Su juo norėjau pabendrauti nuo pat atvykimo darbuotis čia, į pakrantę. Rūpėjo paklausti apie Pamario pokyčius per pastaruosius dešimtmečius, apie jo, kaip senbuvio kurorte vertybes ir čionykščių žmonių verslumą, kuris man pasirodė itin matomas.
Mena prezidento apsilankymą
Jau minėtame kambaryje, kuriame gyvenu, ant sienų kabo visos čia drauge besidarbuojančios šeimos nuotraukos, taip pat prezidento Valdo Adamkaus apsilankymo jų pamaryje įkurtame žuvies restorane akimirkos. Būnant čia tiesiog vienas po kito kyla pagarbos jausmai šiems žmonėms, o ypač Seneliui, kurį dabar ir kalbinu jam bedarant valtį. Sako, ši bus jau septinta, ir ji jau tuoj būtų plaukusi, jeigu ne rankos kraujagyslės operacija, daryta vakar. Klausiu senelio, kodėl nesiilsi, o iškart kimba į darbus, o jis man atsako, jog kairės rankos šiandien nedarbina ir tuo pačiu paprašo, kad padėčiau jam užkelti metalinį skersinį ant medinio valties dugno. Senelis sako mėgstantis visus aplinkui įdarbinti.
Klausiu Žvejo apie jo profesinį kelią ir išgirstu, jog Alfonsas Kauneckis kariuomenėje dirbo fotografu, vėliau išmėgino stogdengystę ir daugybę kitų darbų. Senolis sakosi darbo knygelę turintis nuo 14 metų, kai jo šeimą ištrėmė, o jis pabėgo. Vėliau baigė mokyklą ir gavo pažymėjimą, taip tapdamas žveju. Alfonsas yra išmaišęs Kuršių marias skersai ir išilgai, taip pat yra daug žvejojęs jūroje. Sovietmečiu tai buvo jo „valdiška“ tarnyba, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę tapo lengviau – kaip nori, taip žvejoji, tereikia susitvarkyti formalumus, įkurti įmonę ir t.t.
„Anuomet tik žuvies buvo daugiau“ sako mano pašnekovas, kurio klausiu, ar ne todėl, kad tuomet daug žuvies buvo išgaudyta, dabar jos nebeliko, bet išgirstu atsakymą, jog tai ne žmogaus veiklos rezultatas, o pačios gamtos natūralūs ciklai. „Štai vėgėlė buvo visai prapuolus, o dabar atsirado“, – papildo Alfonsas.
Dar klausiu apie nuotykius vandenyje apie sunkų darbą visokiomis oro sąlygomis ir Žvejas man antrina, jog iš tiesų buvo visko, visokių nuotykių, bet vandenis ir Juodkrantę jis labai pamilo. „Žiemą čia kitaip gražu, o pavasarį, kai jau ledai išplaukia, išplaukiam ir mes... ir taip giliai įkvepi, ir taip švaru, ir taip gera...“.
Įpėdiniai – taip pat žvejai
78-erių metų Alfonsas Kauneckis yra tėvas, senelis ir prosenelis. Žinoma, sūnus ir anūkas taip pat yra žvejai. Vasaromis čia gyvena didelė šeima – paskui proanūkius nuolat skuba jo žmona Aldona ir kitos šeimos moterys, kavinės reikalais rūpinasi anūkai. Iš tiesų čia gyvenantys žmonės labai ramūs, draugiški, darbštūs ir verslūs.
Klausiu Alfonso, ar nepasitaiko, kad kažkaip ne taip vaikai dirba, kad erzina, norisi kištis, jiems pasakyti, kaip reikėtų daryti, tada kyla ginčai, nesutarimai, dėl kurių vaikai dažnai tėvus palieka ir kraustosi gyventi ir dirbti atskirai. Senolis man atsako, jog būna, kad norisi patarti, bet jis niekad neprieštarauja, kai vaikai imasi veiklos ir niekad nesako, kad čia jam viskas priklauso – pastatai, žemė, namai.
Jis visada maloniai priima ir skatina imtis veiklos. „Nemėgstu, kai žmonės nieko neveikia ir iš kitų laukia“. Pasak Senelio, tokiems žmonėms visada ir darbo nėra, ir niekas neapsimoka, ir viskas blogai. Jie tik burba dėl visko. Galbūt atsakomybė imtis visko pačiam ir yra verslumo pamatas, pagalvoju.
Leidžiu sau pamanyti, kad Alfonsas yra toks atviras ir tolerantiškas atvykėliams žmogus dar ir dėl to, jog jis pasibaigus sezonui vis išsirengia į keliones, pats išvyksta pasaulio pamatyti. Jis yra aplankęs Švediją, Italiją ir kitas šalis, taip pat mėgsta apsilankyti Druskininkuose.
Man kaip atvykėlei iš Vilniaus į Juodkrantę tik sezonui, reikėjo kelių dienų, kol pajutau, kaip stipriai sumažėjo įtampos lygmuo – jokių spūsčių, eilių parduotuvėse, skubėjimo, tik ramybė ir stichijos. Nors ir dirbu, bet ilsiuosi ir nuo galimybių, svarbių sprendimų, pasirinkimo gausos, ir be galo džiaugiuosi, kad čia sutinku tokių nuoširdžių, šviesių žmonių, kurie paneigia iki šiol mano turėtą įsitikinimą, kad provincijoje gali būti nuobodu.
Pasiteirauju Alfonso, galbūt jis turi kokių nors patarimų tokiems kaip aš, atvykėliams, galbūt jis, kaip senbuvis mato, ką kitaip galima daryti šiuose kraštuose, ir Alfonsas atsako, kad viską į Kuršių neriją atvykę žmonės daro gerai – nešiukšlina, nekelia keblumų.
„Anksčiau pakelės buvo pilnos šiukšlių, kelininkai nespėdavo rankioti, o dabar atvažiuoja kultūringi, gražūs ir geri žmonės“, – priduria pašnekovas, kuriam esu dėkinga už pokalbį ir galimybę bent pirštu prisidėti prie jo kuriamos septintos valties.
Savo ruožtu, ketinantiems vykti į Neringą noriu patarti rinktis viešąjį transportą, nes persikėlimas automobiliu brangus – nuo birželio pabaigos apie 20 eurų, taip verta pat per marias iki žvejų gyvenviečių plaukti laivais, nes tai yra dar vienas puikus būdas pamatyti kraštą kitu kampu.
