Ašaromis niekuo nepagelbėsi
Žaliuojančiame aptvare – du arkliai. Vienas guli, kitas šalia rupšnoja žolę, nesitraukia.
Jauna išvaizdi moteris – jų šeimininkė – iš visų jėgų stumia gulintįjį, kad jis stotųsi. Gyvulys bando vieną kartą, kitą, bet nesėkmingai. Atsikvėpusi šeimininkė vėl stumia arklį, žodžiu ragina pakilti...
Be jaudulio stebėti tokios scenos neįmanoma, tačiau viskas baigiasi laimingai. Kumelė pagaliau ant kojų.
Dabartinė jos šeimininkė Rokiškio rajone, Kuosių kaime, gyvenanti 41 metų Birutė Kairienė įsitikinusi, kad ašaromis niekuo nepagelbėsi.
Ši kumelė anksčiau gyveno pas jos prižiūrėti nesugebėjusį kaimietį, ir veterinaras paprašė B.Kairienės leisti iškankintam gyvuliui pas ją bent jau ramiai nugaišti.
B.Kairienė glostė, mylėjo, gydė gyvulį – ir jis pasveiko. Kiek džiaugsmo per kelerius metus suteikė vaikams!
Dabar liga vėl paūmėjo, kumelei sunku stotis, nes skauda sąnariai. O stotis būtina, kad ir per kančias. Kitaip liks nepaėdusi ir žaizdota. Jos pragulas B.Kairienė gydo tepalais.
Užtat kumelės Princesės dienos kitokios – anksčiau ja jodinėjo šeimininkė, o dabar – raitelė Ieva.
Apsivertė per kelias akimirkas
Nuo šios vasaros pradžios Kuosių kaime veislinius galvijus – aberdynus angusus auginanti B.Kairienė gyvenimo jau yra pamokyta, kad dėl savo laimės kartais reikia atiduoti visas jėgas.
Netoliese, Aukštakalniuose, gimusi ir į sostinę išvykusi rokiškėnė, atrodė, yra laimės kūdikis.
Ištekėjo, augino sūnų, senamiestyje įkūrė kailių saloną. Vasarą prekiaudavo lino gaminiais.
Gyvenimas apsivertė per kelias akimirkas – per žaibinę vagystę moteris neteko visko.
Baisiausia, kad prekės kaip tik buvo nedraustos, o nuostolis siekė pusę milijono litų.
Plėšikus sugavo, bet išsiaiškino net 50 panašių vagysčių, tad atgauti pinigų niekas nesitikėjo.
B.Kairienė atleido darbuotojus ir pati bandė kapanotis iš padėties, deja, tik dar labiau įsiskolino.
„Labai slėgė kaltės jausmas, kad kažko laiku nepadariau, nepagalvojau, nenumačiau, kad laiku nepriėmiau sprendimų, kuriuos priimti privalėjau“, – kalbėjo B.Kairienė.
Po šios vagystės neliko nieko kito, kaip parduoti butą sostinėje. Dėl to ypač skaudėjo širdį – jį B.Kairienei testamentu paliko moteris, kurią paralyžiuotą ji slaugė ir prižiūrėjo 14 metų.
Per tą laiką buto savininkė B.Kairienei tapo itin brangiu žmogumi ir net buto sienos priminė jųdviejų draugystę.
Vokiečiai vadino komuniste
Su vyru ir sūnumi B.Kairienė pradėjo naują gyvenimą Kuosių kaime. Nusipirko seną trobą, kurioje yra veikusi kaimo mokykla, ją paramstė, apkalė lentomis.
Tuomet net nesitikėjo, kad būtent ši vieta taps vaikų traukos centru.
B.Kairienė prisipažino, kad dabar, kai širdis rami, laiminga, gamta ją užburia savo grožiu, harmonija ir iš kaimo ji niekur neitų jokiais būdais. O tuomet vos čia atvykus lankydavo pačios juodžiausios mintys.
