Dirbti pagal specialybę pradėjau būdama vos 19-os, studijuodama antrame kurse.
Galbūt todėl po 5 metų viskas šiek tiek pabodo. Jauniems žmonėms į galvą kišama per daug taisyklių. Pavyzdžiui, kad gyvenime viską reikia daryti pagal kažkieno nustatytas laiko ribas: mokykla, universitetas, darbas, paskola, šeima. Ir, ginkdie, jokios pertraukos.
Pamenu, kai baigę mokyklą teikėme paraiškas studijoms, kai kurių bendramokslių dokumentuose mačiau po keliolika dominančių specialybių. Paklausus, kodėl, dažnas atsakydavo: „Juk kur nors vis tiek įstosiu.“
Jaunus žmones, dar neapsisprendusius, kuriuo keliu eiti, visada raginu padaryti pertrauką ir susidėlioti norus ir planus. Pakeliauti, išvykti savanoriauti, o galbūt šiek tiek padirbėti. Pažinti žmones, kultūras, o svarbiausia – save.
Tikiuosi, kad JAV prezidento Baracko Obamos dukters Malios sprendimas prieš studijas Harvardo universitete padaryti pertrauką taps pavyzdžiu kitiems jauniems žmonėms.
Visada stengiausi nepaisyti man brukamų nuostatų, todėl, kai būdama 24-erių ir turėdama perspektyvų, neblogai mokamą darbą pajutau motyvacijos ir entuziazmo stoką, nusprendžiau viską mesti ir išvykti.
Patraukė savanorystė
Savanoriauti. Paklausite – kaip tai padaryti?
Norintiems savanoriauti rekomenduoju Europos savanorių tarnybos (EVS) programą. Tai – Europos Komisijos projektas, leidžiantis jauniems žmonėms iki 30 metų išvykti į bet kurią Europos valstybę keliems mėnesiams ar metams. Taip pat – ir į kai kurias Vidurinių Rytų šalis.
Projekto metu savanoriams suteikiama, kur gyventi, skiriami dienpinigiai.
Susidomėjusiems EVS pirmiausia patarčiau susirasti siunčiančiąją organizaciją, kuri rūpinasi savanorio išvykimu, padeda susirasti tinkamą projektą, nuolat palaiko ryšį jo metu.
Dar pernai balandį užsukau į organizacijos „Socialinis veiksmas“ būstinę, įsikūrusią Vilniaus centre. Išsiaiškinus visas su savanoryste susijusias detales teko ne vieną dieną praleisti prie kompiuterio ieškant priimančios organizacijos ir įdomaus projekto.
Dar prieš pradėdama plėtoti savanorystės idėją svarsčiau apie galimybę pakeisti profesiją ir studijuoti arabistiką Vilniaus universiteto Orientalistikos centre, todėl rinkdamasi savanorystės vietą pirmenybę skyriau arabiškoms šalims: Jordanijai, Libanui, Tunisui ir Palestinai.
Galiausiai radau projektą Jordanijoje, kuris siūlė pusės metų darbą su pabėgėliais bei bendruomenės nariais. Rugsėjį išvykau. Darbą su pabėgėliais Jordanijoje vertinu kaip neįkainojamą patirtį, leidusią pažinti ir suprasti žmones, palikusius savo namus.
Su kitais savanoriais iš visos Europos dirbome pabėgėlių iš Palestinos bendruomenėse, su pabėgėlėmis iš Sirijos ir paaugliais skurdžiuose miesteliuose aplink Jordanijos sostinę Amaną.
Didžioji dalis pabėgėlių iš Palestinos Jordanijoje gyvena jau kelis dešimtmečius. Kai kurie čia atvyko net 1948 ar 1968 metais konflikto su Izraeliu metu.
Kaimeliai, kuriuose įsikūrę palestiniečiai, nėra uždari, infrastruktūra neblogai išplėtota. Tiesa, 1968-aisiais į Jordaniją atvykę palestiniečiai negavo šalies pilietybės, dėl to jie ir jų vaikai susiduria su problemomis darbo rinkoje ir siekdami išsilavinimo.
