Nuo Sąjūdžio įsikūrimo laikų aktyviai visuomeniniame gyvenime dalyvaujantis Benius prieš trejus metus už nuopelnus Lietuvos Nepriklausomybei buvo apdovanotas šv.Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliu. Benius neburnoja, kad ne už tokią Lietuvą kovojo, tačiau, ko gero, tyliai išgyvena skriaudą.
Gausi šeima gyvena Igliaukos miestelyje (Marijampolės savivaldybė), iš Linos tėvų paveldėtame name.
„Prašyti yra labai sunku, kai abu esame darbingi. Tokia padėtis žemina“, – neslėpė Lina.
Valstybė daugiavaikės šeimos tėvus pavertė skolininkais.
Praėjusiais metais Lina paveldėjo tris hektarus pievų. Šeima laiko gyvulių, žiemai visada pasiruošia šieno.
Kadangi žemės savininkams mokamos išmokos, Lina nusprendė pasinaudoti šia galimybe ir susitvarkė dokumentus.
Moteris sakė, jog džiaugėsi, nes bus pinigų šienavimui. Žiemai reikia mažiausiai dešimties rulonų šieno. Pašaro gamyba ir trąšos šeimai kainuoja apie 300 eurų.
„Negalvojau, jog išmokos už žemę bus įskaičiuotos į šeimos pajamas. Už žemę gavome 400 eurų ir vyro priedą prie atlyginimo – 150 eurų.
Mums tai yra dideli pinigai, nes vos vos sudurstom galą su galu, tikrai netingime“, – kalbėjo Lina.
Už kelis šimtus eurų papildomų pajamų šeimai buvo nubrauktos pašalpos. Be to, paaiškėjo, jog sunkiai besiverčianti šeima dar liko skolinga valstybei beveik 600 eurų.
„Kai nuėjau tvarkytis dokumentų dėl socialinių pašalpų, man pasakė, jog šeimos pajamos per didelės, neturėjome teisės į pašalpą bei kompensaciją už kietą kurą.
Valstybei turėjau grąžinti daugiau, nei gavome pajamų. Permokas grąžinau, nes kitaip būtume negavę pašalpų.
Sudėjome, ką aš buvau sutaupiusi, vyras gavo algą, – ir tą pridėjome, atidavėme skolą. Buvo labai skaudu.
Gerai, kad atsirado gerų žmonių, kurie sušelpė. Nežinau, kas bus žiemą. Negarantuoju, kad turėsime šieno“, – liūdnai kalbėjo Lina.
Skola susidarė todėl, kad šeima laiku nepranešė apie gautas papildomas pajamas, todėl valstybė jiems permokėjo pašalpų.
Lina, prislėgta šių rūpesčių, parašė laiškus dešimčiai Seimo narių. Moteris norėjo papasakoti, jog jiems derėtų pasirūpinti įstatymais taip, kad šie neskriaustų žmonių.
Iš dešimties valdžios vyrų į Linos laišką atsiliepė tik du.
„Niekada nesimėtau pinigais. Gavau – ir tą pačią dieną išleidau, – taip niekada nebūna“, – teigė Lina.
Marijampolės savivaldybės Piniginės paramos skyriaus vedėja Vida Bružinskaitė paaiškino, jog, kreipiantis dėl piniginės socialinės paramos, dėl kompensacijos, Nacionalinės mokėjimo agentūros išmokos žemės ūkio veiklai yra įvardijamos kaip pajamos.
Marijampolės savivaldybė į nemalonią situaciją patekusiai šeimai skyrė vienkartinę paramą – 102 eurus.
Lukšių šeima vieną mėnesį negavo socialinės pašalpos, du mėnesius – kompensacijos už kurą, po to socialinė pašalpa buvo mokama, bet sumažinta.
Lukšiai laiko karvę, kiaulių, turi daržų, šiltnamyje jau kalasi pirmieji daigai. Lina sukasi nuo ryto iki vakaro. Benius dirba santechniku ir triūsia savame ūkelyje.
Šeima valgo savo sūrius, sviestą, mėsą, daržoves. Tačiau darže neužauga penkiems vaikams reikalingi drabužiai ir batai.
Lina neslepia, jog jai tikras išsigelbėjimas – parduotuvės Lenkijoje. Į ją sutuoktiniai jau septyneri metai važiuoja du kartus per mėnesį, taip sutaupydami ne vieną brangų eurą.
Lina ir Benius didžiuojasi savo vaikais. Dvi vyresnės dukros muzikuoja, pasiekė įvairių laimėjimų konkursuose.
Lina pasidžiaugė, jog už vienos dukros mokslą muzikos mokykloje sumoka Marijampolės regiono prokurorų asociacija.
Vienas sūnus – visa galva pasinėręs į aviamodelizmą. Berniukas varžybose skina laurus, o jo laimėtos taurės rikiuojasi viena po kitos.
„Sūnus sakė, jog norėtų studijuoti aviaciją. Tačiau iš kur reikėtų paimti dešimt tūkstančių, reikalingų mokslams, neišmanau“, – guodėsi Lina.
Septynerių metų šeimos mažėlis, vos grįžęs iš mokyklos, kurioje lanko priešmokyklinę klasę, šoka į guminius batus ir apeina savo ūkį.
Berniukas apžiūri, ar šiltnamyje dygsta jo pasėtos gėlės, jas palaisto.
Vaikas didžiuodamasis pademonstruoja, kaip veikia senovinis galąstuvas. Šis yra vienas iš po atviru dangumi išrikiuotų „muziejaus“ eksponatų.
Linos pomėgiu – domėtis ir rinkti įvairias senienas – užsikrėtė ir mažiausias šeimos narys.
Lukšių vaikai nebijo darbo ir nereikalauja iš tėvų neįmanomų dalykų. Tačiau ir jie, ir jų tėvai yra verti oresnio gyvenimo. Ar septynių asmenų šeima gali pragyventi iš 480 eurų?
Lina, žiūrėdama į po kiemą ūkiškai žingsniuojantį septynmetį sūnų, tyliai ištarė: „Taupome visi, kaip tik begalime. Stengiamės iš paskutiniųjų kabintis į gyvenimą. Jei jis (linkteli galva į sūnaus pusę) būtų vyresnis, tikrai važiuočiau į Vokietiją, prižiūrėčiau senelius. Tada mes žmoniškai gyventume“.
