Sunkią ligą įveikusi Eglė atvira – reikėjo susidurti su mirtimi, pajausti jos alsavimą į nugarą, kad nuspręstumei padėti mirtimi besivaduojantiems ligoniams.
Vėžys smogė dukart
Iki ligos Eglė buvo visiškai sveika. Ji tvirtina neturėjusi nė vieno įrašo medicininėje kortelėje – buvo aktyvi ir guvi jauna mama. Viskas pasikeitė vieną dieną, kai ji atsitiktinai krūties srityje užčiuopė gumbelį. Papasakojusi apie tai draugei, buvo paraginta nueiti ir pasitikrinti.
Kaip ji teigė, prieš 17 metų nebuvo prevencijos priemonių, kurios ragintų moteris nuolat tikrintis ir stebėti savo kūną. Nuėjusi į polikliniką moteris sužinojo, kad tą gumbelį, kurį pati atsitiktinai užčiuopė, reikės išpjauti ir kad tai tėra nepiktybinis darinys.
Išpjovus gumbelį Eglė atsikvėpė neilgam – viskas pasikeitė vos po kelių dienų, kai iš medikų išgirdo netikėtą naujieną – teks gydytis ligoninėje.
„Po dešimties dienų suskambo namų telefonas. Gydytojai paskambino pranešti, kad turėsiu gultis į skyrių ir man bus taikomas gydymas dėl kūne rastų piktybinių ląstelių.
Žemė susvyravo. Tiesa, tada nebuvo viskas taip baisu, kaip po trijų mėnesių, kai smogė dar viena diagnozė – medikai pareiškė, kad vėžys ima plisti. Akimirksniu pajaučiau, kad griūna pasaulis.
Pirmoji mintis, kuri neleido nurimti, buvo apie mano dukrą. Justei tada buvo 10. Apėmė didžiulis baimės jausmas. Vaikui netekti mamos yra labai sunku. Ėmiau galvoti, kaip pati jausčiausi, jeigu būčiau tokia maža ir netekčiau mamos. Jaučiau, kad privalau kovoti dėl vaiko gerovės. Tai buvo didžiausia viltis gyventi.
Niekada nepamiršiu to jausmo, kai susergi – jaučiausi lyg neįgali. Kone per vieną dieną buvau išbraukta iš normalaus gyvenimo – negalėjau pati apsiversti lovoje, pavalgyti. Ėmiau pykti ant savęs, praradau viltį. Buvo graudu žiūrėti ir į šeimą – nors jie visą laiką mane palaikė, vis dėlto buvo akimirkų, kai mačiau, kad jie patys nebežino, ką daryti ir kaip su manimi elgtis.
Kai sirgau, buvo labai mažai informacijos apie šią ligą, o ir kalbėti apie tai garsiai buvo gėda.
Nemažai giminaičių mane pasmerkė dėl to, kad nusprendžiau viešai kalbėti apie ligą ir tai, ką patyriau. Man buvo prikaišiojama, kad reklamuoju savo ligą, bet aš pati jaučiau, kad privalau tai daryti ir kad mano atvirumas išgydys sergančius kūnus.
Taip ir buvo. Sulaukiau ne vieno laiško ir skambučio, žmonės man dėkojo už tai, kad aš nebijojau prabilti, raginau pasitikrinti ir pasirūpinti savo sveikata.
Kalbėjimas man buvo savotiška savigyda. Vieni po ligos užsisklendžia, o kiti ima kalbėti ir dėl to pasijunta geriau.
Man buvo svarbu įkvėpti kitus. Mirtis buvo labai arti, o tai, kad aš pasveikau, priėmiau tarsi stebuklą.
Supratau, kad šansas gyventi yra man didžiausia dovana. Įveikusi ligą aš suvokiau, kad negaliu gyventi ir plaukti pasroviui – norėjau padėti sergantiems, įkvėpti juos, palengvinti gydymo kelią. Juk aš pati labai gerai žinojau, ko jiems reikia, ko trūksta ir kuo būtų galima prisidėti“, – neslėpė Eglė.
Po akistatos su mirtimi – fotografijų ciklas
Sudėtingas gydymo procesas truko apie pusantrų metų. Juos dabar Eglė prisimena kaip vieną baisiausių košmarų – kasdien ją lydėjo begalinis fizinis skausmas, kartais ji neturėdavo jėgų net susišukuoti.
Didžiausią laimę moteriai teikė jos šeima. Kai siaubinga diagnozė pasibeldė į Mėlinauskų namus, jie tapo vienu kumščiu – vyras itin palaikė žmoną net ir tada, kai ji dėl savo sveikatos ir tolimesnės gerovės nusprendė šalinti krūtį.
Dabar, kai Eglė yra visiškai sveika, ji teigia suvokusi, jog liga pakeitė vertybes. Nepabuvęs arti mirties niekada nesuprasi, koks yra jausmas, kai ji alsuoja į nugarą.
Tik susirgusi ji suvokė laiko brangumą ir svarbą. Vėžio diagnozė privertė Eglę sustoti ir suvokti, dėl ko gyveni ir ką nori nuveikti.
Kaip tik tada, kai liga ėmė trauktis, E.Mėlinauskienė nusprendė save realizuoti visai kitoje veikloje. Iki ligos sėkmingai nekilnojamojo turto vertintoja dirbusi vilnietė nusprendė padėti vėžiu sergantiems žmonėms, būti arčiau jų, stebėti, kaip jie sveiksta.
