Dvasininkus dėdę ir sūnėną sieja ne tik maldos potraukis. Kai prieš žygį ankstų ūkanotą rytą susitikome Molėtų klebonijos kieme, kunigas Egidijus iš garažo išvedė savo burzgiantį žirgą, o jo dėdė monsinjoras K.Kazlauskas, atsikėlęs 4 valandą ryto, tikino, kad riaumojančių motociklų garsai jam nė kiek netrukdo.
Įspūdinga baikerių kolona kelią pradėjo nuo Molėtų, kur kleboną K.Kazlauską pažįsta beveik kiekvienas.
„Vykstu į kitą parapiją, o jeigu ten nepavaišins net kava, vadinasi, laikas dingti“, – juokavo Molėtų dekanas K.Kazlauskas.
Užsidėję šalmus ir vilkėdami odines striukes kunigai Kazlauskai niekuo nesiskyrė nuo baikerių, kurių susirinko per 80.
Suburti motociklininkų bendruomenę Lietuvoje – tokios užduoties ėmęsis kunigas Egidijus nekart patyrė, ką reiškia būti neatpažintam.
Mėgstantys su juo nusifotografuoti žmonės dažnai įkelia nuotraukas į socialinius tinklus. Vienoje nuotraukoje įsiamžinusios mergaitės kartu su motociklininku, o šalia parašas: „Neatspėsite, kas tas žmogus.“ Pasirodo, tai – kunigas E.Kazlauskas, populiarus žmogus Aukštaitijoje.
Kai jis anksčiau gyveno Molėtuose ir vykdavo į Videniškių parapiją, pasirinkdavo bekelę. Asfaltu tai būtų vos 9 kilometrai, bet kunigas rinkdavosi tą kelią, kuris jam buvo įdomesnis.
O pakeliui nutikdavo įdomių dalykų.
Sykį kunigas Egidijus važiavo į Videniškius per laukus ir teiravosi vietos gyventojų kelio. Šie piktinosi: „Važiuok, iš kur atvykai.“ Kai motociklininkas nusiėmė šalmą, tikintieji sutriko: „Oi, kunigėli, atsiprašome.“
Kelionių nesibaidantis kunigas Egidijus dažnai renkasi tokį kelią, kuriuo niekas nevažiuoja arba nevažiavo pastaruosius keliasdešimt metų.
Jis tikino, kad dvasininko pašaukimą jaučiantis jaunas žmogus nėra atsiskyrėlis, savo kasdienybėje jis taip pat atranda įvairių džiaugsmų.
– Kaip atsitiko, kad jūsų iš Kaišiadorių kilusioje Kazlauskų giminėje – net trys kunigai? Be sūnėno Egidijaus, dar turite penkeriais metais jaunesnį brolį kunigą Jurgį Kazlauską (50 m.).
Kęstutis: Žodis moko, o pavyzdys traukia. Egidijus buvo pyplys, kai baigiau seminariją. Kai kas mano, kad aš jį priverčiau stoti į seminariją, bet to nebuvo.
Nesakiau ir jaunesniam broliui Jurgiui, kad stotų į seminariją – nesu toks kvailas, juk jiems patiems reikės gyventi.
Egidijus: Nežinau, ar kas gali pasakyti. Aš augau katalikiškoje aplinkoje, kur buvo aiškios vertybės.
Nieko keista, juk kitose šeimose būna keli gydytojai ar keli teisininkai, o pas mus – trys dvasininkai.
– Ar galite pasakyti, kad gera kunigauti?
Kęstutis: Iš šalies kunigavimas atrodo patraukliai, bet tai yra pašaukimas, tapęs gyvenimo būdu.
Man yra didelė palaima daryti gerus darbus ir gyventi su Dievu. Bet tam žmogui, kuris neturi pašaukimo, tai gali būti tik vargas.
– Kada supratote, kad norite tapti kunigu?
Kęstutis: Nuo ketvirtos klasės žinojau, kad būsiu kunigas. Šis noras kilo kartą meldžiantis bažnyčioje – man taip suspindo kunigo liturginiai drabužiai, kad likau apstulbęs, kaip buvo gražu.
Tai mane, dar vaiką, paakino tapti kunigu, tad vėliau niekada nesuabejojau savo pasirinkimu.
Man buvo sunkiausia nuslėpti šį norą, nes tuo metu buvo tamsus sovietmetis. Kai klasėje kas nors manęs klausdavo, kuo būsiu, nežinodavau, ką sakyti, nes nesinorėdavo meluoti.
Labai gerai suprantu vaikus, kurie negali savo tėvams prisipažinti, kad meldžiasi. Kartą viena mergaitė atėjo ir manęs paklausė, ar gali melstis po antklode. Iš pradžių nesupratau jos klausimo, vėliau paaiškėjo, kad tėveliai šaiposi, kai ji meldžiasi.
Egidijus: Mano tėvai kas sekmadienį eidavo į bažnyčią. Jiems nebuvo tokios priežasties, dėl kurios jie galėtų likti namie.
Nuo penkerių metų ėmiau svajoti, kad būsiu kunigas. Pakerėjo pavyzdys – tai buvo mano parapijos kunigas, kuriam patarnavau per mišias.
