Dirbti pagal specialybę pradėjau būdama vos 19-os, studijuodama antrame kurse.
Galbūt todėl po 5 metų viskas šiek tiek pabodo. Jauniems žmonėms į galvą kišama per daug taisyklių. Pavyzdžiui, kad gyvenime viską reikia daryti pagal kažkieno nustatytas laiko ribas: mokykla, universitetas, darbas, paskola, šeima. Ir, ginkdie, jokios pertraukos.
Pamenu, kai baigę mokyklą teikėme paraiškas studijoms, kai kurių bendramokslių dokumentuose mačiau po keliolika dominančių specialybių. Paklausus, kodėl, dažnas atsakydavo: „Juk kur nors vis tiek įstosiu.“
Jaunus žmones, dar neapsisprendusius, kuriuo keliu eiti, visada raginu padaryti pertrauką ir susidėlioti norus ir planus. Pakeliauti, išvykti savanoriauti, o galbūt šiek tiek padirbėti. Pažinti žmones, kultūras, o svarbiausia – save.
Tikiuosi, kad JAV prezidento Baracko Obamos dukters Malios sprendimas prieš studijas Harvardo universitete padaryti pertrauką taps pavyzdžiu kitiems jauniems žmonėms.
Visada stengiausi nepaisyti man brukamų nuostatų, todėl, kai būdama 24-erių ir turėdama perspektyvų, neblogai mokamą darbą pajutau motyvacijos ir entuziazmo stoką, nusprendžiau viską mesti ir išvykti.
Patraukė savanorystė
Savanoriauti. Paklausite – kaip tai padaryti?
Norintiems savanoriauti rekomenduoju Europos savanorių tarnybos (EVS) programą. Tai – Europos Komisijos projektas, leidžiantis jauniems žmonėms iki 30 metų išvykti į bet kurią Europos valstybę keliems mėnesiams ar metams. Taip pat – ir į kai kurias Vidurinių Rytų šalis.
Projekto metu savanoriams suteikiama, kur gyventi, skiriami dienpinigiai.
Susidomėjusiems EVS pirmiausia patarčiau susirasti siunčiančiąją organizaciją, kuri rūpinasi savanorio išvykimu, padeda susirasti tinkamą projektą, nuolat palaiko ryšį jo metu.
Dar pernai balandį užsukau į organizacijos „Socialinis veiksmas“ būstinę, įsikūrusią Vilniaus centre. Išsiaiškinus visas su savanoryste susijusias detales teko ne vieną dieną praleisti prie kompiuterio ieškant priimančios organizacijos ir įdomaus projekto.
Dar prieš pradėdama plėtoti savanorystės idėją svarsčiau apie galimybę pakeisti profesiją ir studijuoti arabistiką Vilniaus universiteto Orientalistikos centre, todėl rinkdamasi savanorystės vietą pirmenybę skyriau arabiškoms šalims: Jordanijai, Libanui, Tunisui ir Palestinai.
Galiausiai radau projektą Jordanijoje, kuris siūlė pusės metų darbą su pabėgėliais bei bendruomenės nariais. Rugsėjį išvykau. Darbą su pabėgėliais Jordanijoje vertinu kaip neįkainojamą patirtį, leidusią pažinti ir suprasti žmones, palikusius savo namus.
Su kitais savanoriais iš visos Europos dirbome pabėgėlių iš Palestinos bendruomenėse, su pabėgėlėmis iš Sirijos ir paaugliais skurdžiuose miesteliuose aplink Jordanijos sostinę Amaną.
Didžioji dalis pabėgėlių iš Palestinos Jordanijoje gyvena jau kelis dešimtmečius. Kai kurie čia atvyko net 1948 ar 1968 metais konflikto su Izraeliu metu.
Kaimeliai, kuriuose įsikūrę palestiniečiai, nėra uždari, infrastruktūra neblogai išplėtota. Tiesa, 1968-aisiais į Jordaniją atvykę palestiniečiai negavo šalies pilietybės, dėl to jie ir jų vaikai susiduria su problemomis darbo rinkoje ir siekdami išsilavinimo.
Man mėgstamiausia vieta Jordanijoje tapo pabėgėlių iš Sirijos prieglauda. Penkių aukštų pastate skurdžiame Amano priemiestyje įsikūrusios kelios dešimtys moterų su vaikais. Jų vyrai likę Sirijoje arba žuvę karo metu.
Čia rengėme anglų kalbos pamokas moterims ir vyresnėms mergaitėms, sporto treniruotes moterims, turėjome žaidimų grupę mažiesiems.
