Pirmąją šios istorijos dalį skaitykite ČIA.
Sužavėjo pagarba moterims
– Kaip jums pavyko dvejus metus slėpti draugystę su garsiu ir įtakingu britu? Kita jūsų vietoje turbūt būtų iš karto apskelbusi visam pasauliui, – paklausiau M.Vžesniauskaitės.
– Pradėjome susitikinėti ir draugauti labai atsargiai. Mano skyrybos buvo labai skaudžios, truko kelerius metus, aš dar buvau neatsigavusi. Johnas taip pat patyrė daug išgyvenimų per skyrybas.
Su Johnu kartu keliaudavome, dalyvaudavome renginiuose, kartu atostogaudavome. Tačiau mes saugojome vienas kito privatumą ir apie draugystę garsiai nekalbėjome, neskelbėme viešai.
Mūsų pasirodymas pokylyje „Butterfly Ball“ nebuvo išskirtinis, jis tikrai nebuvo skirtas mane pristatyti kaip draugę.
Bet iš mūsų pasirodymo britų žiniasklaida išpūtė didelį burbulą.
– Į britų aukštuomenės renginį J.Caudwellas pakvietė ne kitą moterį, o jus. Vadinasi, jam esate svarbi.
– Taip, mes esame pora. Nei jis, nei aš nesame dvidešimtmečiai. Į draugystę žvelgiame protingai ir atsakingai.
Aš nebelaukiau princo ant balto žirgo. Po to, ką patyriau, man tapo svarbios kitos vertybės.
Ilgai tylėjome ir todėl, kad norėjome suvokti, ar tinkame vienas kitam, ar galime vienas kitu pasitikėti, ar sutampa mūsų požiūris į gyvenimą.
Geriau pažinusi Johną supratau, kad aš visą gyvenimą ieškojau tokio stipraus, nuoširdaus ir aktyvaus žmogaus. Man Johnas – autoritetas, jam jaučiu didelę pagarbą, su juo galiu tobulėti.
Johnas moka panaudoti kiekvieną gyvenimo minutę, rūpinasi savo vaikais, pagarbiai bendrauja su buvusiomis moterimis, aktyviai dirba visuose savo versluose.
Manau, jei meilė žūva, vyrai turėtų išsaugoti pagarbą savo buvusiai moteriai, rūpintis vaikais.
– Subyrėjusi santuoka pakeitė jūsų požiūrį į šeimą ir vyrus?
– Aš subrendau anksti. Augau nepasiturinčioje šeimoje, tėvai negalėjo manęs siųsti mokytis į aukštąją mokyklą. Būdama dvylikametė išėjau gyventi į Panevėžio internatinę sporto mokyklą.
Jau tada žinojau, ko noriu ir ko sieksiu. Anksti tapau savarankiška – pati pirkdavausi maistą, drabužius, batus.
Kaip ir visos panelės, tada tikėjau, kad yra vienintelė meilė ir vienintelis man skirtas žmogus, su kuriuo sukursiu tvirtą šeimą.
Bet mano naivios svajonės žlugo, o skyrybos pakeitė mano vertybes. Tapau išmintingesnė.
Tokią pasikeitusią mane likimas ir suvedė su Johnu.
– Susitikote per labdaringą dviračių žygį. Ar ši veikla ir toliau jus vienija?
– Johnas padeda sunkiai sergantiems vaikams, jo įkurta organizacija globoja 6 tūkstančius mažųjų ligonių, daugiausia – autistų. Johnas jiems dabar stato didelį sveikatos centrą, kur dirbs geriausi medikai ir kitų sričių specialistai.
Aš irgi dirbau su vaikais privačiame laisvalaikio klube Monake.
Man tokia veikla svarbi, nes pati vos nepraradau sūnaus – buvęs vyras norėjo jį pasiimti.
2014 metų balandį kunigaikštis Albert’as organizavo dviračių kelionę iš Sen Tropezo iki Monako. Rinkome lėšas sergantiems vaikams. Su Monako kunigaikščiu Albert’u esame kūrę daug bendrų projektų, jis puikiai mane pažįsta.
Dviračių sportas labai patinka ir Johnui. Toje kelionėje susipažinę šalia važiavome 8 valandas – kaip magnetas vienas kitą traukėme. Tapome sielos draugais.
Jis dažnai atvykdavo į Prancūziją. Šioje šalyje Johnas turi verslą, jo įmonė restauruoja istorinius pastatus Antibų kurorte prie Viduržemio jūros.
Vis dažniau susitikdavome, kol supratome, kad negalime būti vienas be kito ir nebenorime nieko daugiau ieškoti.
Gąsdino metų skirtumas
– J.Caudwellas už jus gerokai vyresnis, bet tai meilei – ne kliūtis?
– Būsiu atvira – daug mėnesių bėgau nuo minčių apie Johną, mane gąsdino toks didelis mūsų metų skirtumas. Nors tai senamadiškas požiūris, aš irgi taip mąsčiau. Norėjau, kad jis būtų tik draugas.
Bet su jausmais nepakariausi – vieną dieną supratau, kad noriu ne tik draugo. Mūsų jausmai stiprėjo. Meilės chemija, kad ir kiek ją stūmiau nuo savęs, vis tiek užvaldė.
