Vilniečiai Marius ir Vaida Repšiai – lyg du dievai, tiktai vienas – teatre, kitas – namuose.
Abiejų vaidmenys svarbūs, sujungiantys į darnią šeimą.
Gražus lyg iš paveikslo šeimos vaizdas: aktorius parko taku stūmė vežimėlį, kuriame snaudė dešimties mėnesių sūnus Julius, šalia lengvu žingsniu ėjo žmona Vaida, už rankos vesdama ketverių metų dukrą Gretą.
Koks iš tiesų artimųjų apsuptyje būna M.Repšys, scenoje įkūnijęs treninguoto keikūno, mušeikos vaidmenis?
Vaida: Namuose jis būna Marius, ne aktorius, kuris atlieka Vandalo vaidmenį.
Nors gal to vandališkumo šiek tiek turi, tai – ne iš vaidmens, o iš prigimties. Bet šiaip jis – nuoširdus, mylintis tėvas ir vyras.
– Už Vandalo vaidmenį režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ 2011 metais pelnėte Auksinį scenos kryžių. Jūsų sukurtas emigranto personažas vilki treningus, kalba keiksmažodžiais, mojuoja kumščiais. Vienoks esate namuose, o kitoks – teatro scenoje. Ar lengva per spektaklį virsti chuliganiškai besielgiančiu nepraustaburniu?
Marius: Kurti vaidmenį – visada iššūkis. Dėl kiekvieno vaidmens reikia daug dirbti. Kas kartą viską pradedi nuo nulio – ką esi sukūręs, turi pamiršti. Gal tik iš šalies atrodo, kad man scenoje viskas lengvai pavyksta.
– Ar žiūrėdama spektaklius, kuriuose vaidina sutuoktinis, palyginate, kaip jis pasikeičia dėl vaidmens?
Vaida: Dabar spektaklius žiūriu kitaip, o anksčiau būdavo labai sunku scenoje nematyti Mariaus tokio, kokį jį pažįstu. Jaudindavausi ir to spektaklio nedaug pajausdavau, nes akimis sekdavau vyrą. Išgyvenu dėl savo žmogaus, juk matau, kaip ruošiasi, kaip jam nelengva.
– Ar tą dieną, kai vakare einate į sceną, atsiribojate nuo šurmulio – šeimos, telefono skambučių?
Marius: Norėtųsi, kad taip būtų. Tai padėtų geriau susikaupti vaidmeniui. Tačiau man taip gyventi būtų neįmanoma, juk yra ir kitų reikalų. Tačiau pašalinė veikla manęs neišderina.
– Ar namuose vyrą atleidžiate nuo buities darbų?
Vaida: Jis stengiasi būti šeimyniškas. (Juokiasi.)
Marius: Aš tik šiukšles išnešu. (Juokiasi.)
Vaida: Marius stengiasi padėti man, bet jam tie buities darbai sunkūs. Jis gali indus išplauti, bet jam greitai to nepavyksta padaryti. Be to, vyras negali ilgai užsibūti ties buities reikalais.
Marius: Namuose viską daro Vaida. Ji – supermoteris: vaikus prižiūri, valgyti ruošia, sutvarko namus.
– O kas eina į parduotuvę?
Marius: Nereikia daug galvos sukti – maisto produktų užsisakome internetu, atveža patogiu metu. Važiuoti į parduotuvę pačiam atimtų daug laiko.
– Ar atnešate rytais žmonai kavos puodelį į lovą?
Marius: Žmona pirmiau atsikelia ir išbėga vaikų žiūrėti, aš dar vartausi lovoje. Sūnus keliasi šeštą valandą ryto, paskui po kelių valandų vėl eina miegoti.
Anksčiau keldavausi septintą valandą, dabar – devintą ar dešimtą, nes darbų daug, vėlai einu miegoti.
Vaida: Tačiau taip nėra, kad Marius mažai būna namie. Dieną jis su Greta išeina į kiemą, važinėjasi dviračiais arba moko ją žaisti šachmatais.
Marius: Ne visada Vaidai patinka indus plauti, namus tvarkyti, ji kartais niurzga. Bet ką aš galiu pakeisti?
Vaida: Atsibosta buitis, būna ir netvarkos. Leidžiu sau ir pailsėti, nesitvarkau kasdien pedantiškai. Vyras kartais mato, o kartais ir nemato, kad namai gražiai sutvarkyti.
Marius: Jeigu sutvarkyta, tai jau tikrai pamatau. O jei nesutvarkyta, nepastebiu. (Juokiasi.)
– Ar visų pasiūlytų vaidmenų imatės? Ar galite atmesti pasiūlymus?
Marius: Darbų daug, nesinori labai apsikrauti. Rudenį prasidės naujas sezonas, pasiūlymų – vėl daugybė, teks ko nors atsisakyti. Sunku viską aprėpti.
Vaida: Geriau imtis mažiau vaidmenų, bet juos gerai atlikti.
– Ar atsisakydamas vaidmens tokiu elgesiu neįžeidžiate režisieriaus?
Marius: Gal ir įžeidžiu, bet man dar norisi ir pagyventi, ne tik teatre būti. Visų darbų juk neatliksiu. Kai per didelis krūvis, irgi negerai.
– Ar vaidmenų antplūdis susijęs su Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimu?
Marius: O.Koršunovo „Išvarymas“ buvo mano tramplinas. Mane tuo metu į Nacionalinį dramos teatrą priėmė dirbti, sulaukiau naujų vaidmenų. Bet dirbu su visais, kurie stato spektaklius, – su O.Koršunovu, Eimuntu Nekrošiumi, Gintaru Varnu.
– O kokią profesiją jūs esate įgijusi?
