„Gyvenime yra nedaug tokių ypatingų momentų, – sakė J.Aponte. – Savo universiteto baigimo ceremonija norėjau pasidalinti su tais, kurie man svarbūs, kurie mane palaikė, kurie man padėjo sunkiu metu.“
P.Getzas – vienas iš šių žmonių. Jis su mergina pirmą kartą susitiko 1998-ųjų birželio 25-ąją, kurią pati J.Aponte apibūdina kaip ir geriausią, ir blogiausią dieną savo gyvenime.
„Vos nemiriau, bet man buvo suteiktas antra galimybė gyventi, – prisiminė ji. – Tai įvyko tik Peterio ir kitų tą dieną atvykusių pareigūnų dėka.“
Skubėjo, kad išgelbėtų gyvybę
Aponte šeimos namuose tą dieną kilo gaisras. Juose tuo metu buvo tik 5-metė Josibelk ir jos dėdė Jofrey. Ji pamena tik tos popietės nuotrupas.
Mergina prisimena, kaip į kambarį skverbėsi dūmai ir kaip ji nesėkmingai bandė prižadinti Jofrey. Vėliau viskas aptemo.
P.Getzas tuo metu skubėjo į įvykio vietą. Jis atvykęs pamatė, kaip ugniagesys iš namo išnešė mažą mergaitę. Gaisrininkas P.Getzui įdavė ją ir nuskubėjo atgal į degantį namą, gesinti ugnies.
Medikai dar nebuvo atvykę, o laikas ėjo. Pasak P.Getzo, mergaitės širdis sustojo.
„Padariau tai, ką turėjau“, – sakė jis.
Tas įtemptas akimirkas įamžino fotografas Alas Chaniewskis, kuris nufotografavo Aponte be sąmonės, P.Getzo rankose. Policininkas nuotraukoje skubiai nusiima akinius nuo saulės, kad galėtų išgelbėti mergaitę.
Jis policijos automobilyje gaivino mergaitę, kol jo partneris juos vežė į Hartfordo ligoninę. Kai P.Getzas mažylę perdavė gydytojams, ji jau galėjo pati kvėpuoti.
„Esu tik vienas iš daugelio – nuo dispečerių iki ugniagesių, kurie rizikavo gyvybe, kad ją išneštų, – teigė vyras. – Visi darėme tai, ką mokėmės daryti tokiose situacijose. Savo darbą dariau ne tik aš. Viskas taip ir turi vykti, todėl mes dėvime savo uniformas.“
J.Aponte pabudo po kelių valandų, apsupta šeimos ir pirmųjų gelbėtojų.
Vis dar reguliariai susitinka
P.Getzas su kolegomis rinko pinigų ir daiktų, kad padėtų šeimai. Už jų surinktas lėšas Joffrey palaikai buvo nusiųsti namo į Venesuelą.
J.Aponte prisipažino, kad tebeturi pliušinį meškiuką, kurį P.Getzas jai davė ligoninėje.
„Tai – vienas iš tų dalykų, kurie sujaudina ir pasilieka su tavimi, – sakė jis. – Tai buvo kontroliuojama situacija, kurios baigtį galėjome numatyti. Ugniagesiai atliko savo darbą, aš atlikau savo darbą, gydytojai atliko savo darbą. Rezultatas – tai, kad graži jauna moteris tebėra tarp mūsų.“
P.Getzas vėliau tebestebėjo J.Aponte, nors jos šeima ir persikraustė kitur, bet jis nebuvo tikras, ar turėtų su ja susisiekti – ir ar ji to išvis norėtų.
Tačiau prieš dvejus metus pati J.Aponte su juo netikėtai susisiekė „Facebook“.
„Retkarčiais pajusdavau nostalgiją, norėjau sužinoti, kas įvyko, – prisipažino J.Aponte. – Padariau tai, ką daro visi – į „Google“ paiešką įvedžiau savo vardą.“
Ji rado straipsnį, kuriame buvo paminėtas P.Getzo vardas, ir ji jį surado per „Facebook“.
Jie abu reguliariai susitinka, retkarčiais nueina papietauti. Jie kalbasi apie P.Getzo vaikus, jo šunį, kaip J.Aponte sekasi moksluose.
Dabar, kai ji baigė studijas ir susirado darbą, jie ėmė kalbėtis apie ateities planus.
„Mano širdis ima greičiau plakti, kai matau, kaip jai gerai sekasi“, – atskleidė P.Getzas.
J.Aponte savo gelbėtojui jaučiasi labai dėkinga.
„Ne visi išdrįsta rizikuoti gyvybe dėl kitų, – teigė ji. – Tik tokių žmonių, kaip Peteris, visi policininkai ir gaisrininkai, dėka esu gyva.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
