Kodėl „Jaunimo linijos“ vadovą taip domina šios opios temos? Kas paskatino jį, vos penkiolikos sulaukusį paauglį, savanoriauti ir gelbėti kitų likimus, atsiliepiant į potencialių savižudžių skambučius?
– Kaip jūsų gyvenime atsirado „Jaunimo linija“?
– Savanoriauti „Jaunimo linijoje“ pradėjau būdamas 15. Atvirai pasakius, tuo metu neturėjau jokių planų, susijusių su psichologija. Tada mane domino programavimas, kompiuteriai. Aš net dalyvavau tokio pobūdžio olimpiadose.
Tiesa, mano bendraklasė, kuriai jaučiau simpatiją, domėjosi psichologija. Ji ėjo savanoriauti, todėl nusprendžiau eiti kartu. Pamaniau, kad tokiu būdu galėtume praleisti daugiau laiko kartu.
Sudalyvavau atrankoje, tačiau manęs nepriėmė. Buvo skaudu, nes buvau įsitikinęs, kad galiu visiems padėti.
Jei dabar žiūrėčiau į tą situaciją, tikrai sutikčiau su sprendimu manęs nepriimti. Mano tuometiniai bendravimo įgūdžiai ir savęs supratimas tikrai nedarė įspūdžio ir nekėlė tokio pasitikėjimo, jog man būtų leista atsiliepinėti į skambučius.
– Kaip elgėtės sužinojęs, kad nepraėjote atrankos? Ar nebuvo noro pasiduoti ir pasukti kitais keliais?
– Anaiptol. Aš norėjau įrodyti, kad galiu padėti ir gebu tai daryti. „Jaunimo linijoje“ tuomet buvo Jaunimo psichologinės paramos centro dalis, kurioje buvo galima lankyti savęs pažinimo pamokas, lavinti bendravimo įgūdžius. Man tai patiko, todėl pusmetį sąžiningai to mokiausi. Po pusmečio praėjau atranką. Tada suvokiau, kad norint padėti kitiems, reikia suvokti patį save.
– Ne kiekvienas paauglys nusprendžia savojo kelio ieškoti savanorystės srityje. Paprastai paaugliai trokšta maištauti, keisti pasaulį, bet nesistengia elgtis altruistiškai.
– Man irgi kilo tokie klausimai. Svarsčiau, kas mane paskatino tai daryti. Kai pirmą kartą nepraėjau atrankos, norėjau įrodyti sau ir kitiems, kad gebu tai daryti. Taip pat didelę įtaką turėjo ir padėtis šeimoje. Mano mama ilgą laiką sirgo sunkia liga. Nuo pat savo vaikystės mačiau ją sergančią. Jai buvo sunkus artritas ir psoriazė. Ligos paveikė ne tik ją, bet ir visą mūsų šeimą. Slogumas, kuris buvo juntamas aplinkoje, buvo vienas iš pagrindinių veiksnių ieškoti veiklos kitur.
– Kaip jus paveikė mamos liga? Sunku matyti ją sergančią?
– Taip. Mamos ligą išgyvenau sunkiai. Tikriausiai dėl to ir norėjau užsiimti kita veikla, tokiu būdu pamiršdamas sunkumus.
Kai nusprendžiau savanoriauti „Jaunimo linijoje“ ir įsitraukiau į tą veiklą, atradau save. Tai ne tik pagalba kitiems, bet ir daugybė naujų žmonių, pažinčių, gausybė naujos veiklos.
– Būdamas 15 pradėjote atsiliepinėti į potencialių savižudžių skambučius. Ar gali paauglys padėti tokiam žmogui?
– Būdamas 15 aš jaučiausi galintis tai daryti, tačiau tai nėra tiesa.
Ilgainiui savanorių amžių pavėlinome – šiuo metu savanoriauti gali tik pilnamečiai asmenys, kurie turi bent šiek tiek daugiau gyvenimiškos patirties.
– Ar įsirėžė atmintyje pirmasis skambutis, į kurį atsiliepėte?