Po pirmųjų sporto treniruočių negalėjau nuslėpti nuostabos ir jaučiau, kaip griūva mano nežinia kaip susikurtos nuostatos.
Moterys nėra užguitos
Turbūt daugelis pamatę nikabą ar hidžabą dėvinčią moterį nusprendžiame, kad ji tikriausiai labai kukli, užguita ir nedrąsi.
Turiu pasakyti – po islamiškais visą kūną dengiančiais drabužiais slepiasi tokios pat moterys kaip ir mes.
Jos muzikalios, garsiai juokiasi ir kalba, traukia viena kitą ir aplinkinius per dantį, labiau už viską myli savo vaikus ir padarytų bet ką, kad tik jie būtų saugūs, sotūs ir laimingi.
Joms nesvarbu amžius ar keli papildomi kilogramai, jos šoka energingai ir seksualiai.
Tuo mane žavi arabai. Tikriausiai visi čia gali dainuoti, o moterims, regis, pilvo šokis – įgimtas. Vos išgirdę mėgstamą dainą arabai ne linkčioja į taktą, bet pašokę iš savo vietų ima dainuoti.
Kai manęs kas nors paklausia apie saugumą Jordanijoje, sakau, kad didžiausią baimę man čia kelia eismas keliuose.
Vieną pirmųjų dienų Amane išėjusios su kolege pasidairyti po miestą priėjome plačią gatvę, kurioje automobiliai zujo vienas po kito.
Ėmiau dairytis pėsčiųjų perėjos ar šviesoforo, tačiau išgirdau ryžtingą: „Einam!“ Išpūčiau akis: „Ką? Dabar?“
Žmogui, kuris pratęs paisyti net ir smulkiausių eismo taisyklių, tempiamam už rankos per gatvę trumpam sustoja širdis.
Tačiau užteko vos savaitės ir pajutau, kaip nesidairydama lekiu per judriausią miesto gatvę. Svarbu nutaikyti tinkamą momentą ir nutaisyti abejingą veido išraišką.
To priežastis – ne tingėjimas paėjėti kelis metrus iki pėsčiųjų perėjos. Kai kuriose vietose eiti tektų gal ir kilometrą. Todėl Kelių eismo taisyklės čia tokios – kirsk gatvę ten, kur tau reikia.
Kartą Petroje sutiktas beduinas pasakė, kad Amane automobilių daugiau nei žmonių. Jis šiek tiek perlenkė, tačiau dalis tiesos čia yra. Eismas – beprotiškas.
Jordanijoje visuomeninis transportas nėra brangus. Iš Amano nuvykti į Madabą, miestą, nuo sostinės nutolusį apie 30 kilometrų, kainuoja mažiau nei 1 dinarą (1,23 euro).
O vykti verta. Turistus čia traukia iš mozaikos sudėtas Bizantijos laikų Šventosios žemės žemėlapis. Ne be reikalo Madaba dar vadinama mozaikų miestu.
Kelionė iš Amano į senovinį Petros miestą autobusu į abi puses kainuoja 20 dinarų (apie 24 eurus).
Taksi nuvažiuoti iš vieno Amano galo į kitą neprireiks nė 5 dinarų (apie 6 eurų). Taksi čia – ne prabangos ženklas, o būtinybė. Visuomeninio transporto sistema tokia pat netvarkinga kaip ir eismas gatvėse.
Problema su autobusais
Savanoriaudama dukart per savaitę turėdavau vykti į Džarašą, apie 50 kilometrų nuo Amano nutolusį miestą, garsėjantį senoviniais griuvėsiais.
Pamoką turėdavome pradėti 10 valandą. Nors kelionė trunka apie valandą, autobusų stotyje su kolegomis būdavome jau prieš 8 valandą ryto. Kodėl?
Mat niekada nežinai, kada autobusas pajudės. Tvarkaraštis čia neegzistuoja, o autobusas išvyksta tuomet, kai visos vietos būna užpildytos.
Kartą įlipę ir supratę, kad laukti gali tekti ilgiau nei valandą, nusprendėme sėsti į kitą autobusą ir vėliau persėsti. Pamatęs, kad net penki keleiviai palieka jo transporto priemonę, vairuotojas ėmė mus vytis.
Stojęs kito autobuso tarpduryje jis mūsų tiesiog nepraleido. Galiausiai padedami kitų keleivių ir vairuotojo susėdome. Kai autobusas pajudėjo ir manėme, kad ši istorija baigėsi, supratome, jog vyriškis atkaklesnis, nei tikėjomės.
