Ant kapo dėjo ir akmenėlių
Izraelyje gyvenanti 71 metų žydė Tova Mizrachi specialiai skrido į Lietuvą, pasiekė Panevėžį, kad padėtų gėlių ant prieš 15 metų mirusios draugės Kostės Vaičiuvienės kapo.
Likimas jiedvi išskyrė prieš 17 metų, kai anuomet Kryme gyvenusi Tova išsikraustė į Izraelį.
Šiek tiek užtruko, kol ji susitvarkė su persikėlimu susijusius reikalus ir sulaukė galimybės pasikviesti draugę į svečius. Tada pakiliai nusiteikusi ji paskambino į Panevėžį ir tikėjosi išgirsti mylimos bičiulės balsą. Deja, Tovos laukė skaudi žinia: jos geriausią draugę jau buvo pasiglemžęs vėžys.
Prireikė keliolikos metų, kad T.Mizrachi, širdies vedama, leistųsi į ilgą kelionę.
Ant Šilaičių kapinėse palaidotos draugės kapo ji padėjo baltų chrizantemų puokštę ir, žydų papročiu, prie paminklo pridėliojo akmenėlių ir kriauklelių, atsivežtų iš Izraelio.
Jautė net per atstumą
„Visus tuos metus jaučiau, kad Kostutė ieško ryšio su manimi, bet saitai buvo nutrūkę, nebeturėjau jokių kontaktų“, – ima pasakoti savo istoriją viešnia.
Tova ir Kostė susitiko jaunystėje. Abi buvo baigusios maisto technologijos mokslus ir tuo pat metu pasiųstos į tobulinimosi kursus Maskvoje. Panevėžietę į kursus siuntė jos darbovietė – cukraus fabrikas.
„Užeina į kambarį graži moteris, susipažįstame, ji – Kostė. Abi iš karto pajutome, kad mums malonu bendrauti, o po mėnesio tapome lyg seserys. Mano vienintelis sūnus paskui buvo mums lyg bendras vaikas, Kostutė savo vaikų neturėjo“, – kalba T.Mizrachi.
Jųdviejų draugystė truko kelis dešimtmečius.
Jos susitikdavo kiekvieną vasarą, kartu atostogaudavo. Lietuvė savaitei skrisdavo į Krymą, o kitą savaitę T.Mizrachi su šeima atvykdavo į Palangą.
„Viena kitą jautėme per atstumą. Tarp mūsų buvo stiprus nepaaiškinamas ryšys“, – atsidūsta viešnia.
Sunkiai patikėjo stebuklu
„Ilgus metus nežinojau, kaip atkurti ryšį su Lietuva“, – prisipažįsta pašnekovė.
Prieš trejus metus važiuodama nuo Negyvosios jūros autobuse ji staiga išgirdo lietuviškai kalbant. Grįžtelėjusi pamatė dvi moteris. Tai buvo vilnietė Danutė su dukra. Puolė jas kalbinti, pasakoti, kad turėjusi seseriai prilygstančią draugę, ši mirusi, kontaktai dingę, jos artimųjų nepažįstanti, tad nežinanti net, kur draugės kapas. Vienintelis siūlas, kad Kostutės mama gyvenusi Marijampolėje, o ji dirbusi Panevėžio cukraus fabrike.
Prieš išlipdama iš autobuso T.Mizrachi ant popieriaus skiautės brūkštelėjo savo adresą, telefoną ir maldavo padėti surasti tą šeimą.
„Vieną dieną piešiu akrilu ir staiga skamba telefonas, žinia iš Lietuvos. Izraelyje viešėjusi Danutė įsuko visą paieškų ratą, surado kadaise cukraus fabrike dirbusią moterį, buvusią Kostutės bendradarbę. Sunku buvo tokiu stebuklu patikėti“, – aikčiojo T.Mizrachi.
Vilnietės Danutės surastoji moteris – Danutė Kuodienė, buvusi cukraus fabriko laboratorijos vedėja. Su mirusiąja K.Vaičiuviene jos buvo daugiau nei draugės, ši krikštijo jos sūnų Darių. Vienais metais Kostutė krikštasūnį buvo nusivežusi ir į Krymą.
Dar įdomus sutapimas: vilnietė Danutė ir panevėžietė Danutė kadaise buvo bendramokslės, prieš 58 metus abidvi studijavo Kauno politechnikos instituto technologijų fakultete.
Iki šiol jiedvi po studijų nebuvo susitikusios, tik dėl T.Mizrachi reikalų pasikalbėjo telefonu.