Tai buvo Kaišiadorių rajone, Palomenės kaime, kur mano mama Virginija buvo vargonininkė. Užsidegiau troškimu tapti kunigu. Kai kartą tiek prisnigo, kad nebuvo galima nuvažiuoti iki gretimos parapijos, šis kunigas nušliuožė slidėmis ir laikė mišias.
– Ar vyresnio amžiaus tikintiesiems neatrodo keista, kad rengėte žygį motociklais?
Egidijus: Net nežinau, reikėtų jų paklausti.
Į šį žygį įsitraukė apie 80 motociklininkų iš visos Lietuvos, nes ta idėja užsikrėtė daugelis. Jeigu žmonės tiki tuo, kuo aš tikiu, yra lengviau visus suburti.
– Ar kelionės motociklu nėra pavojingos? Ar esate patyręs avarijų?
Egidijus: Žygis motociklais nėra labai rizikingas. Daugiausia žmonių miršta gulėdami lovoje.
Kartą virtau, įskilo pėdos kaulas, kelis mėnesius reikėjo nešioti įtvarą. Tada važiavau vos 50 kilometrų per valandą greičiu.
Mano motociklas „Kawasaki“ nėra galingas, kad pasiektų didelį greitį. Raginu visus rinktis saugų greitį.
Kęstutis: Vykstu kaip keleivis, o jei ir griūsiu, nieko baisaus, keliausiu į dangų, kito kelio nėra.
– Daugelis skundžiasi, kad jaunimui nuobodu gyventi provincijoje. Ką galėtumėte patarti?
Egidijus: Daryti ką nors pačiam, burti draugus, žaisti krepšinį, tinklinį. Ir mažuose miesteliuose, kaimuose yra sporto aikštelių, stadionų.
Nereikia užsikrėsi pesimizmu. Niekada nereikia skaičiuoti, kiek ir kas atėjo į renginį. Kai manęs kas nors to klausia, atsakau: „Trūko tik tavęs.“
– Argi motociklas ir Dievas gali turėti ką nors bendra?
Kęstutis: Motociklas yra Dievo kūrinys. Kai važiuoju motociklu, man neišeina iš galvos vienintelė mintis apie tai, kaip gera gyventi.
Paklauskite bent vieno baikerio, pasakys tą patį. Už tai, kad gera gyventi, turime dėkoti Dievui.
Gaila, kad ne visi tai supranta.
– Daugelis mano, kad dvasininkai priklauso prie uždaro luomo, kad turi labai apsiriboti. Gal tai atbaido jaunuolius rinktis kunigystę?
Egidijus: Kiekvienas žmogus turi mokėti apriboti save, nesvarbu, ar jis sukūręs šeimą, ar ne.
Yra pareigos, kurias būtina atlikti.
– Kunigą varžo celibatas. Ar jo nereikėtų naikinti?
Kęstutis: Daug kas to nesupranta. Apsidairykime – ar nėra viengungių gydytojų, mokytojų, kas juos privertė rinktis vienatvę.
Aš myliu visus vienodai – man apmaudu, kai žmogus nori ateiti į bažnyčią, o kita pusė jam neleidžia to daryti.
– Jeigu nesusituokusi pora gyvena kartu, ar tai nuodėmė?
Kęstutis: Yra įvairių niuansų. Bažnyčia po truputį keičiasi. Dažnai atsisuku nugara į altorių, bet yra tikinčiųjų, kurie mano, kad tuomet rodau užpakalį Dievui.
Bet ar Dievas yra tik altoriuje?
– Yra kunigų, kurie palieka tarnystę. Ką manote apie juos?
Kęstutis: Kunigas yra žmogus, gali atbusti jausmai, tai nėra nuodėmė. Bet mano geriausia draugė – tyla.
Esu gimęs didelėje šeimoje, man smagu būti vienam.
Esu šeštas vaikas iš devynių, o kunigas Jurgis – aštuntas.
Jeigu kas nors skundžiasi, kad sunkus gyvenimas, turi suprasti – jei žmogus turi Dievą, vadinasi, turi viską. Tuo daug kartų esu pats įsitikinęs.
Pavyzdžiui, Molėtų bažnyčios apšiltinimo projektą pradėjome įgyvendinti krizės metais. Daug kas atkalbinėjo, kad reikia atidėti darbus, nes nėra pinigų.
Tuo abejojo net statybos įmonės generalinis direktorius. Bet aš nepasidaviau.
Tokiu atveju svarbu matyti ne pinigų maišą, o viziją. Aš mačiau, kad viskas bus gerai. Juk Biblijoje pasakyta – jei Dievas namų nestato, veltui vargsti.
Motociklininkų žygiui taip pat nebuvo išleista nė euro, atsirado žmonių, kurie mus parėmė.
– Kodėl jūs nevairuojate motociklo?
Kęstutis: Turiu vairuotojo pažymėjimą, nes jaunystėje vairuodavau brolio motociklą „Jawa“. Juo dar kartais važinėja sūnėnas kunigas Egidijus.
Mokiausi vairuoti ir priekabą. Turėjau tokią svajonę nupirkti autobusą piligrimų kelionėms, todėl būdamas klebonas ir dekanas mokiausi vairuoti autobusą LAZ. Man norisi daug ką išbandyti.
Aš nesibaidau ir kasdienių darbų – šienauju, raviu, pašluoju kiemą, nes man smagu dirbti.