Man mėgstamiausia vieta Jordanijoje tapo pabėgėlių iš Sirijos prieglauda. Penkių aukštų pastate skurdžiame Amano priemiestyje įsikūrusios kelios dešimtys moterų su vaikais. Jų vyrai likę Sirijoje arba žuvę karo metu.
Čia rengėme anglų kalbos pamokas moterims ir vyresnėms mergaitėms, sporto treniruotes moterims, turėjome žaidimų grupę mažiesiems.
Po pirmųjų sporto treniruočių negalėjau nuslėpti nuostabos ir jaučiau, kaip griūva mano nežinia kaip susikurtos nuostatos.
Moterys nėra užguitos
Turbūt daugelis pamatę nikabą ar hidžabą dėvinčią moterį nusprendžiame, kad ji tikriausiai labai kukli, užguita ir nedrąsi.
Turiu pasakyti – po islamiškais visą kūną dengiančiais drabužiais slepiasi tokios pat moterys kaip ir mes.
Jos muzikalios, garsiai juokiasi ir kalba, traukia viena kitą ir aplinkinius per dantį, labiau už viską myli savo vaikus ir padarytų bet ką, kad tik jie būtų saugūs, sotūs ir laimingi.
Joms nesvarbu amžius ar keli papildomi kilogramai, jos šoka energingai ir seksualiai.
Tuo mane žavi arabai. Tikriausiai visi čia gali dainuoti, o moterims, regis, pilvo šokis – įgimtas. Vos išgirdę mėgstamą dainą arabai ne linkčioja į taktą, bet pašokę iš savo vietų ima dainuoti.
Kai manęs kas nors paklausia apie saugumą Jordanijoje, sakau, kad didžiausią baimę man čia kelia eismas keliuose.
Vieną pirmųjų dienų Amane išėjusios su kolege pasidairyti po miestą priėjome plačią gatvę, kurioje automobiliai zujo vienas po kito.
Ėmiau dairytis pėsčiųjų perėjos ar šviesoforo, tačiau išgirdau ryžtingą: „Einam!“ Išpūčiau akis: „Ką? Dabar?“
Žmogui, kuris pratęs paisyti net ir smulkiausių eismo taisyklių, tempiamam už rankos per gatvę trumpam sustoja širdis.
Tačiau užteko vos savaitės ir pajutau, kaip nesidairydama lekiu per judriausią miesto gatvę. Svarbu nutaikyti tinkamą momentą ir nutaisyti abejingą veido išraišką.
To priežastis – ne tingėjimas paėjėti kelis metrus iki pėsčiųjų perėjos. Kai kuriose vietose eiti tektų gal ir kilometrą. Todėl Kelių eismo taisyklės čia tokios – kirsk gatvę ten, kur tau reikia.
Kartą Petroje sutiktas beduinas pasakė, kad Amane automobilių daugiau nei žmonių. Jis šiek tiek perlenkė, tačiau dalis tiesos čia yra. Eismas – beprotiškas.
Jordanijoje visuomeninis transportas nėra brangus. Iš Amano nuvykti į Madabą, miestą, nuo sostinės nutolusį apie 30 kilometrų, kainuoja mažiau nei 1 dinarą (1,23 euro).
O vykti verta. Turistus čia traukia iš mozaikos sudėtas Bizantijos laikų Šventosios žemės žemėlapis. Ne be reikalo Madaba dar vadinama mozaikų miestu.
Kelionė iš Amano į senovinį Petros miestą autobusu į abi puses kainuoja 20 dinarų (apie 24 eurus).
Taksi nuvažiuoti iš vieno Amano galo į kitą neprireiks nė 5 dinarų (apie 6 eurų). Taksi čia – ne prabangos ženklas, o būtinybė. Visuomeninio transporto sistema tokia pat netvarkinga kaip ir eismas gatvėse.
***
Straipsnio tęsinį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
