Mirusieji nepalieka. Tokios kalbos po gaisro atsivijo ugniagesę gelbėtoją 22 metų Irmantę Baranauskaitę per vieną jos naktinių budėjimų. Ji, kaip ir vyrai iš jos komandos, neseniai skubėjo gesinti gaisro į sostinės daugiabutį. Tąkart aukų nebuvo, bet gaisras pridarė nemenkos žalos.
Pasirodo, ugnis įsismarkavo nuo žvakės, kurią artimieji nakčiai paliko degti ties mirusio žmogaus nuotrauka.
Tai – ne mistika. Ugniagesiai gelbėtojai ypač dažnai priartėja prie mirties. Gaisrai, automobilių avarijos, skenduoliai, cheminiai, radiaciniai ar bakteriniai incidentai – visos nelaimės juos sukviečia į tų įvykių vietą, kurioje susiremia gyvybė ir mirtis.
Ugniagesių dinastija
I.Baranauskaitė – viena iš 35 kurso absolventų, 2014-ųjų lapkritį baigusių Ugniagesių gelbėtojų mokyklą Vilniuje. Ji kol kas yra vienintelė mergina, įveikusi daug fizinės ir emocinės ištvermės reikalingus mokslus.
„Ko gero, manyje slypi gelbėtojos genas. Ir mano tėtis buvo ugniagesys, ir prosenelis dirbo šį darbą. O ir sesuo šiuo metu dirba inspektore priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje“, – sakė I.Baranauskaitė. Į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą ji įstojo tais pačiais metais, kai baigė vidurinę mokyklą, ir 2014 metų lapkritį jau turėjo diplomą.
Šiuo metu ji dirba Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-ojoje ugniagesių gelbėtojų komandoje ir gaisrinę saugą studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Reikia geležinės sveikatos
Tiems jauniems žmonėms, kurie trykšta noru padėti kitiems nelaimėse, ji patartų nevengti treniruočių salės ir nuolat rūpintis savo sveikata. Norint dirbti ugniagesiu gelbėtoju pirmiausia reikia geležinės sveikatos – tokios, kad ji nesukeltų abejonių Centrinei medicinos ekspertizės komisijai.
Jei per priėmimą į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą ši komisija nepastoja kelio, laukia kitas atrankos etapas – fizinio pasirengimo normatyvai. O tai reiškia, kad reikės greitai bėgti, plaukti ir įveikti kitas fizines užduotis.
„Stojant į mokyklą merginoms ir vaikinams normatyvai yra skirtingi. Tačiau pradėjus dirbti takoskyros nebelieka: visi dirbame išvien, – patikino I.Baranauskaitė. – Kolegos vyrai man nenuolaidžiauja. Bet pasidalijame darbais, kurie kiekvienam – tinkamiausi.“
Per pusantrų metų tarnybos ji įsitikino, kad vykstant į nelaimės vietą svarbu nusiteikti morališkai – lengva nebus.
„Šoko ištikti žmonės klykia. Iš jų neįmanoma gauti tikslios informacijos – neįmanoma iškvosti, ar kas nors yra namuose, kuriuose kilo gaisras, o jei tai automobilio avarija – kiek keleivių važiavo. Todėl kiekvieną sprendimą tenka priimti vadovaujantis savo protu“, – pasakojo gelbėtoja.
I.Baranauskaitė neneigia – nelaimės, kad ir kokios būtų, visada sukrečia. Tačiau gelbėtojo profesijos tam ir mokoma, kad nervai išliktų šalti teikiant net ir ypač sudėtingą pagalbą.
Gauna solidžią stipendiją
Mokslas Ugniagesių gelbėtojų mokykloje trunka 9 mėnesius, bet yra skelbiami du priėmimai: vienas jų – vasarą, kitas – žiemą.
„7 mėnesius trunka mokslas ir praktinės pamokos mokykloje, po to du mėnesiai – praktikos dirbant ugniagesių gelbėtojų komandoje.
