Ar P.Dimša, nuteistas šešerius metus kalėti atvirojoje Pravieniškių kolonijoje už dviratininko žūtį, dabar nesigaili laiku neištaręs prisipažinimo ir atgailos žodžių? „Esu nekaltas“, – ir toliau tą patį, ką sakė teisme, kartoja kaliniu tapęs kūrėjas.
Pirmąją dalį skaitykite čia.
* * *
– Psichologai sako, kad žmogus ilgainiui gali pats patikėti tuo, ką sako, jei tiesa yra per daug baisi. Gal taip atsitiko ir jums?, – pasiteiravo „Lietuvos rytas“ aktoriaus.
– Ne. Tokio dalyko nesuprantu.
– Vis dėlto gal buvote išgėręs ne tik gudobelių ekstrakto? Po mūsų pirmojo interviu man paskambino vienas televizijos darbuotojas ir pareiškė matęs jus išeinantį iš televizijos gerokai įkaušusį.
– To nebuvo. Taip, neslėpsiu, išgerdavau, kaip ir dauguma mano kolegų menininkų.
Bet kai susirgau vėžiu, po 38 švitinimo seansų alkoholio nuo 2010 metų nebegaliu gerti.
Vieną kartą su filmo „Giminės“ aktoriais atšventėme Petrines, paragavau, tai po to vos nemiriau.
Būna, per šventes geriu vandenį, o kolegoms paklausus pajuokauju – šnapsą! Ir suvaidinti girtą galiu, kad atsikabintų. Juk aš aktorius.
O tuomet išgėriau visą buteliuką gudobelių tinktūros.
– Ta gudobelių tinktūra kaip tik nieko ir neįtikino. Juk nebe jaunas esate, turėjote suprasti, kad ten yra alkoholio.
– Mane ištiko šokas, sustreikavo širdies stimuliatorius.
Nieko nebegalvojau. O praskiedus buteliuką tinktūros išeina 240 gramų degtinės.
Reikia medikų pagalbos
– Kokia jūsų sveikata dabar, ar kolonijoje turite galimybę apsilankyti pas gydytojus?
– Dėl vėžio dabar nežinau, geriu nurodytus vaistus, tirtis dar neturėjau laiko.
Bet vidury savaitės buvau išleistas nuvykti į Santariškes, kad kardiologai pareguliuotų širdies stimuliatorių.
Jo veikimas sutriko, kai atvežtas į Lukiškes buvau tikrinamas metalo ieškikliais, nors ir prašiau to nedaryti.
– Matau, kad jūsų kakta nubrozdinta. Ar tikrai čia nepatyrėte smurto? Kaip sako nuteistieji – ėjote ir nugriuvote nuo laiptų?
– Ką jūs, čia jokio smurto. Nukritau Santariškių ligoninės kieme, apsvaigo galva. Nieko tokio.
– Sakoma, kad nė vienam nereikia išsižadėti kalėjimo ir elgetos krepšio.
Bet sunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi iki tol tvarkingai gyvenęs žmogus, gavęs įkalinimo bausmę.
Išėjęs iš teismo salės jis dingsta ir iš visuomenės akiračio.
Kokios buvo jūsų pirmosios valandos po teismo nuosprendžio?
– Dar grįžau namo. Su žmona atšventėme Velykas, nors koks ten šventimas.
Po savaitės ryte į duris paskambino pareigūnas: „Jei pasirengęs, važiuojame.“
Bet tą dieną dar turėjau nuvežti žmoną pas gydytojus.
Pats nebevairavau, paprašiau draugo padėti. Leido.
Nuvežėme, paėmiau receptus, nupirkau trims mėnesiams vaistų – ir jai, ir sau.
Po savaitės vėl atvyko pareigūnas, aš buvau pasiruošęs.
Tris paras išlaikė Lukiškėse izoliatoriuje. Bet elgėsi žmoniškai, būrio vadas atnešė net kryžiažodžių.
Po to atvežė čia, į atvirąją koloniją.
Ketina parašyti knygą
– Žmonės mėgsta pajuokauti: na, ką pasiimtum į negyvenamąją salą?
Kas vibratorių, kas meškerę. Ne juokai galvoje, kai tenka kažką pasiimti į įkalinimo įstaigą. Ką pasiėmėte jūs?