Puikiai suprantu, kas manęs lauks po 20, 30 metų. Bet aš to nebijau, nes nežinau, ar dar kada nors sutiksiu tokią stiprią asmenybę. Jo akys žiba, nors turi nemažai asmeninių problemų.
Vokietijos medikų neseniai atlikti testai parodė, kad Johnas ir visi jo artimieji serga Laimo liga. Johnas kelis mėnesius vartojo antibiotikus, jam tai padėjo. O jo dvidešimtmečio sūnaus būklė sunki, jis sirgo net 10 metų, imunitetas labai nusilpęs.
Jungtinėje Karalystėje, kurioje daug miškų ir erkių, medikai nepripažįsta tokios ligos, nedaro tyrimų.
Mano draugas dabar kovoja, kad padėtis pasikeistų, – apie tai jis daug kalbasi su aukštais britų politikais, kaip gerą pavyzdį rodo ir Lietuvos medikus.
– Jūsų širdies draugo gyvenimo patirtis solidi, yra ko pasimokyti?
– Taip, Johnas sunkiai dirba ir vertina kiekvieną eurą. Jis nesišvaisto pinigais, neišsidirbinėja taip, kaip daug turtuolių Monake.
Mano draugas moka gyventi paprastai. Jei pamatytumėte jo švarkus! Jis turi ir mados namus, kuria švarkus, man – sukneles, bet pats rengiasi paprastai ir nebando žmonėms įrodinėti, kad yra svarbus.
Kaip ir aš, mano draugas užaugo kuklioje šeimoje ir turėjo ambicijų ko nors pats pasiekti, susikurti geresnį gyvenimą.
Aš nereikalauju brangių dovanų, staigmenų. Pinigai mums suteikia galimybę daugiau keliauti, bet mes nesipuikuojame turtais. Johnui svarbiausia – gera sveikata ir geri draugai, kuriuos jis seniai pažįsta.
Žmones jis vertina pagal tai, kiek jie jautrūs. Gal ir aš dėl to patikau, nes mano širdis linkusi padėti kitiems, nesu savanaudiška.
Mane traukia Johno paprastumas ir jautrumas, sportiškumas, man labai lengva būti šalia jo.
Laikas gydo žaizdas
– Britas padėjo jums malšinti liūdesį, kurį paliko skyrybos su italu?
– Visų sunkumų ir nepagarbos, kurią patyriau gyvendama su italu, neįmanoma ištrinti. Nenoriu girtis, bet galiu būti viena geriausių žmonų – esu ištikima, atsidavusi šeimai, atsakinga motina.
Mane skaudina, kad buvęs vyras nevertino tokių mano savybių, kad per vaiką perduoda neapykantą, kurią man jaučia.
Mane laikas gydo. O su Johnu stengiuosi nekalbėti apie liūdesį. Mes abu siekiame į gyvenimą žvelgti teigiamai, laisvalaikiu ką nors nuveikti, sportuoti.
Būna, kad prie taurės vyno pakalbame apie praeitį, bet norime, kad pyktis mūsų neužvaldytų.
Mes daugiau mąstome apie ateitį ir apie tai, kas mus daro laimingus. O tai – ne materialūs dalykai. Tai gali būti saulė, kvepianti gėlė, vaiko šypsena, su mylimu žmogumi praleista diena.
– Dabar jaučiatės laiminga?
– Ne, nes norėčiau visą laiką būti šalia savo draugo. Bet ir sūnus – vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime. Todėl tenka meilę padalinti į dvi dalis ir per dvi šalis.
Suprantu ir buvusį vyrą, kad nori matyti, kaip auga jo sūnus.
Jei ir gyvenčiau su sūnumi Didžiojoje Britanijoje, tas ryšys nenutrūktų. Tačiau su italu neįmanoma susitarti.
Tai apsunkina mano ir Johno bendravimą, nes negalime vienas be kito ištverti ilgiau nei savaitės.
Noriu patarti moterims, kad nesivadovautų vien jausmais, o gerai pagalvotų, su kuo ir kur jos kuria gyvenimą. Italai romantiški ir galantiški būna tik iki vestuvių.
Su manimi irgi italas elgėsi kaip su princese, kol nesusituokėme Monako katedroje.
Po vestuvių italai ima reikalauti, kad jo moteris būtų namuose su prijuoste ir darytų jiems valgyti. Daugumai italų nesvarbu, kad žmona nori dirbti, tobulėti.
Taip pat lietuvėms patarčiau nekelti vestuvių Monake. Kad ir kokia tai graži ir romantiška kunigaikštystė, ji nėra gera vieta ištekėti ir skirtis. Skyrybų atveju Monako įstatymai – vyro pusėje.
– Patyrėte namuose smurtą?
– Vieną kartą, bet man to užteko. Dėkoju Dievui, kad anksti supratau, jog mano buvęs vyras yra manęs nevertas, ir pasiėmusi kelių mėnesių sūnelį išėjau.
Buvau viena nepažįstamoje šalyje, bet sugebėjau kovoti už savo ir sūnaus laimę.