Kadangi į šią mokyklą jaunuoliai suvažiuoja iš visų Lietuvos regionų, pagal jų gyvenamąją vietą planuojama ir tai, kur jie atliks praktiką, vėliau – kur dirbs“, – kalbėjo I.Baranauskaitė.
Anot ugniagesės gelbėtojos, ypač svarbu, kad kiekvienas kursantas gauna maždaug 140 eurų stipendiją – vėliau, atsižvelgiant į pažangumą, ji padidinama arba sumažinama 10 procentų. Be to, visi kursantai aprengiami nuo galvos iki kojų tarnybai skirtais drabužiais.
Mokykloje sudarytos išskirtinės sąlygos ne tik mokytis, bet ir gyventi.
„Mokyklos bendrabutis prilygsta viešbučiui. Gyvenamasis plotas suskirstytas į blokus, kuriuos sudaro virtuvė, dušas ir du dviviečiai kambariai“, – pasakojo I.Baranauskaitė.
Pirmiausia – žinios
Atvykę į nelaimės vietą ugniagesiai gelbėtojai pirmiausia siekia gelbėti žmones, kurių gyvybei gresia pavojus. Jie privalo akimirksniu įvertinti esamą situaciją ir tai, kaip jiems padėti. Kad visa tai padarytų tinkamai, gelbėtojai turi išmanyti ir gaisrų gesinimo techniką, ir įvairiausių gelbėjimo darbų specifiką.
Kaip galima to išmokti? Pokalbis apie tai – su Ugniagesių gelbėtojų mokyklos vadovu Valdu Krulikausku.
– Gelbėtojams ypač dažnai tenka dirbti arti mirties. Ar įmanoma emociškai atsiriboti nuo to, kas vyksta? – paklausiau V.Krulikausko.
– Turiu patirties – dirbau gelbėtoju. Teko ir gaisrus gesinti, ir žmones traukti iš automobilių, sumaitotų per avarijas. Vis dėlto gaisravietėse aptiktos ugnies aukos nesukelia tokio didelio streso kaip didelės avarijos.
Automobilių lūženų prispausti žmonės kenčia skausmą ir mirties baimę. Jie tikisi žaibiškos pagalbos, bet tokią suteikti retai kada įmanoma. Juo labiau kad gelbėtojo užduotis – ištraukti sužalotą žmogų iš automobilio, kad pagalbą galėtų suteikti medikai. Tos situacijos – sunkios. Todėl jau po mėnesio mokslų kursantai važiuoja į realius įvykius – gelbėjimo operacijas. Jie po truputį pratinami prie tarnybos.
Jiems nėra lengva. Pavyzdžiui, neseniai būta atvejo, kai per avariją, įvykusią netoli Šalčininkų, žmogui buvo nutrauktos galūnės. Keli kursantai, su gelbėtojų komanda išvykę į patį pirmą incidentą, gavo sunkią pamoką. Jiems teko ieškoti nutrauktų galūnių, kol vienas jas surado. Galima tik numanyti, kokio tai būta streso.
– Kiekvieno žmogaus nelaimės širdyje neįmanoma sutalpinti. Gal apskritai nederėtų tokios profesijos rinktis jautriems žmonėms?
– Per atranką neįmanoma to įvertinti. Tik per praktiką paaiškėja, kaip žmonės reaguoja į stresines situacijas. Vis dėlto ir mano patirtis liudija, kad sunku atsiriboti nuo kitų skausmo. Būna atvejų, kai, pavyzdžiui, gaisruose ar per automobilių avarijas žūva vaikai. Tai prislegia.
Bet yra specialiai gelbėtojams sukurta reabilitacijos metodika. Savo ruožtu ir mes, vadovai, skatiname gelbėtojus kalbėtis, neužsisklęsti – nebandyti vienam įveikti vidinių sunkumų. Tai anaiptol ne visada pavyksta.
Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje ir mūsų mokykloje dirba psichologai. Visa bėda, kad žmonės uždari – neįpratę kaip Vakarų šalyse ar JAV kreiptis pagalbos į specialistus.
– Ar gelbėtojai yra universalūs specialistai, ar yra ir specializacijų?
– Pirminio profesinio mokymo tikslas – parengti kursantus bendriesiems gelbėjimo darbams ir gaisrams gesinti. Jie išmokomi naudotis gaisrų gesinimo ir gelbėjimo technika bei įranga. O jos yra kuo įvairiausios.
Gelbėtojams tenka išmokti naudotis ypač brangiomis ir sudėtingomis gelbėjimo bei gaisrų gesinimo priemonėmis, taip pat pneumatine, hidrauline įranga. Pastaroji naudojama, pavyzdžiui, griūtyse, kai, gelbėjant žmones, reikia pakelti konstrukcijas ir prisikasti iki nukentėjusiojo.
Įgiję bendrosios patirties, gelbėtojai gali specializuotis. Viena specializacijų – narų gelbėtojų. Ši kvalifikacija, baigus vienų metų mokslus, vėliau suteikiama keliant kvalifikaciją Ugniagesių gelbėtojų mokykloje.
Rengiami ir plaukikai gelbėtojai, taip pat yra mokymo programa aukštyje dirbantiems gelbėtojams. Yra kvalifikacijų, susijusių su darbu, kai naudojami automobiliniai keltuvai ar kopėčios.
Gelbėtojų komandos taip pat specializuojasi. Pavyzdžiui, vienos jų teikia pagalbą vandenyje, kitos neutralizuoja cheminius ar radiacinius incidentus.
Papildomą kvalifikaciją specialistai įgyja per jos kėlimo kursus. Vienų metų programa ir taip intensyvi – kursantai daug laiko skiria fiziniam pasirengimui. Fizinė jėga bei sveikata neatsiejama nuo gelbėtojo profesijos.
– Galbūt Lietuvos gelbėtojams tenka vykti į pagalbą po žemės drebėjimų?
– Man pačiam to daryti neteko. Tačiau kolegos 2008-aisiais dirbo Gruzijoje, kur per karą su Rusija padėjo nukentėjusiuosius gelbėti iš sugriuvusių pastatų.
Be to, Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje suburta Tarptautinės pagalbos teikimo komanda („Lithuanian Emergency Response Team“), kuri teikia pagalbą tarptautiniu mastu. Ji gali būti pasitelkta į pagalbą ir žemės drebėjimo zonose.
Į ją gali pretenduoti bet kuris priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnas.
Tačiau į komandą gelbėtojai atrenkami atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus.
– Moterys ypač retai įveikia atrankos barjerus ir tampa Ugniagesių gelbėtojų mokyklos kursantėmis. Kodėl?
– Vis dėlto tai vyriška profesija. Nėra lengva ant pečių išnešti nukentėjusįjį iš įvykio vietos. Tam reikia fizinės jėgos, o merginoms tai – papildomas iššūkis.
Tačiau gelbėtojai nedirba po vieną, tai komandinis darbas. Būna situacijų, kai moteriškos reakcijos ir intuicijos niekas nepranoks. Neatsitiktinai JAV ar Skandinavijos šalyse nemažai ugniagesių gelbėtojų yra moterys.
– Ar kiekvienas mokyklos absolventas gali būti garantuotas, kad baigęs mokslus tikrai gaus darbą?
– Kiekvienas absolventas yra įdarbinamas. Stojant pasirašoma trišalė kursanto, mūsų mokyklos ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento sutartis.
Departamentas garantuoja, kad mokyklos absolventai iš karto bus įdarbinti.
Paprastai galimybė dirbti suteikiama tame regione, iš kurio atvykstama mokytis.
