Taip prasideda Pavan Amaros, jaunos 28 metų moters pasakojimas apie prievartos pasekmes ir tolesnį gyvenimą po to. Pavan buvo išprievartauta dar nesulaukusi dvidešimties. Nors paramos grupės padėjo jai susidoroti su emocijomis ir trumpalaikėmis pasekmėmis, metams bėgant ėmė reikštis problemos, apie kurias ji nė nenumanė.
Bėgant metams po siaubingos patirties jai buvo labai sunku eiti pas bendrosios praktikos gydytoją ir praktiškai neįmanoma nueiti pasidaryti tepinėlio testą. Seksualinis gyvenimas tapo nebeatpažįstamas palyginus su iki tol buvusiu. Ir blogiausia tai, kad ji neturėjo su kuo apie tai pasikalbėti ir gauti patarimų, kaip elgtis.
Pati Pavan, pagal profesiją seselė, Londone įkūrė organizaciją „Atgauk savo kūną“ (angl. My Body Back), kuri padeda moterims vėl susigyventi su savo kūnais po patirtos prievartos, tiek seksualine, tiek sveikatos prasmėmis. Kaip teigė Pavan, ją pačią patirta prievarta privertė pasijausti ypač pažeidžiama.
„Atrodė, kad kažkas išplėšė mane iš mano kūno ir sukišo į svetimą. Viskas pasikeitė taip, kad net draugams prisilietus, paėmus mane už rankos, o aš nuo to krūpčiodavau“.
Sveikatos priežiūros sunkumai
Pirma skaudi patirtis iš negebėjimo tvarkytis su prievartos pasekmėmis buvo Pavan sprendimas apsilankyti pas gydytoją. Jau buvo praėję keleri metai, ir moteris jautė emocinį sekso poreikį, tad jai reikėjo kontracepcijos. Tabletės organizmui netiko, tad jai buvo pasiūlyta spiralė. Visgi, invazinė spiralės įdėjimo procedūra Pavan tik dar labiau sutraumavo, nes ir patys geriausi ir supratingiausi gydytojai nėra specialiai apmokyti, kaip su tokiomis pacientėmis elgtis.
„Jaučiausi apgauta. Dėl to, kad mane prieš kelis metus išprievartavo, dabar turėjau rizikuoti neplanuotu nėštumu. Mano pačios kūnas vėl nebebuvo mano, o aš nežinojau, kaip elgtis“, – pasakojo ji.
Apskritai sveikatos patikros Pavan tapo vienu dideliu galvos skausmu. Ji vengė apsilankymų pas bendrosios praktikos gydytoją, nes apžiūros apskritai jai per daug priminė teismo ekspertizę, darytą po išprievartavimo. Tepinėlio tyrimas, kurio moteriai būtinai reikėjo, tapo dar vienu išbandymu nervams.
Grįžusi po jo, internete ji pradėjo ieškotis informacijos pokalbių forumuose, kur moterys diskutuoja apie seksą, gydytojus ir tyrimus po išprievartavimo. Galų gale, Pavan neapsiribojo forumais, ir su nemaža dalimi tų moterų ji susitiko tam, kad gyvai pasikalbėtų apie bendras skaudžias patirtis ir pasidalintų patarimais.
Pirmieji organizacijos kūrimo žingsniai
Pavan vadovaujama pagalbos prievartos aukoms organizacija savo veiklą pradėjo 2015 metais, praėjus dešimtmečiui po jos pačios patirto prievartavimo. Ši organizacija siūlo dviejų tipų pagalbą – seksualinio gyvenimo bei pasitenkinimo juo atnaujinimo ir specializuotą medicininę pagalbą prievartą patyrusioms moterims, kuri apima visapusišką apžiūrą, o tarp visko ir kontracepcijos būdo pritaikymą.
Nuspręsti apie tai, ko reikia šioms moterims, Pavan galėjo iš pokalbių su savo internetinėmis pažįstamomis. Dauguma moterų vengė lankytis pas bendrosios praktikos gydytojus, ypač jei niekam nepranešė apie prievartavimą, nes bijojo, kad tai bus pastebėta.
Seksas tapo problema, vienoms dėl paties įsiskverbimo, o kitoms dėl kaltės jausmo vėl mėgautis procesu. O blogiausia, kad nebuvo kur kreiptis pagalbos dėl šių problemų. Tad Pavan pirmiausia norėjo padėti moterims vėl susitaikyti su savo pačių kūnais.
Terapinė pagalba – sekso prekių parduotuvėje
Pirmasis pagalbą moterims siūlantis susitikimas buvo suorganizuotas sekso prekių parduotuvėje. Dabar jau įprastais tapusiuose susitikimuose parduotuvė uždaroma, o moteris konsultuoja sekso ekspertai. Aptariama daugybė skirtingų temų, nuo masturbacijos po išprievartavimo patarimų iki to, kaip mėgautis BDSM ar kitais panašiais dalykais.