Pasirodo, žmogus apskundė kolegą vairuotoją policijos pareigūnams, esą šis nuviliojo jo keleivius. Tiek autobuse, tiek stotyje kilo šurmulys.
Kolegė iš Lenkijos pareigūnams arabiškai bandė aiškinti, kad savo noru įsėdome, niekas mūsų negrobė. Galiausiai po keliasdešimties minučių buvo išsiaiškinta, kad jokio kriminalo neįvyko.
Tiesa, tuomet ginčydamiesi su atkakliuoju vairuotoju daug pagalbos sulaukėme iš kitų keleivių bei stotyje buvusių žmonių.
Arabai visuomet pasirengę padėti ir labai svetingi. Šeimininkui gėda, jei svečias išeis nesotus arba kuo nors nepatenkintas, todėl jeigu jau apsilankėte arabų šeimos namuose, būkite tikri, alkanų jūsų nepaleis.
Kartą vienos palestiniečių mokyklos darbuotojos buvome pakviesti į svečius pas jos brolio šeimą. Buvome pavaišinti sočiais pietumis, o šeimininkai, sužinoję, kad viena viešnių nevalgo mėsos, suskubo gaminti vegetariško patiekalo.
Taip elgiasi ir sirės. Nors pačios vos suduria galą su galu, kartą per savaitę pakviesdavo mus po pamokų pietų ar bent kavos.
Savanorystės pabaigoje, atsidėkodami už šiltą priėmimą, surengėme vakarėlį. Visą dieną kartu su jomis gaminome siriškus patiekalus, o vėliau po vakarienės atsisveikinome su šokiais ir dainomis.
Viena mano mėgstamiausių vietų Amane – turgus. Čia gali rasti visko – nuo šviežių daržovių ir vaisių iki kosmetikos, drabužių ir buities prietaisų. Tai vieta, kurioje galima praktikuotis kalbėti arabiškai – dauguma pardavėjų angliškai nekalba. Čia turiu ir savo mėgstamus pardavėjus, pas kuriuos dažniausiai lankausi.
Iš dviejų brolių sirų perku pieno produktus ir saldumynus, į nedidelę irakiečių parduotuvėlę visada užsuku riešutų, prieskonių ir aliejaus.
Žmonės čia pasitiki vieni kitais. Kartą, pasiėmusi vos vieną dinarą, išėjau pirkti vandens, bet karštą dieną užsižiūrėjau į ledus.
Nusiminusi, kad nepasiėmiau daugiau pinigų, buvau benueinanti, kai išgirdau pardavėją sakant: „Tai imk, vėliau sumokėsi.“
Ir taip nutinka ne tik mažose parduotuvėlėse. Kai suskaudus galvą lėkiau į vaistinę ir tik ten pastebėjau, kad pamiršau piniginę, vaistininkė nuramino ir patikino, jog pinigus galiu atnešti kitą dieną.
O jei nuėję į parduotuvę pardavėją užtiksite valgantį ar geriantį kavą, neabejokite, būsite pakviesti pasivaišinti. Atsisakyti nemandagu, tad kartą taip teko mažiau nei per valandą išgerti tris puodelius stiprios turkiškos kavos.
Jordanijoje šiuo metu veikia daugybė nevyriausybinių organizacijų, todėl Amanas laikina stotele tapo nemažam būriui užsieniečių.
Merginos sulaukia dėmesio
Sutikau daug amerikiečių, vokiečių, britų, australų, italų, olandų, danų ir ispanų. Ir nors Amane atvykėlių gyvena tikriausiai daugiau nei visoje Lietuvoje, kai kurie vietos žmonės į mus vis dar skersuoja.
Žinoma, merginos čia sulaukia ypač daug dėmesio. Pamenu, kai vos atvykusi išėjau pasivaikščioti centrine miesto gatve netoli namų, jaučiausi sutrikusi ir net kelis kartus sustojau žvilgtelėti į veidrodėlį, ar neišsitepiau. Tuomet atrodė, kad visų žvilgsniai krypsta į mane.
Tačiau laikui bėgant išmokau nekreipti dėmesio, nereaguoti į kartais nemalonius šūksnius gatvėje.
Į užsieniečius čia žiūrima skirtingai. Vieni žmonės domisi ir sveikina atvykus, kiti kreivai nužiūri ar kažką piktai arabiškai sumurma.
