„Buvau nenuspėjama, – pasakojo T.Mitchell. – Kartais smurtaudavau. Be to, buvau ties beprotybės riba – kartą tris dienas ne savo noru praleidau uždaryta psichiatrijos ligoninėje. Turiu pripažinti, kad tai buvo vienos geriausių dienų tais metais – buvau saugi, gerai maitinama, galėjau ilsėtis nebijodama, kad mane kažkas užpuls.
Mano, narkotikų vartotojos, gyvenimas pasidarė sunkus. Nebeliko venų, į kurias galėjau bestis švirkštus, todėl narkotikus turėjau leistis į kojų padus.“
Kai narkomanams nelieka paviršinių venų, jie turi kelis pasirinkimus. Vienas iš jų – kakle esanti vena. Ten leistis narkotikus pavojinga, nes ji yra labai arti smegenų.
„Pažinojau žmogų, kuris mirė nuo kraujo krešulio praėjus kelioms dienoms po to, kai jis pasirinko šį metodą, – sakė T.Mitchell. – Kitas būdas – leistis narkotikus į kirkšnyje esančią veną. Ji nematoma, be to, yra didelis pavojus sulaužyti adatą – taip nutiko mano buvusiam mylimajam. Trečias pasirinkimas – medžiagą susileisti tiesiai į raumenį. Tai daugybei žmonių sukėlė minkštųjų audinių infekciją. Paskutinis, nepatraukliausias būdas, yra iš viso mesti narkotikus.
Vartodama narkotikus jaučiausi tarsi adatos plėšytų mano odą. Buvo sunku nueiti daugiau, nei kelis metrus vienu kartu, tačiau ir toliau kelioms valandoms išeidavau į miestą kitiems narkomanams parduoti heroino.“
Slėpėsi nuo policijos
Ji po to grįždavo į „Kinney“ viešbutį, kuris buvo žinomas dėl gausybės jame apsistojusių narkomanų ir prekeivių. T.Mitchell už naktį tarakonų bei graužikų pilname kambaryje sumokėdavo 35 dolerius.
Jos kaimynystėje buvo įvairaus plauko imigrantų, norinčių pradėti naują gyvenimą, ir narkomanų, kurių gyvenimas galėjo bet kurią akimirką baigtis.
„Tačiau tą vakarą negalvojau apie savo kaimynus, kai pervargusi rioglinau laiptais, – pasakojo moteris. – Tik dėjau vieną ištinusią koją priešais kitą.
Man beveik pavyko užlipti iki savo aukšto – ir išgirdau, kaip už manęs atsivėrė durys. Šiek tiek apsisukusi pamačiau, kaip į pastatą įėjo du policininkai. Žinojau, kad jie ieško manęs – nereikėjo nė išgirsti, kaip jie viešbučio registratūros darbuotojui pasakė mano vardą.
Vienas policininkas pastebėjo mane ant laiptų ir liepė sustoti. Sustingau, stengiausi nepanikuoti. Po perkūnais, elkis ramiai – tai sakiau sau. Nebūčiau galėjusi pabėgti, net jei būčiau norėjusi. Policininkai manęs paklausė, kur yra Tracey kambarys. Pasakiau jiems, kad nežinau, apie ką jie šneka.
Vėliau sužinojau, kad policija turėjo tik mano vardą ir neaiškų išvaizdos apibūdinimą.“
Moteris leido jiems praeiti, o tada apsisuko ir, stengdamasi neatrodyti persigandusi, nulipo žemyn ir įlindo į nedidelę kamarą po laiptais.
Jai nereikėjo daug vietos – narkotikai iš jos paliko tik gyvą skeletą. Moters šonkauliai tiesiog styrojo iššokę iš po odos.
„Kai susirietusi klūpėjau dulkėse ir stengiausi nekosėti, pro mane prabėgo žiurkė, – prisiminė T.Mitchell. – Tik tada supratau, kad žiurkės gali užbėgti į viršų. Girdėjau, kaip jos nagai barkši į laiptus. Tada suvokiau, kad tas padaras buvo laisvas, o aš buvau įstrigusi toje skylėje.
Mano gyvenimas ėjo tik blogyn. Pirmą kartą per daugybę metų neturėjau vaikino. Paskutinis, nors ir pats buvo narkomanas, nusprendė, kad su manimi per sunku susitvarkyti.
Jis man paliko dovaną – tapau priklausoma ir nuo kokaino. Iš savo prekiautojo gaudavau kokaino miltelių, jei parnešdavau reikiamą pinigų sumą pardavusi heroiną.
Dėl šios situacijos galėjau kaltinti tik save.“
Nusprendė pasiduoti pati
Moteris prieš porą metų atsisakė važiuoti į reabilitacijos kliniką, nepaisant primygtinų tėvų reikalavimų.
Jie susirūpino, kai jų dukrai buvo atlikta pūslės pašalinimo operacija – o ant galūnių kerojosi dar daugiau infekcijų. Tėvai susitarė, kad T.Mitchell iš San Francisko būtų išvežta į reabilitacijos centrą, esantį netoli jos gimtojo miesto.