Dabartiniam izraelietės sutikimui ruošėsi ir abiejų Danučių šeimų nariai. Panevėžietės sūnus dėl to specialiai parskrido iš Airijos. Vilnietė su sūnumi T.Mizrachi sutiko oro uoste ir vėliau perdavė panevėžietės Danutės sūnui Dariui, jis ją atvežė į Panevėžį. Viešnia apsistojo D.Kuodienės namuose.
Pakorė šilkine kaklaskare
Kad būtų aišku, kodėl stiprią draugystę nutraukė atstumas, T.Mizrachi papasakoja savo asmeninę istoriją.
Gimė ji 1945 metais Tuloje, karo ligoninėje, ten, kur jos mama, jaunutė gydytoja, ir dirbo. Tėvas buvo karo lakūnas. Mamos gimtinė Sevastopolis, tėvo – Simferopolis. Žydiškosios tėvo šaknys yra Ispanijoje, o motinos seneliai gyveno Palestinoje.
Tova turi senelio iš tėvo pusės paskirtą vardą.
1944 metais Krymą užėmę vokiečiai senelį pakorė. Sūnus iš fronto tėvui ne kartą rašė, kad viską paliktų ir bėgtų, esą iš arti matęs, kas yra fašistai ir kaip jie elgiasi su žydais. Senelis atsikalbinėjo. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis buvo patekęs į vokiečių nelaisvę ir pasiųstas dirbti pas vietinį ūkininką. Ten susipažino su kitu žydu, kartu grįžo į Krymą, susigiminiavo apvesdinę sūnų ir dukrą. Abu turėjo gerą verslą, nuosavus laivus ir parduotuvių Kryme bei Stambule. Prisimindamas darbą vokiečio ūkyje sūnui jis aiškino, jog vokiečiai kultūringa tauta, neįmanoma, kad be tikslo žudytų civilius, su jais galima susikalbėti.
Deja, sūnus buvo teisus, taikų žydą fašistai pakorė šilkine kaklaskare.
Senelio vardas buvo Jamtovas, prieš mirtį jis sūnui dar spėjo parašyti laišką, kad būsimam anūkui duotų Jamtovo, o jei gims mergaitė – Tovos vardą.
Senelio paskirtu vardu T.Mizrachi ėmė vadintis tik atsidūrusi Izraelyje, gyvendama Ukrainoje ji buvo Antanina, sutrumpintai – Tonia.
M.Gorbačiovui kelią plovė šampūnu
Technikume įgijusi maisto technologo specialybę T.Mizrachi vėliau dar baigė statybos institutą ir tapo inžiniere konstruktore. Netrumpai dirbo pusiau sukarintame konstruktorių biure, susijusiame su kosmosu. Ten darbuotojai privalėjo pasirašyti specialias sutartis, kurios apribojo išvykimą iš šalies. Būtent dėl to pradėjus byrėti Sovietų Sąjungai T.Mizrachi negalėjo išvykti į Izraelį, turėjo laukti 7 metus, kol baigsis sutartyje numatytas laikas.
Į protėvių šalį ji išskrido tik 1999-aisiais.
„Visi žydai išvažiavo ir konstruktorių biuras buvo uždarytas, nebebuvo kam dirbti“, – šypteli moteris.
T.Mizrachi atvira: pagrindinis akstinas bėgti kuo toliau nuo Sovietų Sąjungos griaučių buvo asmeninė tragedija. Siaubingomis aplinkybėmis ji neteko sūnaus.
Sūnus Vitalijus Raichmanas mokėsi tuomečiame Leningrado politechnikos institute. Tuo metu prasidėjo karas su Afganistanu.
„Pas studentus atvažiavo Michailas Gorbačiovas, jo laukdami visi gatvę prieš institutą šampūnu plovė. Jis agitavo savanoriais eiti į armiją, sakė: reikia, vaikinai. Pirmą kartą paėmė baltarusius, ukrainiečius ir rusus, žydų nejudino. Daugelis žuvo, ta pirmoji armija tarsi ištirpo. Sūnų iš trečio kurso paėmė, išsiuntė netoli Kinijos sienos, į Čitą“, – tebegeliančiu skausmu dalijasi motina.
Atskrido juodaplaukė, išskrido žila
Naujoką kareivėlį sumaitojo sovietinėje armijoje įsigalėjusi vadinamoji diedovščina.
„Jį mušė buriatas Lenino kambaryje, keliose vietose buvo lūžęs stuburas“, – klaikią sūnaus būklę prisimena T.Mizrachi.