– Šiltesnių rūbų, knygų ir kryželį. Esu tikintis, pasimeldžiu, maldos teikia stiprybės.
Nors neslėpsiu, kad mano maldos čia skęsta keiksmažodžių jūroje. Suprantama, čia vyrai įvairaus likimo.
– Jūs nekeikiate savojo likimo? Tik viena minutė, ir jūsų gyvenimas ėmė verstis kūliais.
– Čia yra laiko apie daug ką pamąstyti.
Susidėliojau taškus gyvenime, kiek jo liko...
Apie tą bylą parašysiu knygą. Joje ginčysiuosi su savo personažu Juozu Šepučiu iš filmo „Giminės“, į jo lūpas įdėsiu savo pamąstymus, kuriuos išsakydamas pats galėčiau būti ir nubaustas.
Likimo nekeikiu, priimu viską kaip neišvengiamybę.
Manau, kad viskas gyvenime iš anksto yra suplanuota.
Prisimenu, viena astrologė man buvo išpranašavusi, kad aš patirsiu įvykį, kuris pakeis mano gyvenimą.
Pakeitė, ir dar gal pakeis. Tikiu, jei anksčiau išeisiu į laisvę, daug ką iškelsiu į viešumą. Gyvenimas tuo nesibaigs.
– Ar čia atliekant bausmę yra galimybių filmuotis serialo jums dabar simbolišku pavadinimu – „Giminės. Gyvenimas tęsiasi“ – serijose?
– Taip, filmavimo grupė parašė prašymą, po mėnesio turėtų paaiškėti.
Įstatymui nenusižengčiau, nes 48 valandas per savaitę aš galiu būti išvykęs iš kolonijos. Arba dirbti.
Filmavimas jau vyksta, mano scenos atidėtos. Skaičiau scenarijų.
Dabar Juozas Šeputis turėtų auginti avis ir tiekti maistą imigrantams musulmonams, apgyvendintiems Lietuvoje.
Tad eisiu su gyvenimu, – šypteli P.Dimša, žvilgčiodamas į laikrodį. Kad tik nepavėluotų į traukinį.
Prislėgė didelis ieškinys
– Filmuodamasis jūs užsidirbtumėte pinigų, galėtumėte pradėti mokėti teismo numatytą ieškinį žuvusiojo artimiesiems – 63 000 eurų.
Ar įmanoma sumokėti tokią sumą?
– Štai, žvilgtelėkite į šiuos du čekius.
Mano sąskaitoje likę 9 eurai, o likusi skola nurodyta 62 000 eurų. Iš mano žmonos sąskaitos išskaičiuotos visos jos santaupos – 3987 eurai, jos sukaupti mūsų laidotuvėms ir pragyvenimui, o skola nurodyta 59 000 eurų.
Kartu sudėjus išeina, kad aš turiu sumokėti ne 62 000 eurų, o 121 000 eurų.
Kodėl? Ir kodėl atimti iš žmonos visi pinigai, taip pat nuskaičiuojama jos ir mano pensija?
Iš ko jai gyventi, mokėti už butą, vaistus? Kodėl nubausta ir ji? Gaila, kad nesugalvojau nuimti iš banko jos pinigų.
– Tad iš ko ji gyvena, moka už butą?
– Išvykdamas į koloniją dar spėjau sumokėti už butą tris mėnesius į priekį.
Kas bus toliau – nežinau. Skolinamės iš draugų. Butas aprašytas antstolių, tad gali tekti eiti į gatvę.
Aš pats kolonijoje gaunu 38 eurus per mėnesį, kaip ir visi nuteistieji.
Iš jų 16 eurų išleidžiu kelionėms namo, likusių 22 eurų turi užtekti vaistams ir maistui.
Bando susirasti veiklos
– Jei niekas nepasikeis, jūs stogą virš galvos turėsite dar penkerius metus – galima taip ciniškai pajuokauti. Kaip eina jūsų dienos nelaisvėje?
– Keliamės 7 val. ryto, daromės pusryčius. 8 val. 20 min. po penkis išsirikiuojame kieme, mus suskaičiuoja.
Esame tikrinami penkis kartus per dieną.
Nuo 13 val. iki 17 val. galime vaikščioti po Pravieniškes, bet 15 val. turime pasirodyti kolonijoje patikrinimui.
