Prie Sartų ežero ir Šventosios upės įsikūrusio Dusetų miestelio parduotuvėje moterys dėjo į krepšius pieną, sūrį, vyną ir apgailestavo, kad šiemet neįvyko ristūnų lenktynės. Vyresnė prisiminė, kad senokai lenktynės buvo atšauktos dėl šilto vasario.
„Gerai, kad bent Užgavėnių neatšaukė, juk norisi pašvęsti“, – nusijuokė ežeringo Zarasų krašto gyventojos.
Prie kasos nekantraujantys vyrai juodais drabužiais rankose spaudė užkandžius ir tik žvilgsniu tyrinėjo lentynose alkoholio etiketes. Jiems ne šventės rūpėjo.
„Nieko, penkias minutes palauks“, – numojo ranka vienas iš karsto nešikų, patvirtindamas, kad mirusiajam jau nėra kur skubėti.
Be lenktynių likusių Dusetų gyvenimas neskubės iki tol, kol nesulėks triukšmingi vasarotojai.
Iš pradžių apsistojo laikinai
Iš Vilniaus vasaroti čia anksčiau atvykdavo ir Š.Sauka su žmona dailininke Nomeda Saukiene, vaikais Monika ir Mykolu.
N.Saukienės močiutės mediniame name prieš 26 metus šeima apsistojo tik laikinai. Taip iki šiol laikinai ir gyvena tarp senovinių baldų.
Antikvariniame bufete vietoj indų servizų – sūnaus skulptoriaus Mykolo nulipdytos galvos. Ant komodos įamžintas ir visas kūrėjų šeimos ketvertas.
Virš jų tarsi angelas iš nespalvotos nuotraukos žvelgia vienų metų Saukų sūnus Donatas, kurį pasiglemžė liga.
Sename būste svarbus buities patobulinimas – vonia ir tualetas. O krosnies labirintai sumūryti prastai – įšyla lėtai, o atvėsta greitai.
„Šarūnas pamažu čia įsipratino. Kai gimė Mykolas, tada jau įsikūrėme. O kaip anksčiau žmonės gyveno turėdami tik šulinį, lauko tualetą? Ir išgyvendavo, vaikus užaugindavo“, – kalbėjo N.Saukienė.
Kovoja su žiurkėmis
Dusetose naujakuriai ne tik ramybe mėgavosi – užteko ir rūpesčių, ir iššūkių. Kai kurie jų nesibaigia – menininkai iki šiol kovoja su žiurkėmis.
„Būdavo, virtuvėje palei lubas žiurkės stovi ir žiūri žemyn. Teko paskelbti joms karą. Mums pavyko vieną koridoriuje apvožti bliūdu. Tik nebežinojome, ką toliau daryti. Prisigraužė linoleumo ir nudvėsė“, – pasakojo 57 metų Š.Sauka.
Dar vieną graužikę dailininkas sučiupo graibštu žuvims gaudyti. Nunešė belaisvę už buvusio tvarto, dabar vadinamo sporto sale, pasiėmė žabą, išvertė ją, trenkė ir garsiai paliepė: „Bėk iš čia!“
Pernai žiurkės buvusiame tvarte įsisuko į senas dažų tūbeles, kurių menininkai turi dar nuo senų laikų.
„Dažuose yra cinko, kobalto. Vien vitaminai“, – ironiškai paaiškino tapytojas.
Kartą vieną negyvą graužikę užtikusi N.Saukienė šūktelėjo vyrui, kad tas nueitų į sporto salę, esą ten ras sau modelį.
„Ai ai, Jėzau!“ – maskatuodamas rankomis ir iki smakro keldamas kojas išlėkė tapytojas.
„Taip šaukė ir skuodė tas pats, kuris visokias baisybes tapo? Ar jis drąsus tik prie drobės?“ – paklausiau N.Saukienės.
Žymaus dailininko bendraamžė žmona palingavo galvą: „Taigi taip. O kai išnešti žiurkę reikia, man tenka tai padaryti.“
„Bet tą daiktą, panašų į pistoletą su kailiu, vemdamas ir užsimerkęs aš užkasiau“, – pridūrė Š.Sauka.
Kai rudenį šeimininkai išgirsta, kad namo palėpėje stumdomi baldai, laikas dėti spąstus.
Pernai N.Saukienė palėpėje džiovino kibirą mėlynių. Kai išgirdo judant baldus ir užlipo į viršų, iš uogų buvo likusios tik dulkės.
