Tai įvyko 2003 m. Australė Kate Salinger liko namie, o jos dukra Sam ir vyras, su kuriuo ji buvo susituokusi 10 metų, vakare išvažiavo į kiną. Mergaitei buvo vos 14. Patėvio poelgis buvo siaubingas: jis kelis kartus išprievartavo Sam, tada įsisodino ją į mašiną ir visu greičiu rėžėsi į akmenį – jis tuo pačiu metu ir nusižudė, ir įvykdė žmogžudystę.
45-erių moteris dabar, po 13 metų, nusprendė papasakoti savo istoriją – ir prisiminti siaubingus įvykius, rašo „Daily Mail“.
„Tą vakarą, kai buvo nužudyta mano gražioji dukra, daugybę kartų skambinau jos žudikui, – prisiminė K.Salinger. – Jo telefonas buvo išjungtas.
Nesupratau. Telefonas niekada nebūdavo išjungtas. Jie turėjo važiuoti į kiną, todėl ėmiau svarstyti, kad galbūt dar nesibaigė filmas. Negalėjau suprasti, kas vyksta.
Apie pusę 12 paskambinau policijai ir pranešiau, kad dingo mano dukra ir jos žudikas. Po to vėl paskambinau į jo telefoną. Atsiliepė dukra.“
Pokalbis buvo kankinantis. Buvo panašu, kad dukra bijojo pasakyti, kur ji – be to, buvo prastas ryšys.
„Paklausiau, kur ji, ir ji atsakė, kad negali pasakyti, – pasakojo moteris. – Klausinėjau jos „taip ir ne“ klausimų. Pamenu, kaip ji žudikui sakė – ji nesupranta.
Nukrito jos telefonas. Tebegirdėjau dukrą, bet ji negalėjo girdėti manęs. Jie važiavo per vietoves, kur nebūdavo ryšio. Padėjau ragelį ir paskambinau iš naujo.
Dukra atsiliepė. Bandžiau užduoti klausimus, kurie galėtų duoti užuominų. Paklausiau, ar ji grįžta namo. Dukra atsakė ne. Nepasakiau, kad ją myliu, nes negalėjau atsisveikinti.
Telefonas nukrito. Ji manęs nebegirdėjo.“
Kai dukra pagaliau ir vėl pakėlė ragelį, K.Salinger girdėjo tik jos balsą, kartojantį „prašau, tėti“.
„Girdėjau savo dukros balsą, kai ji sakė – ne rėkė – tuos žodžius, – sakė moteris. – Ji vis dar vadino jį tėčiu.
Tada padėjau ragelį, kad paskambinčiau policijai ir pasakyčiau, kad Sam atsiliepė. Kai bandžiau jai perskambinti, nesulaukiau atsakymo.
Perskaičiusi liudininkų parodymus, supratau, kad tarp ragelio padėjimo ir rėžimosi į akmenį tikriausiai buvo kelių sekundžių skirtumas.
Kai ji prašė pasigailėti, jie tikriausiai riedėjo link akmens. Džiaugiuosi, kad neišgirdau smūgio.
Dar pusvalandį, iki policijos mašina sustojo prie mano namų, tikėjausi, kad dukra vis dar gyva.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
