu, kaip tik pyktis atsiranda. Tada, regis, turime vienas kitą prisijaukinti iš naujo.
Kai apsigyvenau su Eigirdu, net ir mama manęs klausė, ar nebus sunku nuolat leisti laiką dviese. Aš neįsivaizduoju, jog gali būti kitaip. Man tas žmogus tiko visapusiškai – su juo gera kartu ir valgyti, ir dirbti, ir kurti ką nors nauja.
– Trylikos metų amžiaus skirtumas santykiams nebuvo kliūtis?
Eigirdas: Man tai gerai, nes žmona – jauna, graži. Tai vyrui suteikia daug energijos. Net ir aš jauniau atrodau šalia jos.
Monika: Eigirdas iš pirmosios santuokos turi du paauglius sūnus. Kai viename susibūrime draugai paklausė Eigirdo, kiek jam metų, kad jis turi tokius didelius vaikus, jaunesnysis sūnus atsakė už tėvą: „Nauja, graži ir jauna žmona, todėl tėtis gerai ir atrodo.“ (Juokiasi.)
– Kokie jūsų santykiai su buvusia šeima?
Eigirdas: Su vaikais praleidžiame nemažai laiko.
Monika: Kai su Eigirdu pradėjome kartu gyventi, paklojome gerų santykių pamatus.
Vaikai buvo mažesni, jiems kildavo visokių klausimų, bet mes su jais daug kalbėdavome, rodydavome gražius savo santykius.
Eigirdas: Jie nemato, kad pyktumės.
– Buvusioje šeimoje pykdavotės?
Eigirdas: Tie pykčiai buvo tokie – vaizdas yra, garso nėra.
Aš nesu iš tų, kuris rėkauja ir daužo indus. Buvę santykiai nepersikėlė į naują šeimą.
Tie santykiai nuo dabartinių skiriasi kaip diena ir naktis.
Susitikę su Monika abu tarsi nušvitome. Supratome, kad pasirinkome teisingą liniją ir toliau viskas gerai seksis.
