Prieš filmuodama šiuos daiktus Čikagoje, Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, vienos JAV televizijos korespondentė pirmiausia garsiai pasimeldė susikabinusi rankomis su muziejaus įkūrėju Stanley Balzeku (91 m.). Už Lietuvą, už išsigelbėjusius, bet į gimtinę nebegrįžusius žmones.
Aplankiusi šiame muziejuje surengtą parodą „No Home To Go To“, kuri vėliau keliaus per kelis Amerikos miestus, supratau – šie ir daug kitų lietuvių, latvių ir estų šiuo metu eksponuojamų daiktų slepia Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš gimtinės pasitraukusių žmonių likimus.
Išspaudžia ašarą
Ilgai saugotus daiktus parodai dovanojo tie, kurie, būdami vaikai ar jaunuoliai, bėgo iš namų. Už nugaros jiems dundėjo besiartinantis frontas. Ne vienas parodos eksponatas jaudina ir spaudžia ašarą ne tik palikusiems savo namus lietuviams, latviams, estams.
Parodą aplankę amerikiečiai irgi neslepia emocijų. „Ši ekspozicija sukrečia, nepalieka abejingų jūsų tautos istorijai. Apie tai iki šiol nieko nebuvau girdėjusi“, – sakė čikagietė Marilyn Jensen.
„Čia parodytas tikras mūsų gyvenimas, kurį gyvenome trejus metus. Niekada to nepamiršiu. Šią parodą lankau jau trečią kartą“, – prisipažino JAV gyvenanti iš Marijampolės kilusi Ritonė Rudaitienė.
Ji, būdama vaikas, kartu su tėvais ir broliu per Lenkiją traukėsi Vokietijos link. Dabar, būdama 80-ies, ji beveik su smulkmenomis prisimena savo šeimos kelionę į naują gyvenimą.
Daugiau nei 60 metų pragyvenusi Amerikoje moteris jaučiasi tikra lietuvė. Ne tik ji ir jos vyras Teodoras, bet ir Amerikoje gimę vaikai bei anūkai puikiai kalba lietuviškai.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasitraukė per 200 tūkstančių žmonių. Jie pėsčiomis, arkliais, traukiniais ar rečiau – kariniais automobiliais, kaip kas galėjo, traukė į Vakarus gelbėdamiesi nuo besiartinančios link jų namų sovietų armijos.
Dauguma žinojo, kad jų šeimų pavardės jau nuo pirmosios sovietų okupacijos dienos įrašytos į Sibiro tremtinių sąrašus. Todėl reikėjo gelbėti savo ir vaikų gyvybę.
Vargingai pasiekę sąjungininkų kontroliuojamą Vokietiją, besitraukiantieji buvo apgyvendinti pabėgėlių stovyklose, vadintose „displaced persons camps“.
Visi tikėjo, kad namus paliko trumpam, kad netrukus sugrįš į gimtinę. Kai tik Lietuva atsigaus po karo ir vėl bus laisva. Tačiau daugelis jų gimtinę aplankė tik po daugelio metų. O kai kurie jos daugiau nebeišvydo.
Pabėgėliais savęs nevadina
Praėjus 70 metų po tų įvykių daugelis šių žmonių, tebegyvenančių Amerikoje, mieliau save vadina dipukais (nuo sutrumpinto „displaced persons“ pavadinimo – DP), tačiau nesutinka būti vadinami pabėgėliais.
Likusiems sovietų okupuotoje Lietuvoje ir ištremtiems į Sibirą atrodo, kad už vandenyno emigravusiai tautos daliai labiausiai pasisekė. Tačiau pasitraukusieji sakė: tiesa buvo kur kas rūstesnė, nei gali atrodyti iš šalies.
Apie tai byloja kiekvienas parodos „No Home To Go To“ eksponatas. Baimė dėl šeimos gyvybės keliaujant šalia fronto linijos, paliktų namų ilgesys, gyvenimas trejus metus karo belaisviams statytuose vėjo košiamuose barakuose, maisto trūkumas, prarasta viltis grįžti į Lietuvą pas artimuosius bei tikėjimas ateitimi – visa tai atsispindi parodos stenduose.
Kai kurie daiktai tik paskolinti, nes savininkams pernelyg sunku su jais skirtis.
Pavyzdžiui, rankomis siūtas vaikiškas žaislas triušis Bukutis buvo ne žaislas, bet draugas ir šeimos narys. Kai Lietuvą paliekanti šeima susiruošė į kelionę, Bukutis irgi pabučiavo Lietuvoje pasiliekančią močiutę.
„Bukutis buvo ištikimas kelionės draugas. Jis buvo kartu net ir nuo bombų apsisaugoti skirtose prieglaudose, kur slėpdavomės per lėktuvų antskrydžius“, – sakė žaislą išsaugojusi Dalia Stakys-Anysas.
