Praėjo beveik metai nuo tos dienos, kai Biržų aerodrome įvyko skaudi nelaimė.
Lėktuvą pilotavo Biržų aeroklubo Mokymo organizacijos vadovas G.Venskus, kartu su juo skrido Rimantas Ruplėnas. Akimirka, kai galėjo nutrūkti gyvybės siūlas, patyrusiam pilotui G.Venskui truko vos ne amžinybę.
Jam atrodė, kad artėja pabaiga, todėl prieš akis prabėgo visas gyvenimas.
Smigo į žemę
Orlaivis vos iš dešimties metrų aukščio staiga smigo į žemę. Nedidelis lėktuvas trenkėsi į žemę aerodromo teritorijoje, lūžus ratams jis slydo pieva, išsiliejus degalams kilo gaisro grėsmė.
Nelaukiant ugniagesių pirmas iš kabinos buvo iškeltas G.Venskus, o vėliau – R.Ruplėnas. Abu vyrus nuo mirties išgelbėjo pažliugusi pieva. Jei žemė būtų buvusi sausa ir kieta, lėktuvas būtų sudužęs į šipulius.
Šiemet birželio 15-ąją 66-ąjį gimtadienį švęsiantis G.Venskus abejojo, ar nereikėtų savo gimtadienio paankstinti, nes gegužės 22-ąją jis vadina savo antruoju gimtadieniu.
Daugiau nei per keturis dešimtmečius nuo 1971-ųjų, kai G.Venskus rugpjūčio 19-ąją atliko pirmąjį skrydį, tai – vienintelė avarija, į kurią jis pateko. Iki šiol vienam labiausiai patyrusių šalies sklandytojų ir lakūnų liko daug paslapčių, kodėl taip atsitiko.
„Nutarėme nuskristi iki Guodžių durpyno, grįžome į Biržus, jau leidomės, praskridome pro angarą, esantį prie aerodromo, viskas buvo gerai, liko 5–6 metrai aukščio, staiga pamačiau, kad smingame į žemę, kiek galėjau, traukiau lėktuvą aukštyn, bet buvo per vėlu – trenkėmės į žemę“, – prisimena lakūnas.
Lėktuvą „Cessna“ vyras buvo atnaujinęs savo rankomis, žinojo, kur koks varžtelis, todėl jam nekilo jokių abejonių, kad avarijos priežastimi galėjo būti techninis gedimas.
Orlaivis buvo dvivietis. Dešinėje pusėje sėdėjo G.Venskus, o kairėje – R.Ruplėnas. Kai kurie ekspertai, tyrinėję avarijos priežastis, buvo įsitikinę, kad kairėje pusėje sėdėjo žmogus, įpratęs skaidyti skraidykle.
Liudininkai matė, kaip lėktuvas staigiai kryptelėjo žemyn ir trenkėsi į žemę. Tai galėjo reikšti, kad pilotas supainiojo veiksmus.
Ne vienas aviatorius įvertino pavojingą manevrą kaip lemtingą klaidą, kuri dažnai nutinka lėktuvais skraidyti besimokantiems lakūnams. Su G.Venskumi skridęs vyras anksčiau buvo valdęs motorizuotąją skraidyklę. Skraidyklės valdymo sistema yra priešinga nei lėktuvo. Kad skraidyklė kiltų, reikia nuo savęs stumti vairalazdę, o keliant lėktuvą – atlikti priešingą veiksmą.
Liudininkai neabejojo, kad lėktuvo valdymas galėjo būti patikėtas skraidančiam skraidykle asmeniui. Artėjant prie žemės jis galėjo iš įpročio pastumti vairalazdę nuo savęs, nors reikėjo pasielgti priešingai.
Galbūt dėl šios priežasties smūgis į žemę buvo stiprus – lėktuvas „Cessna“ lūžo perpus, iš jo liko tik nuolaužos. Atsipeikėjęs nuo smūgio G.Venskus prašė grąžinti jam tai, kas liko iš lėktuvo, bet niekas jo neklausė.
„Mano klubo cesnutė liko užrakinta angare, net rakto neturiu, kad galėčiau nueiti pasižiūrėti į ją“, – prisipažino aviacijai atsidavęs G.Venskus.
Sunkūs sužalojimai
Beveik metų prireikė, kad jis atsigautų po avarijos. Iš pradžių vyras nejautė skausmo – buvo ištiktas šokas. Tik vėliau suprato, kaip smarkiai buvo susižalojęs.
Lūžęs kulnakaulis, skilęs dubuo, kurį medikai sudėjo kaip lego detales, pakeistas klubo sąnarys, aštuoniais varžtais sutvirtinti keturi stuburo slanksteliai – G.Venskui prireikė ne vienos operacijos.
Kartą atsibudęs ant operacinio stalo pilotas negalėjo suprasti, iš kur sklinda keistas gręžimo, o vėliau kalimo garsas. Jam atrodė, kad sapnuoja, kad visa tai daroma ne jam, o kitam žmogui.