Einu į miestelio biblioteką, seniūniją. Čia veikia vaikų dienos centras.
Seniūnė Galina Jengalyčeva pasiūlė man su vaikais pastatyti spektaklį.
Statysime mano pjesę „Šarūnas“ pagal Vydūno knygą „Dainavos šalies valdovai“, vėliau – Broniaus Bušmos pjesę vaikams.
Per Jonines vyks vakaronė, aš grosiu armonika.
Po Joninių bus minima prieš 75 metus Raudonosios armijos sušaudytų Pravieniškių kalinių sukaktis. Skaitysiu savo eilėraščius. Man reikia veiklos, toks mano būdas.
– Pravieniškėse bausmę atlieka ir režisierius Algimantas Maceina. Nebendraujate?
– Ne. Jis yra pataisos namuose, ne atvirojoje kolonijoje, negali laisvai vaikščioti.
– Esate žinomas žmogus, aktorius, pažįstamas iš populiarių serialų. Kaip reaguoja gatvėje jus susitikę žmonės?
– Sveikinasi, kalbina, kviečia užeiti į svečius.
Bet mums draudžiama. Piktų žodžių neišgirstu.
Daug skaitau, žiūriu televizorių, nors dažnai nesuprantu, ką rodo, – užvaldo savos mintys.
Neslėpsiu – susitaikyti su nelaisve nelengva. Parašau vieną kitą eilėraštį, sielą palengvinu.
– Pacituokite naujausią – gal ir skaitytojams ką nors juo pasakysite?
– „Likimo man skirtą aš kelią einu,
Gyvenimo dulkės mane apkabino.
Nešuosi pluoštelį dulkėtų dainų.
Dainuosiu ar verksiu, tik Dievas težino.
Kelių ir takelių nebūna tiesių –
Visi jie vingiuoti ir klaidūs.
O žaizdos nutrintos ant kojų basų
Negis, jei esi kelyje pasiklydęs...“
Yra du keliai – išbristi arba nuskęsti
Iš 41-erių gyvenimo metų 23-eji – Pravieniškėse. Tiek metų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius Virginijus Ceslevičius atidavė šiai įstaigai. Atėjęs čia 18-metis 1993 metais dirbti prižiūrėtojo bokštelyje, jis perėjo visas karjeros pakopas.
Pravieniškių įkalinimo įstaiga užima didesnę dalį miestelio teritorijos. 2100 nuteistųjų, iš jų 73 atvirojoje kolonijoje – nematoma, bet visur juntama gausiausia miestelio gyventojų dalis.
Ypač kai gatvėmis ėmė laisvai vaikštinėti atvirosios kolonijos nuteistieji. Vien ištarus pavadinimą „Pravieniškės“ žmonės žino, apie ką pasisuks kalba.
– Ar pasikeitė miestelis, kai čia ėmė veikti atviroji kolonija, o gatvėse vaikščioti nuteistieji? – paklausiau direktoriaus.
– Taip, miestelio veidas pasikeitė. Neslėpsiu, iš pradžių buvo visko. Ir konfliktų su vietos jaunimu, ir sodų bei daržų gėrybes nuraškydavo.
Bendruomenė žiūrėjo priešiškai. Bet mes pakeitėme tą nuostatą. Dar padėjo ir aktyviai dirbanti seniūnė Galina Jengalyčeva. Gyvenome vieni šalia kitų, tad turėjome pasistengti rasti bendrą kalbą.
Juk nuteistieji po metų kitų grįš į visuomenę. Kokio kaimyno mes norėsime? – retoriškai klausia direktorius ir prisipažįsta, kad neskaito atvežamų nuteistųjų bylų ir nuosprendžių.
– Skaitytojus turbūt nustebino, kiek lengvatų turi nuteistas aktorius P.Dimša. Net savaitgalius gali leisti namie.
– Ne tik jis. Vienintelės Lietuvoje kolonijos nuteistieji, jei neturi pražangų, gali už savo lėšas išvykti 48 valandoms per savaitę į namus visoje Lietuvos teritorijoje, taip pat į gydymo, mokymosi įstaigas.
Mūsų tikslas – kad nenutrūktų jų ryšiai su šeima, tai yra motyvas pasitaisyti.