Vis dar slėgė skolų kupra. Tuomet B.Kairienė apsisprendė, kad paaugliui sūnui labiau reikalingas tėvas, juodu liko kaime, o ji pati išvyko į Vokietiją slaugyti pagyvenusių žmonių.
„Komunistė“ – taip ją vadino inteligentų vokiečių pora.
B.Kairienė juokėsi, jog gal į gera išėjo tai, kad nuvykusi vokiškai labai prastai mokėjo. Ant sienų, durų, baldų, indų susirašė popieriaus lapelius su vokiškais daiktų pavadinimais.
„Girdėdavau, kad kažką bamba, nusišypsodavau, ir tiek. Bet kai supratau, kad laiko kone antžmogiu, ne kartą ir ašarą braukiau“, – prisiminė B.Kairienė.
Įvertino slaugės pastangas
Visus tuos dvejus metus B.Kairienei draugiją palaikė tik ši senukų vokiečių pora. Visur juos lydėdavo – ir į prekybos centrą, ir pasivaikščioti, ir pietauti sekmadieniais į restoraną.
Vokiečiai rūpinosi, kad jų slaugė gerai atrodytų – užsakydavo kirpėjos paslaugas, yra nupirkę ir padovanoję drabužių. Įvertino ir jos pastangas padaryti daugiau, negu prašoma, – iš pradžių mokėjo 2,5 tūkstančio, o po kurio laiko suma išaugo iki 6 tūkstančių litų už mėnesį.
Bet labiausiai lietuvaitė „komunistė“ iškilo vokiečių senukų akyse, kai ėmė tapyti ir vietos dailininkai surengė jos darbų parodą, atvažiavo į svečius.
Tuomet senukai B.Kairienę pristatė ne kaip slaugę, o didžiuodamiesi vadino anūke.
Išvažiuodama į Vokietiją B.Kairienė nežinojo, kad sugeba tapyti. Nebuvo to mokiusis, nebuvo lankiusi dailės mokyklos.
Tačiau atvykėlės tapyba greit buvo įvertinta ne tik pagyrimais, bet ir tuomet jai didžiulėmis sumomis.
„Nufotografuoji kaimynų šunį, per naktį nupieši, iš ryto nuneši – taukšt, ir 500 eurų yra“, – juokėsi B.Kairienė.
Tapyba prilipo prie širdies ir rankų – ir dabar jausmus ji išlieja drobėse.
Vieni darbai – niūrūs, tamsūs, kiti alsuoja ramybe ar žaižaruoja spalvomis. Gamta, gyvūnai, staigiais judesiais išreikšta ekspresija – kiekvienas darbas turi savo istoriją.
Kaip žmogui, taip ir gyvuliui
Vokietijoje B.Kairienė ėmė jausti, kad eižėja šeimos pamatai. Nusprendė grįžti, nors jau buvo per vėlu – po kurio laiko juodu su vyru vis viena išsiskyrė, o dabar draugiškai bendrauja.
Mąstydama, kuo užsiims kaime, moteris dar užsienyje internetu ėmė užsisakinėti veislinius paukščius. Sunkaus darbo B.Kairienė nesibaidė – grįžusi pasisiūlė į pagalbą ūkininkei. Pirmas dienas ją išsiuntė į laukus akmenų rinkti, vėliau patikėjo karves melžti. Ne rankomis, mechanizuotai, o prie gyvulių ji buvo nuo vaikystės pratusi.
„Buvau gal penkerių metų ir staiga dingau. Ieško ieško, šaukia šaukia – manęs nėra. O aš, matote, karvę melžiu“, – kvatoja ūkininkė.
O štai pati nusipirko ir 9 karves melžė rankomis. Kad duotų daugiau pieno, melžė rytą, per pietus ir vakare.
Kol baigdavo rytinį melžimą, ateidavo beveik pusiaudienis. O dar bidonus sukilok, vandens atvežk, gyvulius pagirdyk.
