Kai aplankiau Elviną, jos kambarys buvo pilnas gėlių, daugiausia rožių. Pamerktos į vazas jos stovėjo netoli merginos lovos. Puokštes iš knygos pristatymo praėjusią savaitę merginai parvežė tėtis. Advokatas Artūras Bauža yra vienas didžiausių rašytojos gerbėjų.
Ant stalo priešais Elvinos lovą stūksojo didelis kompiuterio ekranas. Jis buvo papuoštas nuotrauka iš pristatymo. „Draugai ir bičiuliai papasakojo įspūdžius. Tėtis nufilmavo ir parodė vaizdo įrašą“, – kaip ragavo savo sėkmės, pasakojo E.Baužaitė.
Visų šešių knygų pristatymus ji matė nuotoliniu būdu, nė viename nedalyvavo gyvai.
Išleisti dar vieną knygą ir apskritai kurti – tai E.Baužaitės svajonė.
Maža ji labai norėjo būti kaip tėtis – prokurorė (anksčiau A.Bauža dirbo prokuroru. – Red.). Vėliau svarstė tapti žurnaliste, o 11 klasėje galvojo apie mediciną, bet lietuvių kalbos mokytojos dėka įsimylėjo literatūrą, kalbą ir pasirinko kūrybą.
„Kūryba, knygos pristatymas, susirenka pilna salė žmonių, kambarys pilnas gėlių, plaukia žmonių padėkos – tai svajonės išsipildymas. Taip pat turėti draugų yra svajonės išsipildymas“, – tikino poetė.
Ji kartojo ir kartos, kad yra laiminga, nenori gailesčio ir nieko gyvenime nekeistų. Net jei šis ką nors atima, galimybės kurti neatims.
Antra magistrantūra
„Dabar ilsiuosi. Rudenį pradėsiu naują knygą“, – kalbėjo E.Baužaitė. Ji jau išleido keturias poezijos ir dvi prozos knygas. Naujoji bus septinta.
Nors negali pajudinti nė pirštelio, mergina gyvena aktyviai. Ji nuolat skaito, kompiuteriu žiūri filmus, spektaklius, nuotraukas, rašo literatūros kritiką, raštu daro interviu su aktoriais, režisieriais, teatro kritikais, fotografijų kūrėjais, literatūrologais.
Pavyzdžiui, šiuo metu laukia atsakymų iš literatūrologės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės.
E.Baužaitės tekstus spausdina meno leidiniai ir portalai kamane.lt, „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „7 meno dienos“. Jos tekstai buvo publikuoti ir portalo lrytas.lt kultūros rubrikoje.
Į kūrybą pasinėrusi coliukė – ne kokia savamokslė. E.Baužaitė pernai nuotoliniu būdu Vytauto Didžiojo universitete baigė literatūrologijos magistrantūrą.
Prieš tai įveikė lietuvių filologijos bakalaurą, menotyros gretutines studijas, o šiemet stos į teatrologijos magistrantūrą.
11 metų lovoje
„Visada sakau, kad esu Martyno Mažvydo „Katekizmas“ – imkit mane ir skaitykit“, – atviravo eiles ir prozą rašanti coliukė.
Jos kalbą supratau tik gerai įsiklausiusi ir pripratusi prie ne visai aiškaus tarimo. Porą kartų per mūsų pokalbį Elvinos tėtis specialiu aparatu išsiurbė burnoje susikaupusias seiles, kad mergina vėl galėtų aiškiau artikuliuoti.
11 metų ji beveik nepakyla iš lovos, gyvena tarp keturių kambario sienų.
Neįgaliojo vežimėliu ji kartais pajuda į kitą kambarį, balkoną ar daugiabučio kiemą, porą kartų per metus išvažiuoja į Kauno klinikas procedūroms. Bet tai ir visos kelionės.
Elvina gimė sirgdama raumenų atrofija, nevaikščiojo, nuo mažumės judėdavo neįgaliojo vežimėliu.
Į lovą ją paguldė iš pažiūros maža bėda. Mergina užspringo. „Valgiau ir juokiausi“, – prisiminė linksmuolė.
Kaunietė ilgai gulėjo vaikų reanimacijoje. Būklę pablogino komplikacijos, išsivystė plaučių uždegimas.
Vėliau jai buvo įstatytas dirbtinis plaučių ventiliacijos aparatas. Iki šiol jis stovi šalia merginos lovos ir padeda jai kvėpuoti.
„Anksčiau buvo prijungtas visą parą, o dabar tik naktį“, – pasakojo kaunietė.
Dėl ilgo gulėjimo raumenys nusilpo. Pasėdėjusi pusvalandį, Elvina pavargsta, tad patogiausia jai gulėti.
Džiaugiasi mažu svoriu
Kaunietė pripažino, kad jei labiau rūpintųsi fizine sveikata, galbūt padėtis gerėtų. „Jei daryčiau mankštas, užsiimčiau savo fiziniu kūnu, gal būtų kitaip, bet nematau tame prasmės, noriu gyventi kurdama“, – aiškino literatūrologė.
Mergina džiaugėsi, kad sveria vos 22 kg. „Tai labai gerai. Jei būčiau sunkesnė, būtų nelengva mane pakelti ir manimi pasirūpinti“, – sakė coliukė.