Vaikinui karo ligoninėje buvo atliktos kelios, pasak motinos, nemokšiškos operacijos. T.Mizrachi prie jo reanimacijoje išbuvo 4 mėnesius. Pavasarį slaugyti sūnaus motina nuskrido juodaplaukė, o rudenį, kai vaiką išsinešė cinko karste, namo skrido jau visa balta.
„Sovietų Sąjungos byrėjimas prasidėjo nuo armijos, nuo išvešėjusios diedovščinos“, – sako ji.
Tais metais degė taiga, į karo ligoninę ištisai vežė gaisrų gesintojus – nukentėjusius vaikinus. Nudegimų skyrius buvo perpildytas. Čia gydė ir Afganistano aukas.
„Man davė darbo – vadovauti nudegimų skyriaus valgyklai. Užsidirbau duoną kasdienę, kad būtų leista šalia savo vaiko budėti. Tapau savotiška ligoninės mama, vaikinai ėjo man guostis, norėjo pasikalbėti, pasitarti. Jie, kūnu ir siela sumaitoti, perėję Afganistaną, jų akys jau kitos. Sako, namie laukia mergina, o aš be kojos, ką daryti?“ – šalia merdinčio sūnaus karo ligoninėje praleistų dienų iki šiol nepamiršta T.Mizrachi.
Šalia Vitalijaus gulėjo maskvietis vaikinas, jį irgi slaugė motina. Moterys išsikalbėjo, maskvietė pasisakė turinti draugę, kuri dirba M.Gorbačiovo sekretore, susisiekė su ja, toji patarė parašyti oficialų laišką ir prašyti pagalbos perkeliant į Maskvos ligoninę.
„M.Gorbačiovas atsiuntė lėktuvą, bet karo ligoninė mūsų neišleido“, – sunkiai suvokiamus anuometės santvarkos niuansus pasakojo T.Mizrachi.
Pasiėmė tėvą ir šunį
„Kostutė mums siuntė „Turisto pusryčius“ – geriausius konservus iš tų, kuriuos anuomet buvo galima gauti“, – draugės pagalbą prisiminė pašnekovė.
Sūnus Leningrade turėjo merginą, ruošėsi tuoktis ir planavo, kad povestuvinė kelionė bus į Lietuvą.
Paskutinę savaitę pas sūnų atskrido ir moters vyras. Prieš užgesdamas Vitalijus motinai pabučiavo rankas.
Po sūnaus laidotuvių subyrėjo ir 25 metus trukusi santuoka.
Gyvenimas moteriai neleido atsikvėpti, teko slaugyti paralyžiuotą mamą ir invalido vežimėlin pasodintą tėvą.
Po kurio laiko visa tarsi pakrypo į gera, T.Mizrachi sutiko turtingą našlį, bulgarų kilmės žydą.
„Jis dar vaikas išėjo į karą, buvo pulko sūnus, gyveno su vienu inkstu. Man padovanojo baltą šuniuką, o tėvui sako: aš visą gyvenimą jos ieškojau, Moiše, palaimink. Buvome susitvarkę dokumentus ir visi trys ruošėmės skristi į Izraelį, bet dar vis kas nors trukdė“, – pasakojo viešnia.
Laiminga santuoka truko dvejus metus, iki tol, kol vyrą ištiko insultas ir jis mirė.
„Po viso šito nebenorėjau toje žemėje gyventi, – nebetardama Rusijos vardo tęsė pasakojimą moteris. – Su tėvu nusprendėme blaiviai: vienas duris uždarome, kitas atveriame, gyvenimą pradedame nuo naujo lapo. Ten liko mamos, sūnaus ir vyro kapas, o čia gyvenimą kursim iš pradžių. Reikėjo drąsos. Tarsi pakartojom žydų išėjimą iš Egipto. Viską palikom. Pasisukioji virtuvėje, ką pasiimt? Ogi nieko. Uždarai duris, ir viskas. Išskridau su tėvu ir vyro dovanotu šunimi“, – sako T.Mizrachi.
Gyvena Biblijoje aprašytose vietose
Prieš išvykdama Kryme ji baigė drabužių konstravimo ir modeliavimo kursus. Tuos pačius kursus dar kartą baigė Izraelyje, tik jau hebrajų kalba. Kurį laiką dirbo privačioje siuvykloje.
Protėvių kalbos mokytis nereikėjo, nuo vaikystės lankė šeštadieninę žydų mokyklą.