Rišdavo grandinėmis ir tik įrengusi elektrinį piemenį suprato, koks tai patogumas. O ir gyvuliams geriau – B.Kairienė savo laukuose specialiai neiškerta krūmynų, kad karvės galėtų pasislėpti nuo karščio ar lietaus, pasikasyti geliamos vabzdžių.
„Pagalvoju, kaip man būtų patogiau, taip darau ir dėl gyvuliukų“, – sako ji.
Perkalbėjo besispardančią raguotąją
Pasisamdyti ką nors kaime sunku, žmonės geriau gyvena iš pašalpų nei dirba. Todėl vargusi su lengvąja mašina, B.Kairienė išmoko vairuoti traktorių. Išsigražinusi moteris prie didelės mašinos vairo priversdavo nusišypsoti aplinkinius.
Paklausta, kaip moteriškės iš pradžių reagavo į jos išpuoselėtą išvaizdą, B.Kairienė šypsojosi: „Ir kitos ėmė naudoti lūpų blizgesį.“
Ji įsitikinusi, kad ir kaime moteris privalo rūpintis savimi, o čia pragyventi lengviau negu mieste. „Miestiečiai vargsta per kelis darbus, ir tik tam, kad susimokėtų mokesčius. Ar ne geriau nusipirkti kaime trobą? Auginsi vištų, turėsi daržą – ir išsiversi“, – dėsto B.Kairienė.
Kaime reikia netingėti, ieškoti savo nišos – ir sėkmė ateis. Tiesa, dar reikia mylėti gyvūnus.
B.Kairienė pasakojo, kaip kartą nusipirko karvę, kuri labai spardėsi. Ankstesni šeimininkai melždami ją pančiodavo, bet kuosietei tas netiko – gyvulys turi jaustis laisvas.
Išbandė specialų karvę drausminantį lanką, tačiau raguotoji taip švystelėjo jį į dangų, kad šis greičiausiai iki debesų nuskrido. Ir taip užpuolė šeimininkę, taip suspardė, kad visas kūnas, šonai, kojos buvo nusėti mėlynių.
B.Kairienė ir tuomet nenuleido rankų.
„Atsitūpiau prie karvės ir ėmiau kalbėti, kad šitos rankos ją globos, prižiūrės, šers. Kalbėjau ir kalbėjau. Ir iš tiesų – karvė visiškai nurimo“, – pasakojo B.Kairienė.
Išsirinko grynaveislius galvijus
Vis dėlto melžiamų karvių banda – moteriai per sunkus darbas, todėl, kritus pieno kainoms, B.Kairienė ėmė ieškoti kitokių išeičių.
„Man patinka gyvuliai, o su mėsiniais galvijais – mažiau vargo, paprastesnė priežiūra“, – kalbėjo ji.
Taip ji išsirinko į kilmės knygą įrašytus grynaveislius aberdynus angusus. Tai Škotijoje išvesti mėsiniai galvijai.
Europoje jie neturi jokių giminaičių ir B.Kairienės ūkyje naudojami kergti.
Iš Danijos, Vokietijos, Austrijos surinktos 33 telyčios ir du buliai padalyti į dvi grupes.
35 galvijai kainavo 90 tūkst. eurų, 28 tūkst. eurų pagal programą padengs valstybė.
Toks ūkis veikia Zarasuose.
Laukdama galvijų B.Kairienė paruošė specialius aptvarus su keleriais varteliais, juos atidaro, kai gyvulėlio reikia tyrimams, apžiūrai.
15 ha aptvaras suskirstytas keliais sektoriais – jei nutraukiamas elektrinis piemuo ar gyvulys pernelyg prisiartina prie aptvaro, šeimininkė gauna SMS žinutę į telefoną apie pažeidimą.