Merginos buitimi rūpinasi šeima, dienomis jai į pagalbą ateina pažįstamos moterys.
Pagalbos jai reikia visais gyvenimo atvejais. Pagalbininkės ar tėvai kasdien ją prausia, maitina, padeda versti knygų puslapius, atrašyti draugams, suguldyti kūrybines mintis. Moterys taip pat pagražina Elviną – suriša plaukus, padažo lūpas, užmauna žiedų ir apyrankių.
„Kai prieš daug metų grįžau iš ligoninės, galvojau, kad puoštis nebereikia – juk niekas manęs nemato. Bet kas iš to, jei aš jausiuosi kaip auka, kai galiu būti laiminga ir daryti kitus laimingus?“ – klausė jauna moteris.
Tiesa, kai kurioms grožio procedūroms kaunietė ryžtasi retai. „Nagai per 11 metų buvo nulakuoti du kartus. Gaila laiko“, – aiškino aktyvistė.
Išleidusi šeštąją knygą, autorė pasiryžo ir spalvingai fotosesijai. „Mano gyvenime atsirado pažįstama fotografė, išėjo nauja knyga, reikėjo kvietimų. Sakau jai: „Ar negali nufotografuoti mano knygos?“
Ji atsakė: „Gerai, bet noriu ir tave nufotografuoti.“ Man buvo labai gaila laiko šitam žaidimui, bet reikia kartais ne rašyti, ne dirbti, o tiesiog susitikti ir žaisti“, – fotosesiją prisiminė rašytoja.
Į save ji kartais žvelgia iš šono. Tai, ką pamato, ją pralinksmina: „Atrodo labai komiška, kai suaugusios moterys dažo, šukuoja mane. Sakau joms: „Esu jūsų lėlė, žaiskit su manim.“
Rašo kitų rankomis
Visgi ši trapi lėlė turi tvirtą charakterį ir yra įnoringa. Ji dažnai girdi, kad yra namų siela ir pagrindinė visa ko organizatorė. „Gali iš šono atrodyti neįtikėtina, bet aš padarau labai daug“, – tikino pašnekovė.
Ji keliasi apie 6 val. ryto, porą valandų skiria ryto ruošai, o apie 8 val. pradeda dirbti – rašyti laiškus, straipsnius, interviu, skaityti knygas. Ir taip iki 17 ar 19 val. Vakare mielai žiūri filmus, susitinka su draugais.
Literatūros ir teatro mylėtoją nuolat lanko bičiuliai iš mokyklos, universiteto, lanko rašytojai, dailininkai, fotografai, užsuka tėvų pažįstami. Dėmesio ir gerų pašnekovų jai netrūksta.
„Ateina pas mane ne į svečius, bet ateina susitikti. Mano namai yra ir kavinė, ir restoranas, ir kino teatras, ir kas tik nori“, – paaiškino coliukė.
Neįgali mergina rašo ne savo rankomis. Eilėraščius, prozos kūrinius, interviu klausimus menininkams ar laiškus draugams ji diktuoja pagalbininkėms, tėvams ar draugams. Šie tekstus užrašo ir siunčia ar išsaugo.
Aplinkiniai padėjo rašyti ir studijų rašto darbus. Elvina diktuodavo, o jie rašydavo. Kai mokėsi italų kalbos, tekstus studentė diktuodavo po raidę. „Labai sudėtinga, bet viskas įmanoma“, – pripažino užsispyrėlė.
Kaunietė moka lietuvių, anglų, italų, prancūzų, rusų, šiek tiek latvių kalbas. Užsienio kalbomis ji žiūri filmus. Labiausiai jai patinka dramos ar komedijos.
Uždarbis – bilietams
Nors sakoma, kad iš literatūros Lietuvoje uždirbti neįmanoma, E.Baužaitė pripažino šiek tiek uždirbanti.
Visi už kūrybą gauti pinigai yra skirti knygoms ir dovanoms. „Man labai patinka dovanoti bilietus į spektaklius, koncertus. Kai eina mano tėvai, atrodo, kad einu aš pati“, – sakė teatro mėgėja.
Visgi uždarbis jai nėra svarbiausia: „Nerašau tam, kad mane pirktų. Daug tekstų leidžiu spausdinti be užmokesčio. Man svarbu kurti, o ne užsidirbti.“
Kūryba jai – vienas svarbiausių dalykų. „Mano gyvenimas yra kūryba – arba pati kuriu, arba skaitau ir tai įkvepia kurti, liūdnomis akimirkomis padeda tiesiog išgyventi. Visada labai sunku pradėti rašyti, bet kai pagauna įkvėpimas, tada mintys sklinda labai lengvai ir greitai“, – sakė rašytoja.
Visose aplinkybėse ji stengiasi įžvelgti teigiamas puses. To paties moko ir aplinkinius. „Jei gulėčiau ir raudočiau, labai greitai numirčiau. Negalia kažką atima, bet ir su ja galima išmokti gyventi. Esu ne nuskriausta, bet apdovanota. Galima viskas, tik reikia noro, ryžto, tikėjimo, drąsos. Atsisakyti yra lengviausia, o imti ir gyventi, ieškoti galimybių, net kai atrodo, kad jų nėra, tai yra drąsa“, – tikino kaunietė.