„Kai po operacijos pabudau su antrankiais, kelias sekundes galvojau, kad reiktų nuvažiuoti į reabilitacijos kliniką, – sakė ji. – Tačiau nors buvo daugybė įrodymų, kad reiktų mesti narkotikus, dar nebuvau tam pasiruošusi. Nenorėjau švaistyti tėvų pinigų.
Tačiau tą kartą, kai praėjus dviem metams gūžiausi po laiptais, pagaliau tai pajutau – buvo metas sustoti. Nebesidžiaugiau narkotikais. Nebegyvenau, tik tęsiau niūrią egzistenciją savo mėlynių nusėtoje odoje.
Palaukiau, kol policininkai išėjo – jiems nepavyko rasti mano kambario. Užmokėdavau kas vakarą, todėl persikraustydavau kas kelias dienas. Kai išsikrapščiau iš savo slėptuvės, apsisprendžiau. Šį kartą išvengiau policijos, bet ruošiausi nesipriešinti, kai jie mane ras.“
Daugybė narkomanų išgyja atsitiktinai, bet T.Mitchell planavo pasiduoti. Nuėjusi į kambarį ji susikrovė lagaminėlį – tikėjosi, kad areštuota galės jį pasiimti su savimi.
„Kai žmonės pamato, kaip iš viešbučio išeini su antrankiais, jie tai supranta kaip kvietimą išsinešti visą tavo turtą, – teigė moteris. – Grįžusi po kiekvieno arešto nieko nerasdavau. Šį kartą išėjusi iš kalėjimo nenorėjau likti tuščiomis rankomis.“
Draugas visada buvo šalia
Policija į duris pasibeldė po kelių dienų. T.Mitchell geriausias draugas Mike'as gulėjo ant jos lovos, apsvaigęs nuo kelių butelių alaus, kuriuos jie išgėrė.
Mike'as buvo pirmas jos pažįstamas žmogus, kuris buvo narkomanas, bet vėliau kvaišalus metė. Tiesa, tai ilgai netruko.
Prieš saulėtekį jie kartais sėdėdavo ant savo miegmaišių San Francisko gatvėse ir išliedavo kelias ašaras dėl to, kaip lėtai griūva jų gyvenimas.
„Mike'as nevartojo heroino, bet irgi buvo priklausomas, todėl mane suprato, – sakė T.Mitchell. – Jis visada pirmas stodavo manęs ginti. Jis visada buvo šalia – nesvarbu, kas bebūtų nutikę.
Mane užpuolęs vyras kartą atėjo į mūsų irštvą nusipirkti narkotikų. Jis nesuprato, kad atėjo į mano teritoriją. Mike'as pašoko nuo lovos ir paklausė, ar tai – tas vyras.
Atsakiau teigiamai. Negalėjau pamiršti to veido.
Vyriškis tikino nežinantis, apie ką mes kalbame. Mike'as apsisuko ir liepė man primušti tą vyrą. Sustingau. Negalėjau to padaryti. Vyras atrodė toks nekaltas ir nedidelis be savo peilio, tačiau vis dar jo bijojau. Mike'as nesutiko jo tiesiog paleisti. Tai prieštaravo gatvės įstatymams. Mike'as jį primušė už mane.
Mes su juo kartu gerdavome, klausydavomės muzikos ir tarp savo puotų kalbėdavomės apie narkotikų metimą.“
Niekinami ir tarp narkomanų
Mike'as kelis kartus padėjo savo draugei bandyti mesti heroiną. Jis T.Mitchell nešdavo vandens, kai ji keturias dienas vartydavosi ant lovos – o paskui ir vėl puldavo į narkotikų liūną.
Kai moteris vis grįždavo prie heroino, ji matė, kaip Mike'o tikėjimas ja blėsta.
„Net narkomanai paniekinančiai žiūri į tuos, kurie leidžiasi heroiną, – atskleidė T.Mitchell. – Jie laikomi didžiausiais padugnėmis. Kažkodėl manoma, kad rūkantys ir uostantys heroiną yra ne tokie priklausomi, kaip tie, kurie jį leidžiasi.
Mike'as buvo priklausomas nuo metamfetamino ir nesuprato, kodėl grįžtu prie kažko, kas sukelia tiek problemų. Pasak jo, stimuliantai sudaro iliuziją, kad nesi priklausomas, ir juos vartoji tik todėl, kad to nori, ir gali juos bet kada mesti.
Heroinas – ne toks subtilus. Vos prabudusi jausdavausi siaubingai. Neturėjau atokvėpio. Heroinas vertė mane bet ką daryti dėl pinigų, kad tik patenkinčiau savo priklausomybę. Būtent to Mike'as negalėjo suprasti.“
Nusprendė daugiau nebegrįžti
Kai Mike'as tą vakarą atėjo į svečius, T.Mitchell jį stipriai apkabino. Jis sužinojo, kad moteris pradėjo prekiauti narkotikais.
