Nuo gegužės 25 dienos, kai lėktuvas nusileido Vilniuje, trys lietuviai iš Australijos ėmė kitaip skaičiuoti laiką.
„Grįžęs namo rasiu didžiausią lobį – ten palikau žmoną Laurą“, – juokėsi Jeronimas, kuris daugiausia nuveikė, kad ši kelionė įvyktų.
Nors Australijoje žmonės įpratę sakyti – karšta, kai termometro stulpelis pakyla virš 35 laipsnių padalos, tokių karščio bangų, kurios užklupo atostogaujant Lietuvoje, šie vyrai nesitikėjo.
J.Belkus jau šeštą sykį lankosi Lietuvoje. Šią kelionę jis vadino dalykine. Išleidę dainų albumą „Vėjas“ Australijoje gimę lietuviai neleido veltui laiko.
Artėjant skautų šimtmečio jubiliejui, kuris bus švenčiamas visame pasaulyje, Australijos lietuviai sukūrė dainą anglų ir lietuvių kalbomis.
D.Gakas yra dainų tekstų ir muzikos kūrėjas bei atlikėjas, E.Barila – gitaristas, prodiuseris, kompozitorius, atlikėjas, garso režisierius, o J.Belkui teko pagrindinis vaidmuo – jis ėmėsi ryšių su visuomene vaidmens.
„Mes norime, kad kuo daugiau žmonių apie tai išgirstų. Kol kas mums labai gerai sekasi“, – aiškino Jeronimas.
– Daugelis lietuvių neprisipažintų, kad gerai sekasi.
Jeronimas: Sulaukėme daug dėmesio, dainavome net kadenciją baigusiam prezidentui Valdui Adamkui, koncertavome per Jonines Jonavoje, kur gyvena mano giminės Balkai. (Čia pavardė taisyklinga, pašnekovas yra Belkus, o giminės – Balkai. – Red.)
– Ar muzikavimas yra tik jūsų pomėgis?
Darius: Kuriu dainas jau 40 metų, pirmąją melodiją parašiau būdamas 15-os, bet man nesvetima ir verslininko gyslelė.
Jeronimas: Šioje trijulėje atlieku vadybininko vaidmenį, nors visą gyvenimą dirbau buhalteriu, o dabar esu pensininkas.
– Lietuvoje maudotės šlovėje. O ką daro Australijoje paliktos jūsų žmonos?
Darius: Neturiu žmonos, nes mes išsiskyrėme, bet turiu tris vaikus. Būsiu atviras – atvykau į Lietuvą ieškoti naujos žmonos.
Jeronimas: Galiu patvirtinti, kad Dariaus ketinimai labai rimti, nes jis jau įsigijo žemės sklypą prie Vilniaus.
– Ką veiksite su sklypu?
Darius: Sklypą įsigijau vos per penkias minutes. Ketinu pasistatyti namą ir persikelti gyventi iš Sidnėjaus į Vilnių.
Manau, neprapulčiau Lietuvoje. Sklypas – gera investicija, nes Australijoje, kur aš gyvenu, nekilnojamasis turtas gerokai brangesnis.
Už tiek pinigų, kiek man kainavo sklypas Lietuvoje, Sidnėjuje galėčiau nebent išsinuomoti metams automobilio parkavimo vietą.
– Ar iš muzikos gyvenate?
Darius: Užsiimu baldų prekyba, taip pat prekiauju biuro baldais, turiu galimybę lietuvišką produkciją parduoti ne tik Australijoje, bet ir Kinijoje.
Jeronimas: Aš esu pensininkas, o anksčiau dirbau buhalteriu. Iš visų trijų tik aš vienas vedęs – mano žmona Laura yra Australijos lietuvė, kaip ir mano draugų buvusios sutuoktinės.
Turiu sūnų Andrių ir dukterį Melisą, kuri ištekėjo prieš kelis mėnesius. O mano sūnus yra profesionalus golfo žaidėjas, manau, jis galėtų būti naudingas Lietuvai kaip treneris.