Tikriausiai, kaip ir kitose šalyse, požiūris į kitokius priklauso nuo išsilavinimo, aplinkos ir patirties.
Jordanija – gana konservatyvi šalis. Čia gatvėse neišvysite bučinių ar meilių apsikabinimų. Moterys nedemonstruoja kojų, o marškinėlių iškirptės paprastai kuklios.
Užsienietėms, gerbiančioms vietos kultūrą, taip pat tenka prisitaikyti. O tai daryti šiltuoju metų laiku nelengva. Kai termometro stulpelis pasiekia 40 laipsnių karščio ir norisi kuo mažiau audinio ant kūno, tenka prisiminti, kad tai – „haram“ (išvertus iš arabų k. „draudžiama“).
Nors yra spaudžiamos draudimų ir normų, arabės moterys – labai stilingos, mėgstančios puoštis ir dievinančios ryškų makiažą. Ne visos dengia galvą hidžabu, todėl kaskart su pavydu pasidžiaugiu fantastiškais arabių plaukais.
Nors stengiuosi nesivadovauti nuostatomis, turiu pripažinti, kad prieš vykdama čia išankstinę nuomonę apie šį arabišką kraštą turėjau.
Dar niekada lagaminui krauti nebuvau skyrusi tiek daug laiko. Didžiąją jo dalį praleidau svarstydama, kokie drabužiai čia būtų priimtini.
Ir kaip nustebau iš pažįstamos lietuvės išgirdusi: „Žinoma, gatvėje žmonės šiek tiek konservatyviau rengiasi, bet į klubą gali eiti kaip nori.“
Čia yra klubų? Tikrai taip. Klubai, barai, kavinės, užeigos – norintys pramogų jų tikrai ras.
Jordanijoje sutikau daugybę gerų, išsilavinusių, pasaulietiškai mąstančių, visada pasiruošusių padėti žmonių. Nuo visiškai nereligingų hipsterių iki griežtų ir konservatyvių musulmonų.
Būdama čia supratau, kaip man trūko žinių apie šį kraštą ir jo žmones. Suprantu, kaip jų trūksta mano draugams ir artimiesiems, todėl nusprendžiau parodyti, su kokiais žmonėmis čia susitinku.
Prieš keletą mėnesių socialiniame tinkle „Facebook“ pradėjau projektą „Jordanijoje sutikau“. Čia dalijuosi istorijomis žmonių, kuriuos sutinku Viduriniuose Rytuose.
Mano herojai – nuo studijų Lietuvoje siekusio siro iki Amerikoje korėjietę vedusio jordaniečio. Herojų ieškau visur – ne tik tarp draugų ir naujų pažįstamų, bet ir gatvėje, turguje, parduotuvėje ar taksi.
Šiuo metu Viduriniai Rytai dažnam europiečiui siejasi su terorizmo grėsme, nesibaigiančiu pabėgėlių srautu ir karu. Jordanija – ramybės uostas, palyginti su aplinkinėmis šalimis.
Pagrindinis šalies pajamų šaltinis – turizmas. Žmonės čia vyksta apžiūrėti vieno iš septynių pasaulio stebuklų – senovinio Petros miesto, pajusti ramybės dykumoje, patirti Negyvosios jūros teikiamą malonumą ar pasimėgauti Raudonąja jūra.
Didžiuliai turistų srautai čia pradeda plūsti balandžio mėnesį, todėl saugumui užtikrinti metamos didžiulės pajėgos. Kelių patikros postuose budi pareigūnai, tikrinantys autobusų bei lengvųjų automobilių vairuotojų ir keleivių dokumentus.
Tiesa, dažniausiai į jų akiratį patenka arabiškos išvaizdos vyrai, užsieniečių pareigūnai paprastai netikrina arba jiems būna gerokai nuolaidesni.
Sustiprintą dėmesį saugumui pajutome prieš Kalėdas ir Velykas. Judriausiose miesto vietose patruliavo kaukėti, automatais ginkluoti pareigūnai.
Kad ir kaip banaliai skambėtų, Jordanija – kontrastų šalis. Vienoje sostinės dalyje išvysite įspūdingus apartamentus ir prabangius prekių ženklus, kitoje – skurdą ar vidury miesto besiganančias avis, trečioje – grafičių piešėjus ar muzikos instrumentais grojantį jaunimą.
Lietuviai šio krašto dar neatrado, tačiau visiems rekomenduoju jį aplankyti. Tai tiesiog kitokia patirtis. O aš nutariau dar kurį laiką ja pasimėgauti.