Pilna, taip ir nepraimta gabalinio cukraus dėžutė yra vertinga Broniaus ir Bronės Kviklių šeimos relikvija. Iš Lietuvos juodai dienai pasiimtas cukrus taip ir liko nepanaudotas septynis dešimtmečius.
Pradžioje vis atrodė, kad dar reikia jį pataupyti, kad dar neatėjo blogiausias metas. Šeimai apsigyvenus Amerikoje maisto nebetrūkdavo. O nuo ilgesio cukraus kubelis – irgi ne vaistas.
Pas Mildą Bakšys-Richardson kažkur giliausioje spintos lentynoje ar užmirštame podėlyje septyniasdešimt metų pratūnojo vadinamosios smetoninės Lietuvos du muilo gabalėliai. Juos moters šeima buvo įsidėjusi į kelionę.
Į Ameriką kartu su šeimininkais keliavo daugybė daiktų. Tačiau tik dalis jų buvo išsaugota. Tarp jų – ir sidabriniai šaukštai, drabužių šepetys, šeimos nuotraukų albumas, gydytojo odontologo lagaminėlis. Pastarojo savininkė gydytoja pasitraukdama iš Lietuvos tikėjosi, kad instrumentai ir vaistai pravers ne tik kelionėje.
Tikėtina, kad kelionėje ir pabėgėlių stovykloje odontologo lagaminėlis tikrai pravertė. Bet apsigyvenus Amerikoje gydytojai teko padėti savo instrumentus į šalį. Žinoma, kad ji daugiau nebeturėjo galimybės gydyti. Moteris iki gyvenimo pabaigos dirbo nekvalifikuotą darbą – globojo pasiligojusius senukus.
Su panašia padėtimi teko susitaikyti daugeliui emigrantų.
Net profesoriai įsidarbindavo kavinėse plauti indų, fabrikuose prie konvejerių. Inžinieriai džiaugėsi gavę braižytojo darbą.
Yra išlikęs pasakojimas apie baleriną, Lietuvoje buvusią garsią atlikėją, kuri neatlaikė emigracijos išbandymų. Praradusi viltį dirbti pamėgtą darbą – šokti baletą – ji nusižudė.
Bet dauguma turėjo viltį atsistoti ant kojų ir savo vaikams sukurti geresnį gyvenimą. „Svarbiausia buvo tai, kad likome laisvi“, – sakė Antrojo pasaulinio karo emigrantai.
Gaila gintaro karolių
Parodoje eksponuojamus lagaminus ir kelionines medines dėžes kažkada vyrai patys susikalė iš lentų. Jas buvo leista pasiimti tuomet, kai pasitraukusieji iš Lietuvos rengėsi iš Vokietijos stovyklų emigruoti į Ameriką.
„Mano namų rūsyje tebestovi tokia dėžė. Joje iš Vokietijos į Ameriką keliavo mano tėvelio knygos, laikraščiai. Kitas turtas, kurį pasiėmėme iš namų, dingo pakeliui į Vokietiją.
Pamenu, kad iš namų išvažiavome dviem arklių traukiamais vežimais. Prisidėjome maisto, drabužių. Tėvelis įkėlė ir du dviračius. Tačiau visas tas turtas pasimetė dar Lietuvoje per pirmąjį rusų armijos bombardavimą“, – prisimena iš Žemaitijos kilusi 88-erių Čikagos gyventoja Aldona Šmulkštys.
Kai kartu su tėvais Aldona traukėsi iš Lietuvos, jai buvo septyniolika. Per rusų lėktuvų antskrydį pasimetusi nuo tėvų paauglė prisiglaudė prie jaunos kaimynų poros.
Aldona prisimena, kaip kartu su kaimynais ir jų mažu kūdikiu visi peršlapę gulėjo pelkėje, slėpdamiesi nuo kulkų, kurios švilpė virš galvų. Aldona vis pabraukdavo ranka per viršugalvį – tikrino, ar neteka kraujas, ar kulka paklydėlė jos nepalietė.
Pasiekus Kretingą įvyko stebuklas. Aldona pamatė tėvus. Jie stovėjo kryžkelėje ir klausinėjo praeinančių žmonių, ar nematė treningais vilkinčios septyniolikmetės. Iš viso šeimos turto – dviejų arkliais traukiamų vežimų mamai buvo likusi tik jos rankinė.
„Labiausiai man iki šiol gaila pražuvusių man tėčio dovanotų gintaro karolių. Iš Lietuvos į Ameriką atsivežiau tik vieną šventą paveikslėlį su malda, kurį kelionės metu turėjau kišenėje. Iki šiol jį saugau“, – sakė A.Šmulkštys.
Vėliau, kai šeima pateko į britų kontroliuojamoje Vokietijos dalyje esančias pasitraukusių nuo sovietų okupacijos stovyklas, gyvenimas pasikeitė. Nors maisto trūko, ten gyvenantys lietuviai kūrė mokyklas, rengė varžybas.