Pilotas dėkingas Panevėžio ir Vilniaus medikams, kurie daug padarė, kad jis nebūtų prikaustytas prie vežimėlio ir sugebėtų vaikščioti.
Po avarijos daug kas pasikeitė vyro gyvenime. G.Venskus vaikšto pasiremdamas lazda, bet nenori būti namisėda, todėl dažnai sėda prie vairo ir važiuoja į netoli namų esantį aerodromą.
Jį kartais lydi penkiametis anūkas Justas, mėgstantis knygas apie lėktuvus, o devynmetė anūkė Giedrė dažniau prašo senelio parodyti, kaip groti sintezatoriumi ar akordeonu.
Džiaugdamasis, kad lakūno genus galėjo paveldėti anūkas, G.Venskus gali jam daug ką papasakoti.
Kiekvienas lėktuvas, saugomas angare, turi savo istoriją. Kai kurie jų buvo išardyti iki varžtų, nudažyti ir vėl surinkti. Pavyzdžiui, 1956 metais pagamintas privatus lėktuvas Jak-12 buvo prikeltas iš metalo laužo, nes aeroklubui įsigyti naują orlaivį labai brangu.
„Iki šiol skraidome vadinamaisiais medinukais, kurie buvo pagaminti 1957 ar 1963 metais, bet esame juos patys rekonstravę“, – kalbėjo biržietis.
Ant vieno ilgasparnio užrašytos dvi raidės GV. Jos gali reikšti „Gero vėjo“ arba piloto Gedimino Venskaus inicialus, nes didžioji dalis jo skrydžių buvo susiję su sportu.
Nors po avarijos biržiečiui sustabdyta piloto licencija, jis viliasi, kad dar galės skraidyti.
Po skaudžios nelaimės vyras tikino, kad yra prastas pagalbininkas savo žmonai Bronei, su kuria gyvena jau 42 metus. Iš visos širdies vyras norėtų jai padėti sunešti malkas į namus, bet toks darbas jam per sunkus.
„Esu sudėtas iš metalo, bijau pagalvoti apie jūrą, jei plaukčiau, greitai nuskęsčiau“, – neprarasdamas geros nuotaikos juokavo pašnekovas.
Palaikė žmona
Vyras neslėpė, kad atsigauti jam padėjo žmona. Bronė su Gediminu susipažino vienos draugės, kuri tekėjo už lakūno, vestuvėse.
1974 metais prašydamas savo išrinktosios rankos Gediminas prisipažino, kad ves ją, jei ji nedraus skraidyti. Bronė neprieštaravo.
Moteris tikino, kad jaunystėje dėl rizikingos vyro profesijos daug naktų negalėjo sumerkti akių, o vėliau priprato. Bet nė karto nekeikė gyvenimo, kad ištekėjo už lakūno.
Buvusi ekonomistė prisipažino, kad prie visko įmanoma priprasti. Kai sūnus Darius susižeidė, jai buvo baisiau. Pernai pavasarį susižalojus Gediminui, moteris kurį laiką nieko nežinojo.
Apie nelaimę jai pranešė kaime gyvenanti sesuo, per televizijos žinias išgirdusi, kad Biržuose nukrito lėktuvas.
Su žmona užauginęs sūnų Darių (39 m.) ir dukterį Jūratę G.Venskus jiems taip pat patikėjo daug padangės paslapčių. Užsikrėtęs aistra skraidyti Darius nugalėjo ne vienose sklandymo varžybose, tačiau vis dėlto nepasekė tėvo pėdomis.
Kad blogos oro sąlygos gali lemti katastrofą, žino ir Darius. Nieko nėra blogiau, kaip skristi lėtai ir žemai.
Vairuodamas orlaivį Gedimino sūnus trenkėsi į žemę tą dieną, kai Vilniuje savo triuką – skrydžius po tiltu – demonstravo akrobatinio skraidymo meistras Jurgis Kairys. 1999-ųjų rugsėjo 18-ąją atlikdamas vadinamąjį „Amžiaus skrydį“ J.Kairys praskrido Vilniuje po visais Neries upės tiltais.
Tą dieną Rokiškyje Darius vos liko gyvas, nes smarkiai susižeidė ne tik kojas, bet ir stuburą.
„Buvo stiprus vėjas, mes su sūnumi buvome aptarę, kad tokią vėjuotą dieną galima kilti ir leistis tik prieš vėją“, – prisimena Gediminas.
Visą dieną skraidęs Darius išvengė klaidų, bet vėliau nutaręs parskristi į Biržus ir pasižiūrėti per televizorių kvapą gniaužiančių J.Kairio skrydžių neapdairiai pasielgė. Kildamas motorizuotu sklandytuvu Darius jį pasuko pavėjui.
Pasakodamas apie savo sūnaus avariją G.Venskus priminė neseniai, kovo mėnesį, Rostove prie Dono įvykusią avariją, kai lėktuvas „Boeing“ nukrito oro uosto teritorijoje likus maždaug 250 metrų iki kilimo tako pradžios.