Šeimininkams į atmintį įstrigo ir istorija su žiurke stalčiuje.
„Su vaikais išvykau beveik mėnesiui į Vilnių. Kai grįžome, kambaryje buvo juntama smarvė. Paklausiau Šarūno, ar nebuvo ten žiurkių. Jis gūžtelėjo pečiais – gal ir buvo įbėgusi“, – pasakojo N.Saukienė.
Atidariusi komodos apatinį stalčių ji tarp vaikiškų drabužių išvydo negyvą modelį su kailiuku.
„Tada tau nepasakiau teisybės. Iš tiesų tai aš ją uždariau stalčiuje“, – praėjus nemažai metų žmonai prisipažino dailininkas.
N.Saukienė subjuro: „Netgi stalčiuje uždarei? Kiek vaikų rūbelių tada turėjau išmesti! O juk jie buvo deficitas.“
„Aš ją taip sugavau“, – tyliai paaiškino Š.Sauka.
Pasiūlė apmėtyti kiaušiniais
Tylus dailininkas buvo ir per mūsų pokalbį – iš pradžių gerą valandą beveik nekalbėjo, po to ilgokai atsakydavo į klausimus „taip“ arba „ne“.
Bet pagaliau atsiskyrėlis prabilo ir davė išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“ apie gyvenimą provincijoje, kurioje ir girtuokliai mėgsta meną.
– Nemažai provincijos gyventojų traukia ieškoti sotesnio kąsnio į užsienį. Ar kada nors ketinote palikti gimtąją Lietuvą? – paklausiau Š.Saukos.
– Niekada. Nei aš kam ten reikalingas, nei jie man. Bet jei ir kas viliotų, nevykčiau kitur gyventi. Man patinka Lietuva, runkeliai.
Ne vieta svarbi – žmogus turi būti stipresnis už savo adresą. Jokio skirtumo, kur gyveni, – ar Vilniuje, ar Niujorke, ar Dusetose. Tik čia, Dusetose, ramiau.
Mane stebina emigrantai – kurie važiuoja į Lenkiją apsipirkti ir kurie į Londoną – gyventi. Jie piktinasi, kaip Lietuvoje blogai. Kas jau kas, o lietuviai neturėtų vaitoti.
– Dusetose ne tik ramiau, bet ir mažiau pagundų?
– Pagundų gali pats pasidaryti. Man nepatinka nei fejerverkai, nei olialia pupytės. Man pramoga būna, kai tapau ir staiga sugalvoju tokį dalyką, kurio pats net nesitikėjau.
– Bičiuliui rašytojui Sigitui Parulskiui toloka jus aplankyti.
– Ir nereikia per dažnai bendrauti. Įsivaizduok, gyventų šalia Parulskis. Ką mes darytume? Nusišautumėm.
– Betgi jūs su S.Parulskiu panašūs, abu plikagalviai. Turbūt ne veltui jis ir jūsų garsiąją parodą „Žmogus su Saukos veidu“ gyrė.
– Plikam man patogiau, – patikino Š.Sauka ir prisiminė, kaip kartą pasirodė viešumoje neplikas – sukėlė kalbų, kad praturtėjo ir plaukus atsisodino. – Mūsų su Parulskiu veislė panaši. Kai susitinkame, šnekame apie Hegelį (vokiečių filosofą G.W.Hegelį (1770–1831). – Aut.).
Bet miestelyje kartu nesirodome. Jeigu reikėtų kam nors įvaryti siaubą, nusivesčiau Parulskį. O kol kas mums gerai ir kieme, prie Šventosios.
– Ar rakinate namų duris?
– Tik nakčiai užsikabiname. Būna, dieną ateina koks žmogus, kuriam prireikia kelių eurų.
– Po to grąžina jums skolą?
– O kam to reikia?
– Provinciją vis sukrečia tragedijos. Kėdainių rajone tėvas į šulinį įmetė du vaikus, o Šakių rajone motina – kūdikį. Pasigirdo balsų, kad provincija vis labiau degraduoja.
– Tos istorijos su šuliniais – kažkokia nesąmonė. Tai yra nenormalu, – pakilo nuo kėdės ir susiėmė už galvos Š.Sauka. – Provincijoje yra visko – etatinių girtuoklių, saikingai geriančių ir išvis alkoholio nevartojančių. Man atrodo, kad ir Vilniuje visokių yra.
Dusetose girtuokliai draugiški ir labai mėgsta meną, visada su manimi sveikinasi: „O, dailininkas eina.“ Gal yra ir agresyvių, bet aš nepapuoliau jų kelyje.