Planuojame dar kartą atvykti į Lietuvą po kelerių metų, kai vyks Pasaulio lietuvių dainų šventė. Būtų puiku, jei Darius atliktų savo sukurtas dainas.
Edmundas: Aš esu muzikas profesionalas – iš to valgau duoną. Esu apkeliavęs visą Australiją kaip atlikėjas, groju gitara, dirbu ir kaip muzikos pedagogas, kuriu vaikų spektaklius.
Su spektakliais esu lankęsis Indijoje, Kinijoje.
– Ar viešnagė Lietuvoje yra tik poilsis?
Jeronimas: Sakyčiau, verslo atostogos. Kai lieka laisva minutė, stengiamės sužinoti ką nors naujo. Neseniai lankėmės pirtyje, tai buvo pirmas kartas, kai pagaliau supratau, ką reiškia vanojimas.
Man plakė nugarą surištomis beržų šakelėmis, neverkiau, nes buvo labai malonu. Norėčiau tokią procedūrą pakartoti.
Kai pirtininkas pradėjo lupti kaip reikiant, šokau į ežerą ir atsigavau. Norėčiau, kad mane kas nors dar kartą išpertų.
– Kaip vertinate lietuviškus patiekalus?
Jeronimas: Skanavome tik tai, kas lietuviška. Silkė, šaltibarščiai, cepelinai, bulviniai blynai arba plokštainis, vėdarai – ko daugiau reikia?
Darius: Kadangi šie patiekalai labai sotūs, prieš kitą kelionę į Lietuvą būtinai įsidėsime į lagaminą keliais dydžiais didesnius marškinius, kad papietavus netrūkinėtų sagos.
Jeronimas: Pasiilgstame lietuviškų valgių, nes namuose nepavyksta padaryti cepelinų. Australijoje auga kitokios bulvės, jose mažai krakmolo.
Man patinka kepta duona su sūriu ir česnaku, Lietuvoje labai geras alus, nes čia netrūksta gero vandens, o alaus skonis labai priklauso nuo jo. Taip pat patinka gira.
– Ar jaunimas klausosi jūsų dainų?
Darius: Mūsų dainų klauso brandesnio amžiaus moterys.
Naujas dainų albumas daug papasakoja apie mane.
Ypač apie mano meilę kraštui, kurio nemačiau iki 2008 metų. Tai – Lietuva.
Užaugaus Australijoje, bet lietuviškoje kultūroje, tad išsaugojau ryšį su savo tėvų gimtine. Šis albumas „Vėjas“ atsirado daug jėgų įdėjus Edmundui, kuris yra ne tik gitaros meistras, bet ir aranžuotojas, garso inžinierius. Dėl šios kelionės į Lietuvą esu dėkingas savo draugui J.Belkui.
– Įteikėte savo vizitinę kortelę, bet joje užrašytas vardas Jerry.
Jeronimas: Esu Jeronimas Ričardas Benjaminas Belkus, Lietuvos pilietis. Kad gaučiau lietuvišką pasą, turėjau surašyti visus savo vardus. Tai parašiau, kad Jeronimas Belkus yra Jerry, Josefas, Jeronimas, Richardas, Benjaminas ir dar įvairiausių vardų. Tėvai mane dar vadino Jaručiu, Geručiu.
Aš esu vienintelis Belkus, nes mano tėvui iš visų brolių nelabai pasisekė.
Kai mano tėvas buvo krikštijamas, kunigas buvo šiek tiek linksmas, todėl bažnytinėje knygoje įrašė pavardę Belkus vietoj Balkus. Dėl šios priežasties jam buvo sunkiau gauti Australijos pilietybę.
Gimiau Vokietijoje, man buvo vos metai, kai tėvai išvyko į Italiją, iš kur laivu persikėlė į Australiją.
Iki penkerių metų namuose kalbėjau tik lietuviškai. Kai pradėjau lankyti mokyklą, niekas nesuprato, koks mano vardas.
– Kodėl keliskart keitėsi jūsų vardas?
Jeronimas: Australijoje maždaug prieš 60 metų, kai pradėjau lankyti mokyklą, buvo populiarūs tik šventieji vardai, o tokio vardo kaip Jeronimas beveik niekas nežinojo.