„Norėdama atšvęsti, įsiūliau jam žolės ir alkoholio, – pasakojo ji. – Žinojau, kad jis bus per daug pavergęs išeiti. Jis nesuprato, kad jau atšvenčiau viena – su trigubu narkotikų mišiniu. Įtariu, kad jis buvo prie to pripratęs. Jis priprato prie mano poreikio būti nuolat apsvaigusiai, kad ištverčiau dieną.
Buvau tokia apsvaigusi, kad nelaukdama atidariau duris, kai į jas pasibeldė policija.
Vos tik juos pamačiau, iš karto pakėliau rankas į viršų ir pasakiau, kad visi narkotikai mano – kad jie paleistų Mike'ą. Jie heroiną surado per minutę. Buvau neseniai gavusi paketą iš prekeivio, kuriam dirbau. Dalį jo jau buvau susileidusi, o likučiai voliojosi ant lovos. Paprastai heroino su savimi nešiodavausi įsidėjusi jo į prezervatyvą, kurį įsikišdavau į makštį.“
Kai ji ėmė taip nešiotis narkotikus, dingo visa vartojimo romantika.
„Pajutusi šaltus antrankius norėjau paprašyti policininkų paimti lagaminėlį iš spintos, bet tada apsigalvojau, – prisiminė moteris. – Nenorėjau ten grįžti. Nusprendžiau viską palikti, išeiti tik su pižama ir batais, kuriuos avėjau. Nebuvau tikra dėl ateities, bet žinojau viena: nenorėjau grįžti į tą kambarį, viešbutį ar gyvenimą. Pasakiau sau, kad tai bus paskutinis kartas, kai gėdingai sėsiuosi į policijos automobilį. Tačiau nežinojau, kad grįšiu ir po šešių mėnesių gyvensiu netoliese. Bet grįžau atsisakiusi narkotikų.
Nežinojau, kas manęs laukia bandant atsigauti. Nepažinojau nė vieno žmogaus, kuris būtų visam laikui metęs narkotikus. Žinojau tik tiek, kad jei nepasinaudosiu šia proga, kitą kartą iš viešbučio važiuosiu į morgą.“
Gijimas buvo sunkus
Ji, kaip ir daugybė narkomanų, gydymą pradėjo su antrankiais.
Po daugybės klausimų apie medicininę istoriją moteriai buvo leista įsikurti kameroje, kurioje kiti narkomanai raitėsi ant grindų.
„Kalėjime buvau daugybę kartų, bet manęs nelaikė pakankama narkomane, kad siųstų į vieną iš tų kamerų, – prisipažino T.Mitchell. – Girdėjau, kad žmonės ten mirdavo. Žinojau, kad manęs laukė skausmas.
Detoksikacija prasidėjo po 12 valandų. Pirmąją dieną vis dar jaučiau narkotikų poveikį, bet jie mano organizmą pradėjo palikti antrą dieną – kartu su skysčiais. Mums duodavo plastikinių maišelių, į kuriuos galėdavome vemti.
Mano akys ašarojo, vėmiau, ėmė leisti vidurius. Tuo pačiu metu mano kojų raumenys nevalingai trūkčiojo.“
Kalėjimas narkomanams duodavo vaistų. Jei jie įrodydavo, kad vėmė, jie gaudavo „Compazine“, vaistų nuo pykinimo, paprastai skiriamų šizofrenikams.
Tik alkoholikai gaudavo „Librium“, kuris padėdavo susitvarkyti su baime ir nerimu. Tačiau jo reikėjo visiems: visi buvę narkomanai kraustėsi iš proto.
„Antros dienos pabaigoje baisiai drebėjau, o kalėjimas buvo triukšmingas – jaučiausi tarsi būčiau raketoje, skrendančioje į niekur, – prisiminė moteris. – Mano organizmas valėsi nuo begalės medžiagų. Kai prasidėjo siaubingos haliucinacijos, ėmiau po antklode ieškoti švirkštų, nes mano instinktai sakė, kad tik narkotikai išgelbės nuo mirties.
Atsigauti pradedi tą dieną, kai nustoji vartoti narkotikus. Pirmiausia atsigauna kūnas, o tada, po truputį, ir protas. Iš kūno dingsta sluoksniai nuodingų medžiagų – tai panašu į odos lupimąsi. Iš kūno dingsta tas dalykas, kurio jis trokšta. Kūnas nori pabėgti. Jautiesi tarsi širdis iššoks iš krūtinės, tačiau supranti, kad negali atsikelti iš lovos.
Trečiąją dieną mano protas buvo pakankamai šviesus, kad galėčiau sau užduoti klausimus. Nežinojau, kas dabar esu ir ką darysiu toliau.
Dėl kažko susipykau su kita kaline. Ji šoko ant manęs manydama, kad gali pasinaudoti mano tuomete būsena. Man reikėjo išsilieti, ir ji buvo tam tinkama. Kai ji užšoko ant manęs, suėmiau jos kaklą ir nustūmiau ją nuo savęs. Kai ruošiausi kita ranka jai smogti, man nušvito protas. Nebenoriu kovoti, daugiau to nebedarysiu. Kai aš iš čia išeisiu, šis gyvenimas baigsis.
Tai buvo vienuoliktas – ir paskutinis – kartas metant narkotikus.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