„Ėmiau fotografuoti vėžiu sergančias moteris. Vėliau apie sukūriau fotografijų ciklą.
Metus praleidau tarp onkologinėmis ligomis sergančių vaikų, fotografavau juos. Tais metais jų numirė net 12. Mačiau jų išėjimus, man atrodė, kad net jaučiu jų skausmus. Kai kūriau nuotraukas, susitapatindavau su ligoniais, gyvendavau jų gyvenimus. Tai mane labai paveikė.
Kiekvieną vaiką laidojau kaip savo. Kai tais metais palaidojau paskutinę mergytę, visiškai palūžau. Nors tuo laikotarpiu gimė geriausi mano tekstai, nes šeima nebeleido man namuose kalbėti šia slogia tema, tačiau man ir pačiai buvo per sunku. Kreipiausi į psichologus. Jie man padėjo ištrūkti iš depresijos gniaužtų ir nuolatinio gedėjimo.
Dar man labai padėjo paskutinieji rašytojos Jurgos Ivanauskaitės laiškai. Tuo metu ji sirgo. Juos skaitydama išmokau paleisti mirštančius žmones. Mane įkvėpė jos logiškos mintys mirties akivaizdoje.
Perskaičiusi laiškus pajaučiau aiškų santykį su mirtimi – supratau, kad negaliu pasisavinti mirštančių žmonių gyvenimų. Suvokiau, kad neturiu galios pakeisti likimų.
Jei žmogus miršta, privalai jį paleisti. Ypač skauda, kai miršta vaikai, tačiau pastaruoju metu sugebu tai priimti šiek tiek lengviau – nors kaskart būna labai skausminga, bet aš tiesiog išmokau paleisti mažuosius angelus“, – aiškino pašnekovė.
Atsisveikinimas su plaukais – iššūkis stipriausiems
Prieš aštuonerius metus ji įkūrė paramos ir labdaros fondą „Mamų unija“. Ketverius metus su vyru Saulium ir dukra savanoriavo jame, neturėjo net administracinių patalpų. Dabar Eglė juokiasi – vyras buvo vienas iš savanorių, kuris nuolat sergančius vaikus linksmindavo persirengęs mylimais personažais arba Kalėdų seneliu.
Per visą laiką, kol gyvuoja „Mamų unija“, Eglė su komanda nuveikė daugybę darbų – jie remia onkologinėmis ligomis sergančius vaikus, už suaukotus pinigus perka vaistus, kurių valstybė nekompensuoja, atnaujina palatas, net organizuoja atsisveikinimo su plaukučiais šventes, kurių metu „Mamų unijos“ savanoriai arba vaikų šeimos nariai nuskuta vaikų plaukučius.
Plaukų kirpimą, kuris iš šalies gali atrodyti lyg tikra egzekucija, „Mamų unijos“ savanoriai sugebėjo paversti švente. Tiesa, tos šventės metu paprastai visi verkia. Ypač daug ašarų buvo tada, kai visai neseniai su plaukučiais atsisveikino trejų metukų Viktorija.
Tai mergaitė, kuri gyveno pasakų ir iliuzijų pasaulyje, ji jautėsi tikra princesė, todėl kai atėjo akimirka, kai jos mamai reikėjo nuskusti plaukučius, tekėjo lyg upelis. Tąkart verkė visi, kas buvo šalia.
Mažoji Viktorija labai jautriai sureagavo į plaukų netekimą – tai buvo tarsi jos pačios kūno dalis, su kuria ji nesugebėjo atsisveikinti be emocijų.
Skausmingai atsisveikinimo su plaukais šventes išgyvena ir savanoriai. Viena jų – Eglės dukra Justė, kuri nusprendė savanoriauti „Mamų unijoje“ ir dirbti su mažaisiais ligoniais.
Mėlinauskų šeimoje svarbu padėti kitiems – Eglė su vyru nori, kad jų duktė suvoktų, jog reikia gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Ir nors Justinai plaukų kirpimas atrodė emociškai sunkus, tačiau Eglė ją ragino pabandyti. Prieš pirmąją ceremoniją mergina visą naktį nemiegojo.
Ją neramino mintis apie tai, kad kirpti plaukučius reikės itin sunkiems ligoniukams. Motyvacija – sveikstantys vaikai
Gali pasirodyti, kad Eglės gyvenimas nuklotas tik neigiamomis emocijomis – akistatos su mirtimi, vaikų mirtys, reanimacijose budinčios mamos.
Iš kur tiek noro būti toje slogioje aplinkoje? „Man tai sukelia pilnatvę. Tik padėdama tiems, kam reikia pagalbos ir matydama akivaizdžią naudą, aš galiu ramiai gyventi.
Kartais su vyru pasijuokiame ir paklausiame vienas kito, kada pagaliau pradėsime gyventi dėl savęs, tačiau tie klausimai tokiais tik ir lieka. Man netrūksta motyvacijos, o padaryti darbai įkvepia kitiems darbams.
Atsigaunu ir pailsiu skaitydama, būdama gamtoje ir keliaudama. Mane atgaivina ir sveikstantys vaikai – gera matyti jų šypsenas ir laimingas šeimas“, – dėstė Eglė.
***
Prisidėkite prie onkologinėmis ligomis sergančių vaikučių gerovės: Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“ Danske bank a/s filialas Lietuvoje Banko kodas 74000 SWIFT kodas SMPOLT22 A.s LT157400032266923810