Vis dėlto net tokie aptvarai vilkams kliūčių nesudarytų, bet B.Kairienė dėl plėšrūnų jaučiasi rami – suaugusių ir apsiginti galinčių galvijų pilkiai neliečia.
Verčiau skanėstas gyvuliui
Aberdynai angusai nebijo šalčio, tad žiemos pašiūrėse. Jiems įrengtos šildomosios girdyklos su specialiais burbulais. Gyvulys snukiu paliečia burbulą, ir šis sulaužo ledą, jei jo yra.
Mechaninės girdyklos įrengtos ir kituose – 25 ir 17 ha aptvaruose pelkynuose, kad galvijai negertų iš balų purvino vandens. Tam teko iškasti šulinius, įleisti po porą ritinių, ir karvutės pačios prisipumpuos vandens.
„Tokie dalykai – labai paprasti, tačiau labai reikalingi, smarkiai palengvinantys darbą“, – sakė B.Kairienė.
Prieauglio B.Kairienė tikisi kitais metais, bet 9 mėnesius, pagal sutartį, jie augs su mamomis.
Paskui bus parduoti į užsienį, nes mūsų šalyje tokios mėsos retas kuris įpirktų.
Ūkininkė sakė mėsai gyvulius ar paukščius parduodavusi su liūdesiu.
Tarsi vaikus paukščius šaukianti šeimininkė nevalgo jų mėsos, tiesa, ne todėl, kad gaila. „Žinoma, skerdimas yra žiauru, tam pasiruošiu psichologiškai ir pasikviečiu žmogų. Tai žudymas, bet tokiame pasaulyje gyveni, nieko nepakeisi, tokia tvarka. Kas turi pradžią, turi ir pabaigą“, – sako B.Kairienė.
O paukštienos nevalgo, nes ji – labai brangi. Geriau parduoda ir kokių skanėstų nuperka kitiems gyvūnams, paukščiams.
Tuo pat metu su aberdynais angusais buvo atvežtos ir trys skirtingų spalvų alpakos.
Ūkininkė – kaip lakštingala
B.Kairienė sakė, kad ją ypač žavi lakštingalų balsai: girdi juos, kai atsigula miegoti prasivėrusi namų langus.
„Neatsistebiu – toks mažytis paukštis, o toks galingas balsas! Bet ir aš pati – tiek visokios veiklos prisigalvoju“, – džiaugėsi B.Kairienė.
Jos sodyboje nuolat laukiami vaikai, tačiau jie nieko negaunantys už dyką – paleidžia ar prižiūri, palesina paukščius, patys gamina maistą lauko virtuvėlėje.
„Ar dveji metai, ar aštuoniolika – visiems paskirstyti darbai. Iš pieno darome varškę, sūrius, kepame bandeles. Miltus maišo, kiaušinius plaka užtaškytomis akimis ir kaip visiems smagu“, – pasakojo B.Kairienė.
Paskui, kol bandelės kepa, visi susėda ant žolės ir tapo.
Vaikai labai džiaugėsi, kol B.Kairienė laikė ožį, į miestą jį veždavosi kartu autobusu ir vedžiodavo su pavadėliu.
Išdykėliai vaikai išmokė ožį badytis, tik ir žiūrėk, kad kokios močiutės nebakstelėtų ragais.
Visai suįžūlėjęs ožys apsilankydavo ir kaimynų trobose, patikrindavo, kas skanaus palikta ant stalo. Namuose į tulpes net nežvilgtelėdavo, o pas kaimynus – nuskabydavo.
Ūkininkei ožys padėdavo išpešioti šieną iš suvynioto ritinio, bet teko jį pradėti rišti. O rišamas ėmė akyse nykti, ir B.Kairienė ožį padovanojo, kad nereikėtų skersti.
B.Kairienės sodyboje svetimiems verta pasisaugoti ir katino Garfildo. Neįsiklausę į jo įspėjamą šnypštimą sužinos, kaip skaudžiai miauklys geba įkąsti.