Pavan sakė, kad susitikimai neprimena terapijos, labiau kaip vakarėlis, nes moterims tikrai nereikia dar daugiau jas slegiančių dalykų. Ekspertai klausimus gauna elektroniniu paštu, o per susitikimus skatinamos prabilti visos, nepaisant seksualinių poreikių ar savęs suvokimo skirtumų.
Jos net kūrė feministinės pornografijos apžvalgą, nes įprasta pornografija dar labiau traumuoja jau patyrusias prievartą moteris. Šie susitikimai taip išpopuliarėjo, kad moterims tenka registruotis iš anksto ir laukti eilės, kol mažytėje parduotuvėje bus aptariami jų klausimai.
Specialios klinikos įkūrimas
Medicininiais klausimais besirūpinanti organizacijos klinika buvo atidaryta Šv. Bartalomėjaus ligoninės nenaudojamose patalpose Londone neilgai trukus po terapijos sesijų pradžios. Tik moterys dirba šioje klinikoje, kurioje siūlomos tokios paslaugos kaip patikros dėl lytiškai plintančių ligų, kontracepcijos parinkimas ir pritaikymas, gimdos kaklelio vėžio profilaktika. Kadangi į šią kliniką galima patekti tik patyrus seksualinę prievartą, moterims nebereikia papildomai pasakoti gydytojams apie savo būklę ir didelė dalis pirminio psichologinio diskomforto dingsta.
Prieš veiklos pradžią su moterimis buvo aptarinėjama, ko jos labiausiai bijo ir nenori per būsimas procedūras. Tai apima ne vien gydytojų bendravimą, bet ir tai, kurios jų kūno vietos neturėtų būti liečiamos, kokių kūno pozicijų per tyrimų atlikimą jos labiausiai bijo. Tai nėra labai paprasta, bet įsiklausoma į kiekvienos moters poreikius ir baimes. Pacientės, o ne gydytojai sprendžia, kas joms ir kaip turėtų būti daroma, pasijutusios nejaukiai jos visad gali išeiti ir perkelti susitikimą, todėl gali jaustis kontroliuojančios padėtį.
Pavan sakė, kad šiuolaikinėje medicinoje labai trūksta to, kad moterys vis dar jaustųsi pačios savo kūno šeimininkės, galinčios pasirinkti, kaip su jomis turėtų būti elgiamasi. Klinikoje pacientės gauna masažą, kuris malšina stresą ir įtampą, yra specialistų, su kuriais galima pasikalbėti apie patirtis per apžiūrą.
Pavan pasakojo apie moterį, kuriai ši klinika ypač padėjo. Ją išprievartavo universitete, pažįstamas vaikinas, pasinaudojęs jos girtumu, vėliau dar kartą jau jos pačios vaikinas. Nieko keisto, kad praėjus dešimčiai metų po patirtos prievartos ji net nebuvo užsiregistravusi pas bendrosios pagalbos gydytoją, pirmiausia, nes nenorėjo pasakotis savo patirčių, o ir intervenciniai tyrimai ją baugino. Galų gale dėl savo darbo jai teko darytis sveikatos tyrimus, tarp jų ir tepinėlį, todėl ji pasirinko būtent šią specializuotą kliniką. Po konsultacijos gerdama arbatą moteris pripažino, kad ši patirtis jai buvo maloni.
Bandymai plėstis
Apie naują organizaciją ir jos paslaugas informacija sklinda labai greit. Moterys į susitikimus su paramos grupe ir medicinines konsultacijas važiuoja iš visų šalies kampų. Tai brangu ir užima laiko, tad Pavan mėgina gauti patalpas klinikai šiaurinėje Anglijos dalyje. Įdomiausia tai, kad ji visiškai viena administruoja šią organizaciją, tuo pat metu dirbdama pilnu medicinos seselės etatu.
Kad ir kaip toks kiekis veiklos ją vargintų, be šių pastangų padėti moterims ji savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoja. Specifiniai ir specializuoti klinikoje atliekami tyrimai, ypač dėl gimdos kaklelio vėžio profilaktikos turėtų būti prieinami ne vien šioje vietoje. Didelis kiekis moterų, besilankančių nacionaliniuose pagalbos prievartą patyrusioms moterims centruose negali gauti tinkamos sveikatos priežiūros. Seksualinio smurto ilgalaikės pasekmės dar nėra įvertintos, todėl visuomenė nesugeba suvokti, kad sveikatos apsauga ir požiūris į pacientes apskritai yra dažnai būna gėdingai aplaidus.
Pavan pripažįsta, kad net praėjus šitiek metų jai nėra lengva kalbėti apie savo prievartos patirtį, tačiau ji stengiasi tai daryti kuo dažniau. Duodama interviu žiniasklaidai ji kviečia visas moteris nusimesti gėdos ir kaltės jausmą dėl patirtos prievartos. Ji skatina jas netylėti ir neslėpti to, dėl ko jos nėra kaltos. Dar daugiau, kalbėdama su moterimis, kurios patyrė tą pati, ką ir ji, ji dažnai mato save praeityje, todėl puikiai suvokia, kad jų visų laukia ilgas sveikimo procesas ir nuostabus gyvenimas po jo.
Parengė Kornelija Dūdaitė