Vaida: Studijavau tai, kas populiariausia, – vadybą. Bet dirbau banko tarnautoja.
Marius: Žmona susijusi su finansais: aš uždirbu, ji pinigus skaičiuoja.
Vaida: Mokydamasi mokykloje konkrečiai nežinojau, ko noriu. Sakiau, kad niekada nestosiu į vadybą, bet įstojau.
Vilniaus Gedimino technikos universitete baigiau bakalauro ir magistro studijas, o darbas banke, kaip ir kitose įstaigose, turi monotonijos.
Man darbas – dieną, o vyrui – vakare. Porą metų auginau Gretą, po to grįžau į darbą, o dabar – vėl motinystės atostogos.
– Kaip judu susipažinote?
Marius: Mokėmės paralelinėse klasėse. Devintoje klasėje susipažinome ir iki dabar pažįstami. (Juokiasi.)
Buvo Valentino diena, aš parašiau laiškelį. Vaida atsakė. Tais laikais nesinaudojome mobiliaisiais telefonais.
Vaida: Mokykloje veikė Valentino dienos paštas, per jį ir susipažinome.
– Buvote iš anksčiau įsižiūrėjęs Vaidą?
Marius: Visi ją buvo įsižiūrėję, nes Vaida buvo pirmūnė. Pamenu, mokykloje buvo iškabinta pažangumo lentelė: iš 120 visų devintų klasių mokinių Vaida buvo 9 vietoje, o aš – 109-oje.
– Kodėl atsakėte tik į Mariaus laišką?
Vaida: Jis prikūrė eilėraščių. Visi laiškai mokykloje būdavo vienodi, o čia liejosi poezija. Gavusi laišką pati jam paskambinau iš taksofono būdelės.
Marius: Ėjome pasivaikščioti ir prisivaikščiojome.
– Prastesnis Mariaus pažangumas nebuvo trukdys draugystei?
Vaida: Buvo mokytojų, kurie stebėjosi mūsų pora. Klausė: ką tu galvoji?
Marius: Mokytojams buvo keista, kad pirmūnė susidėjo su „banditu“. Buvau padykęs, esu išdaužęs langą, bet su policija neturėjau reikalų.
Iš pamokų nebėgdavau, nes jose kvailiodavau, visus linksmindavau. Mokytojai mieliau būtų sutikę, kad manęs nebūtų buvę pamokose, nes jie nervindavosi dėl mano išdaigų ir pokštų.
– Nebuvo apkalbų?
Vaida: Ne mes vieni mokykloje vaikščiojome susikibę už rankų, buvo ir daugiau porų.
Kai kurios jų sukūrė šeimas, pavyzdžiui, mano klasės draugė ir Mariaus klasės draugas irgi susituokė, augina du vaikus.
– Kada jūs susituokėte?
Vaida: Po aštuonerių metų draugystės.
Marius: Vestuvės buvo paprastos, bet linksmos. Nebuvo nuotakos vogimo, piršlio korimo.
Vaida: Nebuvo ir prabangaus limuzino. Tačiau vestuvės buvo mielos, šiltos. Neplanavome didelių pramogų, iki smulkmenų sustyguotų pasirodymų, viskas vyko natūraliai, ceremonija tekėjo savo vaga. Todėl per savo vestuves nenuvargome, kaip dažnai būna jaunavedžiams dėl daugybės lakstymų.
– Kokių turite bendrų pomėgių? Ar randate laiko pabūti dviese?
Marius: Stengiamės pabūti ir dviese – einame į teatrą, kiną.
Vaida: Jeigu laiką leidi kartu, nėra skirtumo, ką veikti. Kad ir pasivaikščioti šaunu. Juk tai – pramoga pabūti kartu.
– „Išvarymas“ pasakoja apie emigrantų dalią. Ar nekilo minčių išvykti iš Lietuvos?
Marius: Mums Lietuvoje gera gyventi – esame patenkinti, nėra ko emigruoti.
Vaida: Pasišnekame ta tema su Mariumi, tačiau sutariame, kad labiau pasistengus, nekaltinant valdžios ir aplinkos, galima neblogai gyventi ir Lietuvoje. Aišku, kitiems gal būna beviltiškų situacijų. Ačiū Dievui, mums visko užtenka.
– Vaikystėje buvote Michailas ir dėl rusiško vardo lietuviškame darželyje patyrėte kitų vaikų patyčių. Ar rinkdami vardus savo atžaloms buvote įžvalgūs, ilgai jų ieškojote?
Marius: Tėvai man vardą pakeitė, kai buvau šešerių, ir viskas išsisprendė: nuėjus į mokyklą užgauliojimų nebebuvo. Mano vaikams, tikiuosi, taip nenutiks.
Vaida: Prieš gimdymą pagalvodavome apie vardus, tačiau nesigilinome į jų reikšmes.
Mums svarbiausia, kad vardai būtų trumpi, o ne įmantrūs.
Marius: Su Vaida sutartinai nusprendėme: gimė vaikas, pamatėme ir vos ne kartu tą patį vardą pasakėme.
– Ar jus, žinomą aktorių, gerbėjos atakuoja meiliomis žinutėmis?
Marius: Ne. Nesu idealas, ypač dabar, kai auginu ūsus.
– Auginate dėl naujo vaidmens?
Marius: Kad gyventi būtų linksmiau, jau keturis mėnesius auginu ūsus. Tai antras mano bandymas – praėjusią vasarą irgi auginau. Gal taps vasaros tradicija.
– Žmonai ūsai patinka? Netrukdo bučiuotis?
Vaida: Netrukdo. Jeigu jam gerai, ir man gerai. Juk dėl to žmogiškosios savybės nesikeičia.