Būna koks kvailas, piktas žmogus. Bet kur jų nėra? Ir aš kartais būnu piktas.
– Supykdėte net vietos kunigą. Kai Dusetų galerijoje buvo pakabintas jūsų paveikslas „Šlykštus paauglys skolinasi iš kaimynės automobilį“ („Rojus“), per pamokslą dvasininkas burnojo.
– Kažkas jam nepatiko. Nors prieš tai buvo užsukęs pas mus į namus ir pamatęs tą paveikslą man nieko bloga nepasakė. Atvirkščiai, atrodė net patenkintas.
O iš sakyklos pasiūlė supuvusiais kiaušiniais apmėtyti. Tik nežinau, ką – mane ar paveikslą, – susijuokė Š.Sauka. – Užsivilko sutaną ir mano, kad jau mokslų daktaras.
Po to pamokslo visos moterėlės iš bažnyčios nuskubėjo į galeriją, kai kurios – pirmą kartą. Bet kiaušinių jos nesinešė.
Į sostinę pats nevairuoja
– Ar žvilgčiojate į laikrodį?
– O kam to reikia? Kai užsinori valgyti, eini valgyti. Labai nemėgstu skubėti. Ir prieš parodas netapau karštligiškai. Niekur neskubu – sėdžiu prie upės ir laukiu, kol praplauks priešo lavonas.
– Nepavydite kitiems prabangių namų, naujų galingų automobilių?
– Ne, juk jiems vieni rūpesčiai! O mums čia užtenka tiek, kiek turime. Nesiruošiame nei kaupti pensijų fondo, nei statytis rūmų. Ir mano mašina paprasta, ją čia vietoje moka pataisyti.
– Dažnai vairuojate savąjį golfą?
– Tik miestelyje, ir tai nedaug. Į Vilnių nebevažiuoju. Aš paskutinį kartą Vilniuje vairuodamas įvažiavau Bumblauskui (istorikui, Vilniaus universiteto profesoriui Alfredui Bumblauskui. – Aut.) į užpakalį ir po to man visąlaik vaidenasi artėjantis Bumblausko užpakalis.
Jis Vilniuje važiavo tiesiai ir nutarė sukti į kairę. Posūkį rodė, bet tas nieko nereiškia.
Vilniuje turėjau dvi geras avarijas – vieną kartą Puipai (kino režisieriui Algimantui Puipai. – Aut.) įvažiavau į užpakalį, kitą kartą – Bumblauskui. Išsirenku tik laureatus. Į bet kurį neįvažiuoju.
– Dusetose laureatų, be jūsų, daugiau nėra, tad retai ir važinėjate.
– Taip, neapsimoka. Va, šiandien tik iki kapinių nuvažiavome.
– Kas jus sausio mėnesį nuvežė į garsiosios parodos atidarymą Vilniuje?
– Autobusas. Pro jo langus niekada nesidairau, važiuodamas visada užsimerkiu. Toks mano įprotis.
– Žiemą nemažai žmonių traukia į šiltus kraštus pasilepinti, o jūs – prie krosnies.
– Vis tiek niekur nepabėgsi. Nuvažiuosi į karštą kraštą, paskui teks grįžti į kontrastinį dušą. Stresas. Be to, kaip važiuoti – iš čia su kailiniais, o ten iš lėktuvo išlipti su triusikais? Kaip reikėtų persiorientuoti? Nesuprantu.
Kartais mus išveža rudenį ar pavasarį. Mus vežė į Veneciją, Paryžių, Romą. Dabar vyksime į Amsterdamą.
– Ten yra raudonųjų žibintų kvartalas.
– Reikia pagaliau akis paganyti, – šyptelėjo Š.Sauka. – Taip pat ten yra gerų muziejų. O važiuoti į Turkiją ar kitus kraštus, kur nėra muziejų, – nereikalingas laiko gaišimas.
Nuvažiuotum į Turkiją ir turėtum per prievartą atostogauti, gulėti paplūdimyje. Bjauru.
Keliaujame tik su kuriuo nors savo vaiku, nes dviese su Nomeda pasiklystame jau Vilniaus oro uoste. Mums reikia, kad į vietą nuvežtų.
Vaikai nuperka bilietus, sudaro maršrutą ir paima mus kaip lagaminus. Su vaikais ramu ir į lėktuvą įlipti.
Antrąją interviu su Š.Sauka dalį skaitykite pirmadienį.