– Tikrai ne. Tiesa, labai gerai prisimenu pokalbį su viena pagyvenusia moterimi. Ji su manimi šnekėjosi daugiau nei valandą. Išpasakojo visus sunkumus, kuriuos patyrė gyvenime. Ji prisipažino, kad skambino dėl minčių apie savižudybę.
Jai atrodė, kad viskas beviltiška. Stengiausi ją išgirsti ir suprasti, tačiau ilgainiui ir man situacija pradėjo atrodyti beviltiška. Tada netikėtai ji pasakė, jog jos savijauta pagerėjo. Puikiai suprantu, kad problemos akimirksniu neišsisprendžia, bet emocinė parama duoda didžiulę naudą.
– Kaip jus paveikdavo budėjimai „Jaunimo linijoje“? Kaip pamiršti sunkius pokalbius ir atsiriboti nuo slogių minčių?
– Kai kurie skambučiai tikrai paveikia. Esu budėjęs 1000 valandų. Visko buvo labai daug.
Paprastai po skambučio nebežinai, kaip žmogus toliau gyvena, todėl nėra taip sunku atsiriboti. Kiek kitokia situacija su gyvomis konsultacijomis – būna, kad su tuo pačiu žmogumi bendrauji kelis mėnesius ar net metus, žinai jo istoriją, pokyčius.
Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad tuose pokalbiuose ir darbe nėra šviesiosios pusės. Didžiausia laimė yra tada, kai žmogus pasako, jog jam palengvėjo, kad jam geriau.
– Konsultacijų metu žmonės jums atsiveria ir pasakoja skaudžiausius gyvenimo momentus. Kiek jūs pats esate atviras kitiems?
– Nelaikau savęs atviru žmogumi. Žmonių ratas, su kuriuo daugiausiai bendrauju ir galiu pasipasakoti, nėra labai didelis. Jį sudaro šeima ir keli draugai.
– Dažnai žmonės galvoja, kad psichologai neturi problemų. Logiška, jei gali išspręsti kitų problemas, tą patį gali padaryti ir su savosiomis. Gal tai tik mitas?
– Tai vienas klaidingiausių stereotipų apie psichologus. Reikia nepamiršti, kad žmonės, kurie ateina į konsultacijas, nėra kvaili ar kažko negebantys suvokti.
Tiesiog reikia sugebėti į tam tikras situacijas pažiūrėti iš šalies. Toks žvilgsnis yra būtinas. Todėl psichologas gali padėti kitam, tačiau gali pats nepastebėti savo problemų.
Normalu, kad ir mano gyvenime atsiranda konfliktų. Jei kažkas galvoja, kad psichologai nesipyksta ar nekonfliktuoja, jie labai klysta. Tai, kad psichologas konfliktuoja ar sugeba išeiti iš pusiausvyros, dar nereiškia, kad jis negali padėti kitiems. Jei jis yra profesionalas, tai per tą valandą, kurią jis praleis su pacientu, tikrai jam padės.
Žinoma, negalima pamiršti ir to, kad nuolatinis gilinimasis į save ir kitus duoda daugiau rezultatų – psichologai geba daugiau suprasti apie save ir kitus, tačiau laisvalaikiu kitų žmonių aš neanalizuoju.
– Kitaip tariant, jūs neanalizuojate atsitiktinių žmonių ar tų, su kuriais geriate kavą?
– Tikrai ne. Dabar tikrai negalvoju, kodėl užduodate man vienokius ar kitokius klausimus, nepiešiu jūsų psichologinio portreto. Jei aš sėdžiu ir bendrauju, tai aš nenoriu dirbti. (Juokiasi).
Tiesa, turimos žinios praverčia – jei bendraujant kyla konfliktinė situacija, tuo metu užduodu sau tam tikrus klausimus. Bandau išsiaiškinti kas vyksta ir iš kur kyla vienokios ar kitokios emocijos. Tokios žinios praverčia, tačiau susitikus žmogų tikrai neskubu jo analizuoti.