Be to, šeima miestelyje gali išsinuomoti butą ir kolonijos nuteistasis gyventų drauge. Aišku, tai tikrinama pareigūnų. Šiuo metu turime 3–4 tokias šeimas.
– Dabar atvirojoje kolonijoje – 72 vyrai ir viena moteris. Nors ji sakė esanti ištekėjusi, turinti keturis vaikus ir pas šeimą grįžtanti kas savaitgalį, ar nekyla problemų, meilės daugiakampių, kai šalia tiek daug jaunų vyrų?
– Nekyla, čia bet kuris nuteistasis gali laisvai bendrauti su jį lankančia žmona, drauge ar vietinėmis moterimis, vykti į namus. Pagaliau yra griežtos vidaus taisyklės.
Susikūrė ir kelios nuteistųjų šeimos, susituokė kolonijoje, gyveno bendrame kambaryje. Be lengvatų nuteistieji turi ir pareigų – visi privalo dirbti arba mokytis, jei yra ne pensinio amžiaus.
– Bet mes nuolat girdime, kad jie veltėdžiauja, nes esą nėra darbo?
– Darbo randame mes. Už savo lėšas nuteistasis vyksta į darbo vietą visoje Lietuvoje, vakare grįžta atgal.
Ir mes, ir darbovietė jį kontroliuoja. Grįžę jie patikrinami, ar neapsvaigę, ar neįsiveža alkoholio. Už nusižengimus gresia 15 parų izoliatoriuje.
Stengiamės darbo rasti tame mieste, rajone, kur žmogus anksčiau gyveno. Būna, kad grįžęs į laisvę ir lieka toje pačioje darbovietėje. Jam lengviau pritapti visuomenėje.
– Bet didelių turtų neuždirba?
– Norėčiau pasiekti, kad dirbančiam nuteistajam mokėtų tiek, kiek ir šalia dirbančiam kolegai, atskaičiuotų mokesčius. Bet tai – ateitis.
Dabar nuteistasis uždirba apie 150 eurų. 25 proc. nuskaičiuojami į socialinės paramos fondą, 5 proc. – į fondą, kurį jis pasiima išeidamas į laisvę. Likusi dalis – dengti ieškiniams ir asmeninėms reikmėms.
– Teko girdėti, kad kolonijos gyventojai važinėja dirbti ir į Rumšiškių buities muziejų, ne vienas stogas uždengtas jų rankomis.
– Mes turime sutartį su muziejumi. Šis darbas nėra apmokamas, jis veikiau yra terapija tam tikrų psichologinių problemų turintiems nuteistiesiems. Tiems, kurie yra truputį kitokie.
Rumšiškėse jie mokosi žiesti puodus, pinti tvoras, dengti šiaudais stogus, rekonstruoti sodybas. Juos nuvežame ir parsivežame. Pastebėjome, kad menas iš tiesų skatina žmones būti geresnius.
– Visose įkalinimo įstaigose nemažai kalinių piešia, drožinėja, lipdo. Jūsų nuteistieji taip pat? Juk čia turite ir nemažai nuteistų menininkų?
– Dažniausiai menais susidomi anksčiau to nedarę nuteistieji. Galiu pasakyti, kad tai yra nuteistojo šauksmas visuomenei – jie bijo grįžti į laisvę, nes nežino, kaip juos priims.
Ir daug savo abejonių jie išreiškia per kūrybą.
Nutarėme, kad nuteistųjų darbus turi pamatyti ir visuomenė. Todėl rudenį miestelio centre atidarysime vienintelį Europoje nuteistųjų medžio skulptūrų parką.
– Apie savo darbą ir vadovaujamą įstaigą pasakojate su jaunatvišku užsidegimu.
Kas tame darbe jus džiugina, o kas nuvilia?
– Dar pačioje darbo pradžioje susidūriau su nuteistuoju už išžaginimą. Čia jis susituokė su ta mergina, vėliau atgavo laisvę. Po kiek laiko vaikštinėdamas Kaune su savo vaikais susitikau jį su žmona, vaikučiais.
Net susigraudinau. Nes žmogus iš čia turi du kelius – išbristi arba nuskęsti.
Išbrenda nemažai ir aš džiaugiuos, jei padėjau.