Buvo įkurtas net Baltijos universitetas. Jame Aldona studijavo filologiją. Amerikoje moteris pratęsė vokiečių kalbos studijas, o jas baigusi net 35 metus JAV mokyklose dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą.
„Kai traukėmės iš Lietuvos, tikėjome, kad grįšime ne vėliau kaip po pusmečio. Bet aš taip daugiau ir nebebuvau gimtinėje.
Žinau, kad mūsų sodyboje gyvena kiti žmonės. Tačiau nekilo noro nei atsiimti tėvelių ūkį, nei trukdyti dabartinių gyventojų ramybę. Žinau, kad buvusioje tėvelių sodyboje tebestovi sena koplytėlė. Tik jau susmegusi į žemę“, – sakė A.Šmulkštys.
Kita Amerikos lietuvė, 85-erių Marytė Stankaitis-Kucinas iš Kudirkos Naumiesčio, buvusi Montessori mokyklos mokytoja, netikėjo, kad sulauks tokio garbingo amžiaus.
Iš Lietuvos ji traukėsi būdama paauglė. Tuo metu 37-erių jos motina keliavo su keturiais savo vaikais ir sena teta. Marytės tėvą trečiaisiais karo metais vokiečiai išvežė į Vokietijoje esančią koncentracijos stovyklą.
Moteris prisimena, kaip ji su mama ir broliukais bei sesute slėpėsi nuo bombardavimo bažnyčios rūsyje, kaip keliavo iš Lietuvos 500 kilometrų pėsčiomis, vėliau traukiniais link Vokietijos.
Kaip kelionėje tymais susirgo brolis, paskui į ligoninę pateko mama. Kaip jie užsidirbdavo maisto pas ūkininkus, kaip pagaliau patekę į pabėgėlių stovyklą gyveno viename kambaryje dar su dviem šeimomis.
Tačiau skaudžiausia Marytės gyvenimo istorijos dalis yra tai, kad savo tėvą ji išvydo tik po keturiasdešimties metų. Iš Vokietijos į Kanadą emigravusi Marytės šeima dvylika metų meldėsi už jį kaip už mirusį.
Mat 1948 metais Vokietijoje jiems pavyko sužinoti, kad koncentracijos stovykla, kurioje buvo kalinamas Marytės tėvas Jurgis Stankaitis, subombarduota iki pamatų.
Vokiečių ataskaitose buvo parašyta, kad visi kaliniai žuvo. Tačiau atsitiko taip, kad vienas vokiečių karininkas perspėjo lagerio ligoninėje buvusius kalinius apie būsimą bombardavimą.
Šie spėjo pasislėpti ir liko gyvi. Jie buvo tik maža dalis iš stovykloje kalintų žmonių. J.Stankaitis kartu su kitu lietuviu pėsčiomis iš Vokietijos parkeliavo į Lietuvą. Tačiau iš gimtinės Marytės tėvas netrukus buvo ištremtas į Sibirą. Ten jis praleido beveik 10 metų.
1956 metais kažkas iš Lietuvos Marytės motinai parašė, kad Jurgis yra gimtinėje.
Netrukus šeima ėmė susirašinėti. J.Stankaitis kelis dešimtmečius mynė valdiškų institucijų slenksčius siekdamas gauti leidimą kelionei į Kanadą.
Tiktai 1987-aisiais jis atskrido pas daugelį metų nematytus artimuosius.
„Tėtis per gyvenimą daug iškentėjo. Todėl kai susitikome Kanadoje, jis buvo kaip nesavas, sunkiai orientavosi aplinkoje. Kai važiavome automobiliu iš oro uosto į namus, jis žiūrėjo pro langą ir kalbėjo: „Nežinočiau, kaip iš čia reikėtų pabėgti“, – apie jaudinantį susitikimą pasakojo M.Stankaitis-Kucinas.
Atbuvęs vokiečių koncentracijos stovykloje, Rusijos Sibiro lageriuose J.Stankaitis ir po to dar 27 metus kovojo dėl teisės iš Sovietų Sąjungos išvykti pas šeimą.
Daugelį metų nelaisvėje gyvenusio žmogaus sąmonėje buvo įsišaknijusi viena mintis – bėgti. Ji nesitraukė net tuomet, kai niekur bėgti nebereikėjo.
Pirmą kartą po keturiasdešimties metų susitikęs savo vaikus tėvas neatpažino, kuris sūnus yra Juozukas, o kuris Gediminas. Mat pastarasis tebuvo naujagimis, kai tėvas buvo atplėštas nuo šeimos.
Balzeko lietuvių kultūros muziejuje surinkta daugybė pasakojimų apie Antrojo pasaulinio karo metų lietuvių emigracijos momentus. Tačiau dar daugiau skaudžių šeimų istorijų kartu su išeinančiais paskutiniais liudininkais iškeliauja Anapus. Daugelis taip ir lieka neišklausytos ir neužrašytos.