– Neseniai viename video reportaže viešai deklaravote, kad jums labai svarbus homoseksualų klausimas. Teigėte, kad šiomis temomis jums svarbu kalbėti tiek asmeniškai, tiek profesiniu požiūriu. Kodėl ši tema jums tokia svarbi?
– Dirbdamas „Jaunimo linijoje“ teko bendrauti ne su vienu gėjumi ar lesbiete. Per 21-erius metus mačiau daugybę homoseksualų, biseksualų ir translyčių žmonių. Daug su jais bendravau. Man tai nėra tik teorinis klausimas. Man tai yra tikri žmonės. Aš žinau jų vardus ir gyvenimus.
Neheteroseksualių žmonių teisės man nėra abstrakti idėjų kova. Aš matau, kaip žmonės susiduria su patyčiomis ir smurtu.
Mano artimoje aplinkoje taip pat yra LGBT žmonių. Tai yra mano šeimos dalis, todėl visą tą procesą galiu stebėti iš labai arti.
– Ką turite mintyje?
– Vienas žmogus giminėje prisipažino esantis homoseksualus. Tie, kuriems jis tai pasakė, iki tos žinios į homoseksualus žiūrėjo kaip į iškrypėlius, stebėjosi, kodėl jie demonstruojasi viešai. Po atviro pripažinimo aš pamačiau, kaip keičiasi jų reakcija. Tai labai svarbu.
– Ar pastebėjote, kaip per daugiau nei 20 metų keitėsi žmonių požiūris į mažumas?
– „Jaunimo linijoje“ šie klausimai buvo aptarinėjami visada. Anksčiau žmonės, kaip bebūtų keista, į tai žiūrėjo gerokai ramiau. Man atrodo, kad seksualinės orientacijos tema tampa politikos kovos dalimi.
Kai politikams sunku išspręsti tam tikrus klausimus, jie imasi kelti LGBT vėliavą ir kovoja prieš mažumų teises.
Tiesa, mane džiugina tai, kad žmonės pastaruoju metu nebijo viešai reikšti savo pažiūrų. Dabartiniai jaunuoliai gerokai greičiau supranta savo orientaciją.
– Ilgus metus žmones konsultuodavote su savižudybių tema susijusiais klausimais. Esate su tuo susidūręs iš arti?
– Taip. Mano šeimoje yra bandžiusių žudytis, o šiemet nusižudė vienas iš pusbrolių. Jis turėjo didelių psichikos sveikatos problemų. Mes žinojome apie tai. Daug kartų apie tai su juo bendravome. Buvo liūdna ir apmaudu, kad jis taip padarė.
– Ar po artimo žmogaus savižudybės neapima jausmas, kad pats kažko nepadarėte iki galo?
– Visus apima jausmas, kad buvo galima padaryti daugiau. Nors tokių minčių būna, tačiau šiuo konkrečiu atveju aš jaučiuosi, kad padariau tiek, kiek galėjau. Tiesa, niekada negali už kitą žmogų padaryti daugiau nei jis pats.
Gali abejoti, gali svarstyti, bet tikrai žinau, kad net ir jo artimiausi žmonės padarė viską, ką galėjo.
Tačiau negaliu to paties pasakyti apie mūsų psichikos sveikatos sistemą. Jau tuomet buvo akivaizdu, kad tokia pagalba, kurią jis gauna yra per mažai.
– Jūsų žmona Irma taip pat psichologė. Ar sunku po vienu stogu gyventi dviem profesionalams? Gal vienas kitam esate geriausi patarėjai?
– Mano žmona teikia privačias psichologines konsultacijas. Anksčiau ji taip pat dirbo „Jaunimo linijoje“.
Vienas kitam nesame psichologai. Žinoma, mes labai daug kalbamės.
Labai svarbu nepradėti vienas kito konsultuoti ar slėptis už tam tikrų metodų, nes, mano manymu, tai tiesus kelias į santykių komplikacijas.
Man labai svarbu, kad mūsų santykiuose vienas kitam būtume draugais, vyru ir žmona, o ne psichologais.