Mokykloje manęs klausė, kas tas Jeronimas. Pedagogai tikino, kad tai nėra šventas vardas, todėl pavadino mane Josefu. Tai sužinojęs mano tėvas labai supyko ir atėjo aiškintis.
– Ar buvo sunku pritapti Australijoje?
Jeronimas: Šeimoje kalbėdavome tik lietuviškai, kai pradėjau lankyti mokyklą, nemokėjau anglų kalbos.
Dėl to nutikdavo visokių keistų dalykų. Iki šiol mano mokykloje sklando legenda, kad tualetas angliškai turi būti tariamas „išvietė“.
Kadangi nemokėjau, kaip per pamoką pasiprašyti į tualetą, šaukiau „išvietė“, bet niekas nesuprato. Kai atsitiko bėda ir prišlapinau klasėje, mokytoja liepė pakabinti prie tualeto plakatą su užrašu „Išvietė“.
Taip visi mano mokykloje išmoko vienintelį lietuvišką žodį, bet labai reikalingą.
Darius: Mano vardai ne ką prastesni – esu Darius Antanas Povilas Kęstutis Gečiauskas.
Gimiau 1952 metais Australijoje, Sidnėjuje. Mano tėvas kilęs iš Kybartų, motina – iš Jurbarko. Mūsų didelė šeima buvo apdovanota gerais balsais.
Mes, kaip ir kitos lietuviškos šeimos, dalyvavome Sidnėjaus lietuvių bendruomenės veikloje. Nuo mažens buvau pratinamas išsaugoti lietuvybę – buvau skautas, šokau tautinius šokius, dainavau chore, daug sportavau, vėliau – studijavau. Tai buvo mano gyvenimo universitetai.
Kad verslas geriau eitųsi, mano tėvas Australijoje pakeitė savo pavardę iš Gečiausko į Gako.
Yra dar vienas galvosūkis – ar mano pavardė turi būti Gečiauskas, ar Gičiauskas.
Mano tėvo antkapyje parašyta Gičiauskas, o ne Gečiauskas.
Edmundas: Tik aš vienas esu Edmundas Barila ir nekeičiu savo pavardės.
1965 metais gimiau Sidnėjuje, mano giminės šaknys – taip pat Lietuvoje, nes mano motina gimė Kaune, o tėvas – Kybartuose.
Anksti supratau, kad nesiskirsiu su muzika. Daug apdovanojimų už grojimą ir dainavimą pelniau dar būdamas mokykloje. Gitara groju daugiau nei 40 metų.
– Kas per tuos šešis kartus, kai lankėtės Vilniuje, labiausiai keitėsi?
Jeronimas: Šis miestas išgražėjo – daug žalumos, sutvarkyti šaligatviai, o kuo jie lygesni, tuo geriau sekasi Lietuvai. Gatvėse daug gražių moterų, tik spėk dairytis.
Darius: Esu Lietuvoje jau ketvirtą kartą. Visos moterys čia labai dailios, jos net eidamos į kavinę apsivelka nekasdieniais drabužiais. Australijoje moterys yra praktiškesnės.
Būdamas Vilniuje beveik išmokau atskirti, kuri moteris užsienietė, o kuri lietuvė. Jei drabužiai apdribę, be spalvų, jei nematyti aiškios moters figūros, galiu lažintis, kad tai – užsienietė, nes lietuvės taip nesirengia.
Kai pirmą kartą viešėjau Lietuvoje, pastebėjau, kad jūsų kasininkės dirba prekybos centruose kaip per prievartą.
Atėjus į parduotuvę Australijoje kiekvienas darbuotojas šokinėja apie pirkėją. Pardavėjai taip stengiasi, lyg būtų giminės – jie šypsosi, pataikauja. Ir stengiasi, kad žmogus paliktų savo pinigus parduotuvėje.
Bet dabar daug kas pasikeitė į gerąją pusę, nes pasitinka draugiškesni veidai.
Pastebėjau, kad lietuviai nelabai mėgsta ledus, o mes įsidedame ledų net į alų, kad jis labiau atšaltų.