Jei pučia stiprus vėjas, lakūnas neturi teisės pasukti orlaivio pavėjui, nes mažėja greitis, o tai labai blogai.
Po avarijos atsigavęs Darius su tėvu dar buvo keliskart pakilęs į dangų, tačiau nuo nelaimės buvo praėję vos metai, todėl medikai nepritarė, kad jam būtų pratęsta licencija.
„Tada į tokius sugriuvėlius, kokie esame su Dariumi, daugelis žiūrėjo labai įtartinai“, – prisipažino Gediminas.
Auksines rankas turintis jo sūnus nenutolo nuo technikos, bet pasirinko darbą viename Biržų automobilių servise. Jo pomėgiu tapo vairavimas bekelėmis.
O G.Venskaus duktė Jūratė pasirinko pedagogės profesiją.
Dirbdamas instruktoriumi biržietis daug žmonių išmokė pilotuoti lėktuvą, o visi jo skrydžiai surašyti į 6 knygas.
Svajonė skraidyti nedavė jam ramybės nuo mažų dienų. Gediminas gimė šeimoje, kurioje, be jo, augo sesuo Dalė ir dar du broliai Albertas ir Algis.
Paklaustas, kuo sužavėjo skraidymas, Gediminas prisipažino, kad daugeliui kaimo vaikų tai atrodė kaip sunkiai įgyvendinama svajonė.
„Mes visi buvome užsikrėtę ta aistra. Įlipę į berželį mėgome žaisti, kad leidžiamės parašiutu. Jei medis būdavo lankstesnis, sėkmingai nusileisdavome ant žemės. Jei medis lūždavo, atsipirkdavome mėlynėmis“, – apie vaikystės išdaigas pasakojo vyras.
Pomėgiu užkrėtė brolis
Visi Venskų šeimos vaikai svajojo apie žydrąją padangę. Gedimino sesuo išbandė parašiutizmą, trys broliai kilo į dangų ne tik sklandytuvu, bet ir lėktuvu.
Pomėgiu skraidyti Gediminą užkrėtė vyriausias brolis Algis, kuris net stojo į tuometę Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) civilinės aviacijos akademiją, bet nebuvo priimtas.
Tarnaudamas sovietų armijoje Gediminas pateko į Čiortkovo karinį aerodromą netoli Lvovo. Būdamas vairuotojas jis ne tik vežiodavo lėktuvus prižiūrintį personalą, bet ir vilkdavo lėktuvus.
Grįžęs į Lietuvą ir išmokęs skraidyti Gediminas su abiem broliais dalyvavo įvairiose varžybose.
1971 metais Biržų aeroklube pradėjęs dirbti aviacijos mechaniku G.Venskus padarė karjerą. Kai 1974 metais klubas gavo lėktuvą Jak-12, jam atsirado inžinieriaus etatas.
Nuo 1976 metų G.Venskus pradėjo dirbti instruktoriumi, vėliau tapo Biržų aerodromo viršininku. Savo didžiausiu pasiekimu vyras vadina lėktuvo An-2 pilotavimą. Bet netekties skausmas ne kartą priminė, koks pavojingas piloto darbas.
1986 metais Pandėlyje sklandydamas žuvo Gedimino brolis Algis.
Iki šiol G.Venskus saugo vieną svarbią detalę, kurią aptiko brolio avarijos vietoje, – tai sulinkęs kaištis, kuriuo tvirtinamas sklandytuvo sparnas.
Gediminas taip pat buvo skraidęs šiuo sklandytuvu. Jį pribloškė po brolio Algio žūties sudarytos komisijos išvada, kad sklandytuvo avarija įvyko dėl piloto neatsargumo.
Tačiau Gediminas įsitikinęs, kad iškritus kaiščiui galėjo pasikeisti vieno sparno padėtis, todėl sklandytuvas pateko į vadinamąjį suktuką, tapo nevaldomas ir nukrito.
Vartant nuotraukų albumą G.Venskui neretai per nugarą nubėga šiurpulys, nes daug draugų jau ilsisi kapuose. Jam skaudu prisiminti Vytautą Lapėną, kurį mokė sklandyti. Apie jį daugelis kalbėjo kaip apie žmogų paukštį, metusį iššūkį dangui. V.Lapėnas buvo vienintelis pasaulyje, peržengęs žmogaus galimybių ribas, po kraupios nelaimės tapęs neįgalus, bet sugebėjęs grįžti į didįjį sportą.
Jau anksčiau dėl avarijos kairės kojos ir kairės rankos pirštų netekusiam pilotui V.Lapėnui draugai buvo pritaikę vairuoti automobilį. Tačiau V.Lapėnas žuvo dėl apmaudžios pilotavimo klaidos.
2008-ųjų sausį tokią versiją iškėlė legendinio lakūno tragiškos žūties aplinkybes tyrusi komisija.
V.Lapėnas pilotavo malūnsparnį ELA, tai eksperimentinis orlaivis – pusiau lėktuvas, pusiau sraigtasparnis.