Santuokoje reikia išlikti asmenybėmis. Reikia suvokti, kad žmonės neišvengiamai skirtingi ir problemos kyla tada, kai jie bando vienas kitą paversti patogesniais sau, kad šie kažką imtų daryti arba nedaryti.
Lygiai taip pat poros santykiuose – kartais gebame būti labai arti vienas kito, o kartais norisi būti vienam. Svarbiausia priimti kito žmogaus savitumą.
Bažnytinės santuokos ceremonijos metu tariami žodžiai, kad nuo šiol vyras ir žmona taps vienu. Tačiau psichologine prasme taip nebus – jie ir toliau liks skirtingi ir tai yra normalu.
– Su žmona turite du vaikus. Koks esate jiems tėtis?
– Man labai svarbus emocinis ryšys su Gelmine (4) ir Vakariu (2). Svarbu žinoti, kaip jie jaučiasi. Nepriklausomai nuo to, mergytė ar berniukas, svarbu juos glausti prie savęs, apkabinti.
Ryšį labai lengva prarasti. Tai svarbu tiek poros santykiuose, tiek ir santykiuose su vaikais.
Anksčiau žmonės negalvodavo apie tokius ryšius – buvo tam tikri dalykai, kuriuos vaikai privalėdavo daryti. Dabar taip nėra – priversti daryti kažkokius darbus arba taikyti fizines bausmes gali mažam vaikui, o kas bus tada, kai jie paaugs ir taps paaugliai? Tada nebeturėsi tiek galimybių kontroliuoti vaiką kaip anksčiau.
Tada ir kyla didžiausios problemos – emocinio ryšio nėra, o vaikai turi kitus informacijos šaltinius ir nuomones, kurios tampa prioritetinėmis.
Ryšys su kitu žmogumi man neatrodo savaime suprantamas. Stengiuosi sau priminti, kad tą ryšį galima prarasti, todėl apie tai nuolat reikia galvoti.
– Kitaip tariant, populiarus pasakymas, jog santuoka yra darbas, yra teisingas?
– Skamba „nefainai“. (Juokiasi). Jei galvočiau, kad santuokoje reikia dirbti, man nepatiktų. Tiesiog reikia suvokti, kad būtina išlaikyti ryšį ir stebėti, jei kažkas imtų keistis.
– Birželio 8-oji – paskutinė jūsų, kaip „Jaunimo linijos“, vadovo darbo diena. Atėjo metas pokyčiams?
– „Jaunimo linijoje buvau 20 metų. Iš pradžių savanoris, vėliau – savanorių mokytojas, o dar vėliau – Vilniaus „Jaunimo linijos“ koordinatorius ir vadovas.
Prieš penkerius metus nusprendėme įkurti savarankišką „Jaunimo linijos“ organizaciją, kuri veikia kaip paramos fondas.
Padarėme daugybę naudingų darbų. Kai įkūriau, norėjau, kad organizacija taptų stipri. Man buvo svarbu, kad išspręstume tam tikras problemas, o vėliau mane pakeistų kiti žmonės.
Būtų sunku išeiti tuo atveju, jei žinočiau, jog organizacija sunkiai laikosi, yra problemų. Tačiau dabar situacija išties palanki – esame žinomi ir stiprūs. Padariau tai, ko norėjau.
Palikęs darbą „Jaunimo linijoje“ užsiimsiu privačiomis konsultacijomis, kurių sparčiai daugėja.
Taip pat daug dirbu universitete, vedu mokymus, susijusius su savižudybių tema. Tai yra pagrindiniai dalykai, į kuriuos žadu orientuotis. Tikiuosi, kad liks laiko ir laisvalaikiui.
– Ką laisvalaikiu mėgstate veikti labiausiai?
– Pastaruoju metu daug bėgioju. Esu nubėgęs penkis maratonus. Jiems pasiruošti prireikia labai daug laiko. Juk negali niekada nebėgiojęs imti ir nubėgti 42 kilometrus. Viskas taip pat, kaip ir „Jaunimo linijoje“ – taip, kaip ten tam tikri darbai nepadaromi per vieną naktį, taip ir maratonui reikia ruoštis nuosekliai ir rimtai.