Josios tėvas žilabarzdis Moišė naujuosius, tokius pat kaip jie ką tik į šalį atvykusius kaimynus stebino kalbų mokėjimu. Su kaimynu Chaimu bendravo čekiškai, su jo žmona Lėja – rumuniškai.
„Tėvas gavo kariškio pensiją, o aš įsigijau nekilnojamojo turto, gyvenome iš nuomos“, – pasakojo T.Mizrachi.
Susitvarkiusi buitį T.Mizrachi džiugiai skambino į Lietuvą išsiilgtai draugei, tikėjosi pasikviesti į svečius, deja, jos jau nebebuvo šioje žemėje.
T.Mizrachi tėvas mirė sulaukęs 93 metų. Kiek tik leido sveikata, jiedu keliavo po Izraelį, džiaugėsi naująja tėvyne.
„Jūs Bibliją skaitot, o mes gyvenam ten, kur istorija“, – ją priėmusia šalimi didžiuojasi T.Mizrachi.
Šiuo metu moteris gyvena Kirjat Jamo miestuke, naujame moderniame daugiabutyje vos 50 metrų nuo Viduržemio jūros.
Karą regėjo iš arti
„Likimas sudėtingas“, – atsidūsta viešnia.
Gyventi Izraelyje jai gera, tačiau nėra visiškai saugu. Pasak T.Mizrachi, kasdien vis daugiau arabų gatvėse vaikšto su ginklais. Jai teko savo kailiu patirti ir karo baisumų. Moteris gyvena šiaurinėje šalies dalyje, tad 2006 metais įsiplieskęs Libano ir Izraelio karas palietė ir jų miestelį.
Karinis konfliktas tarp „Hezbollah“ karinio sparno ir Izraelio kariuomenės truko 34 dienas. Izraelis karo veiksmus pradėjo po to, kai Libano teroristinė organizacija „Hezbollah“ įsiveržė į Izraelio teritoriją, nušovė 8 ir pagrobė 2 žydų kareivius. Į Izraelio šiaurinę dalį buvo paleista daugiau nei 2 tūkstančiai raketų. Pasekmės: šimtai sužeistų ir dešimtys žuvusių Izraelio civilių. Izraelis į „Hezbollah“ veiksmus atsakė jūros ir miestų blokada, bombardavimais, per kuriuos buvo sugriauta Libano miestų ir kelių infrastruktūra.
„Neįsivaizduojate, kaip baisu sėdėti slėptuvėje, kai viršuj sproginėja bombos, o šalia ant patiesto kilimo ropinėja vaikai. Mes, žydai, galime ginčytis, bet kai karas, susivienijame“, – tikina ji.
T.Mizrachi mūru stoja už savo tautiečius ir aiškina, kodėl žydai daugelyje sričių pranašesni už kitų tautų atstovus: „Šešiametį žyduką siunčia į jašivą, nors kitų tautų vaikai dar nesimoko, o žydukas jau skaito, rašo ir žino, kaip išlaikyti šeimą. Mažus vaikus veda į muziejus ir pagal jų supratimo lygį pasakoja šalies istoriją. Mūsų Tora sako: žydas turi elgtis taip, kad jo moteris kasdien šoktų iš laimės. Tos gyvenimo taisyklės teikia sveikatos kūnui ir sielai.“
Tik įsikūrusi Izraelyje T.Mizrachi stebėjosi, kad per šabą mama ilsisi, o 6 ar 7 vaikai kariasi tėčiui ant sprando, jis su jais užsiima, žaidžia, eina pasivaikščioti. Per vakarienę tėvas kelia tostą ir linki motinai sveikatos. Žydai nesigėdi apkabinti ir pabučiuoti savo vaikų.
Dar planuoja susitikimą
„Leidžiantis lėktuvui žiūrėjau į jūsų upes, miškus, nuostabaus grožio dangų. Neįsivaizduoju, kaip čia žmonės gali gyventi blogai, nepritekliuose. Izraelyje nieko nėra, valstybė smėlynuose, o išskirtinai moderni šalis“, – kalbėjo atvykėlė.
T.Mizrachi išsitraukė aplanką su astrologiniais žemėlapiais. Izraelyje ji baigė astrologijos mokyklą ir dabar su didele aistra sudarinėja horoskopus. Tai naujas jos pomėgis.
T.Mizrachi turi ir rimtesnį tikslą, nori parašyti knygą apie giminės istoriją.
Užmezgusi draugystę su lietuvių šeimomis ji svajoja čia atskristi ir kitąmet.
„Planuoju, kad abi Danutės ir aš susitiksime Druskininkų sanatorijoje“, – viliasi moteris.
