Metė dailės akademiją
Kaip gi nutiko taip, kad žavi lietuvaitė, dabar prisistatanti ne tikra lietuviška pavarde, bet pseudonimu, savo meną nusprendė pristatyti ne gimtinėje, bet Jungtinėje Karalystėje?
Rasa kilusi iš Biržų. Nors moteris ir su nostalgija prisimena gimtąją Lietuvą, vis dėlto šiuo metu ji gyvenimą kuria Londone. „Kai baigiau vidurinę mokyklą, jaučiau labai didelį spaudimą stoti į universitetą ir gauti diplomą. Būdama 18-kos nežinojau, ko noriu iš gyvenimo, todėl užpildžiau dokumentus į kelias aukštąsias mokyklas.
Viena iš jų – Vilniaus Dailės Akademija. Nutiko taip, kad įstojau į dailėtyrą. Ten mokiausi metus, tačiau po metų nusprendžiau, kad man nepatinka tai, ką ten veikiu. Norėjau pagyventi kitame mieste ir kitokiomis aplinkybėmis. Troškau pokyčių.
Šeima labai palankiai žiūrėjo į tokį mano sprendimą, nes ir patys išsibarstę po pasaulį“, – dėstė menininkė.
Ji prisiminė pirmuosius metus Londone. Tada ji net nesvajojo, kad tik nuvykusi galės užsiimti tapyba. Visą dėmesį skyrė tobulinti anglų kalbai, todėl dirbo kavinėse ir baruose. Bendravimas su žmonėmis pralaužė ledus – mergina laisvai bendrauja anglų kalba.
Po kelerių metų įtempto darbo ji ėmė lavinti savo meniškąją pusę. „Iš pradžių piešimas buvo mano laisvalaikis. Neturėjau minčių, kad tai taps pragyvenimo šaltiniu. Tiesiog dirbau savo įprastus darbus, o laisvalaikiu piešiau.
Piešdavau viską, kas mane supo. Tai dariau tam, kad tobulėtų technika, kad įgaučiau kuo daugiau patirties. Niekada nelankiau jokių piešimo kursų, kurie padėtų lavinti šį talentą.
Po kurio laiko artimieji ir draugai ėmė mane raginti savo piešinius rodyti didesnei auditorijai. Jų palaikymas ir paskatinimas man yra labai svarbus, todėl nusprendžiau surinkti savo piešinius ir pristatyti juos parodoje.
Tai įvyko tik dėl draugų, kurie visada būna su manimi“, – atviravo lietuvė.
Tapyba kaip meditacija
Rasai labai svarbu, kad jos menas nepaliktų abejingų. Ji pastebėjo, kad prie jos piešinių žmonės gali praleisti gana ilgą laiką. Daugelis ilgai stebi, svarsto, kas galėtų būti juose pavaizduota.
Ir iš tiesų, klausiu Rasos, iš kur kyla tokios nepaaiškinamos piešinių idėjos? Tačiau ji tik šypteli – tai vienas dažniausių klausimų, kuriuos ji girdi. „Kiekvieno žmogaus smegenys turi skirtingą supratimą ir tam tikrų objektų koncepciją. Gaunu vizualinę informaciją ir ją interpretuoju taip, kaip noriu.
Kiekvienas piešinys man kaip meditacija, todėl visi jie absoliučiai skirtingi. Siurrealizmas mano gyvenime užima labai svarbų vaidmenį.
Visi piešiniai susiję su manimi pačia. Kiekvienas jų – su mano vidiniu pasauliu“, – aiškino menininkė.
Ar gali būti taip, kad piešiniai atspindi tam tikrus potyrius ir išgyvenimus? Gal gerą nuotaiką atspindi vienokio tipo piešiniai, o liūdesį – kitokie? „Nors kiekvienas mano darbas susijęs su tuo, ką esu patyrusi, vis dėlto savo darbų sieti su nuotaikomis arba vidiniais išgyvenimais aš nenoriu.
Nereikia galvoti, kad tam tikri piešiniai susiję su vienokiomis ar kitokiomis emocijomis. Vienu metu mano galvoje gali būti susikaupę tūkstantis minčių.
Labai mėgstu skaityti, todėl gana dažnai atmintim įstrigusias knygas vizualizuoju. Pavyzdžiui, man paliko labai didelį įspūdį Kastanedos knyga „Don Chuano mokymas“. Perskaičiau ją ir labai norėjau įspūdžius atspindėti vizualiai.
Pavyko sukurti itin pozityvų piešinį, pavadinimu „Dieviškoji braškė“. Gana dažnai kilusias idėjas pasižymiu, nes ne visada turiu galimybę sėsti ir piešti. Vėliau apgalvoju užrašytas idėjas ir apsvarstau, ar verta jas vizualizuoti“, – aiškino Rasa.
Svajoja apie galeriją
Dailininkė teigė, kad kartais piešinį gali nutapyti per kelias valandas, o kartais prireikia ir kelių savaičių. Viskas, pasak jos, priklauso nuo formato ir technikos.
Ji prisiminė momentą, kai jos kūryboje įvyko lūžis ir ji suprato,jog yra įdomi nemažam ratui žmonių. „Tai įvyko prieš kelerius metus. Mano draugai stebėjosi piešiniais. Mačiau, kaip jie stovi prie jų ir analizuoja, aiškinasi, ką ten mato, ją įžvelgia.
Piešimas – saviraiškos priemonė. Pamačiau, kad tai domina kitus, todėl tai mane skatino ir toliau kurti.
Didžiausiu pasiekimu per šiuos metus norėčiau įvardyti dabartinę parodą Londone.
Sulaukiau labai daug dėmesio ir labai tuo džiaugiuosi. Kartu su paroda atsirado daugybė žmonių, kurie išsakė savo vertinimus, nuomonę ir kritiką apie piešinius. Kritika yra vienas iš metodų formuoti kūrybą.
Man labai svarbu, kad mano menas suteiktų emociją. Tai gali būti pakilios emocijos, gali būti pasišlykštėjimas – visiškai nesvarbu. Svarbiausia, kad žmonės neliktų abejingi“, – sakė ji.
Mergina sakė iš Lietuvos dėmesio nesulaukusi, nes ten nėra pristačiusi savo darbų. Šiuo metu planų, susijusių su gimtine ji neturi, tačiau tikino nežinanti, kaip bus toliau. Ji atvira – iš pradžių savo kūrybą nori pristatyti Londone ir toliau praktikuotis.
Ateities planų ji taip pat neslepia – artimiausiu metu norėtų padirbėti galerijoje, susipažinti su sistema iš vidaus, o kada nors mergina svajoja atidaryti galeriją, kuri padėtų menininkams gauti daugiau visuomenės dėmesio.
