Antradienį S.Raudonytei Valdovų rūmuose ranką spaus premjeras Algirdas Butkevičius. Ji kartu su kitais geriausiais šalies abiturientais bus pagerbta už puikius rezultatus.
Ne tik mokslo rezultatai, bet ir kaunietės gyvenimo istorija – neeilinė. „Sintija daugumą bendraamžių lenkia trejais metais. Abiturientams daugumai devyniolika, o jai – šešiolika“, – paaiškino mergaitės motina, pradinių klasių mokytoja Rasma Raudonienė.
Kaip tai nutiko? Į mokyklą Sintija pradėjo eiti penkerių. Be to, trečioje klasėje mokytoja pastebėjo mergaitės gabumus ir pasiūlė eiti tiesiai į penktą klasę.
„Išlaikiau testus ir perkėlė“, – lyg apie paprasčiausią persėdimą į kitą suolą kalbėjo abiturientė. Aštuonmetė penktokė sukėlė klasės draugų ir mokytojų nuostabą. Tai buvo tik pradžia.
Dvylikos ji įstojo į Kauno „Saulės“ gimnaziją ir tapo jauniausia Lietuvos gimnaziste.
Tuomet Lietuvos rekordus fiksuojanti svetainė rašė, jog jauniausia gimnaziste Sintija tapo būdama 12 metų 6 mėnesių 18 dienų amžiaus.
Šią vasarą S.Raudonytė ko gero ir vėl tapo rekordininke kaip jauniausia abiturientė. Mergina ketina stoti į Vilniaus universitetą ir studijuoti taikomąją fiziką.
Šimtukininkė aukščiausius įvertinimus gavo iš matematikos, fizikos ir anglų kalbos egzaminų. Iki biologijos ir lietuvių kalbos šimtukų abiturientei pritrūko atitinkamai 8 ir 9 procentų.
Apie kokį darbą abiturientė svajoja, kol kas neatskleidė. Tik užsiminė, kad jai įdomi kvantinė mechanika ir termoelektrinės.
Nieko keisto – dar būdama maža ji mėgo iš kaladėlių statyti elektrines ir transformatorines bei aiškinti šeimos nariams, kaip jos veikia. Galbūt šis vaikiškas žaidimas išpranašaus ir jos karjerą.
Universitete kaunietė tikisi aplinkinių dėmesį patraukti ne savo jaunu amžiumi, bet pasiekimais. „Man nusibodo, kad akcentuojamas mano amžius. Tikiuosi, kad universitete į tai mažiau kreips dėmesio. Jaučiuosi tokia, kaip ir kiti. Norėčiau, kad džiaugtųsi pasiekimais ne dėl mano amžiaus, bet kad aš juos pasiekiau“, – sakė abiturientė.
Skaityti pradėjo dvejų
Visgi stebėtis yra kuo. Viską Sintija pradėjo anksčiau nei kiti vaikai.
Pirmą kartą tėvus ji nustebino, kai būdama pusės metų pradėjo kalbėti. Močiutės broliui paraginus valgyti, ji lyg uoli mokinė pakartojo: „Vagyk, vagyk.“
Metų laiko kūdikis jau kalbėjo sakiniais. Kai tėvų draugė paprašė pasakyti „komunikabilus orangiutangiukas“, mergaitė suprato, kad žodžių junginio neištars ir čiupusi žaislą į rankas paaiškino: „Aš negaliu pasakyti, mano rankos užimtos.“
Vienerių Sintija jau skirdavo raides nuo skaičių.
Pirmą žodį mergaitė perskaitė dvejų metų ir trijų mėnesių. „Galvojom, kad mums pasivaideno. Atrodė nelabai realu. Bet ji ėmė skaityti užrašus mieste, vitrinose. Praeiviai stebėjosi – Sintija smulkutė, atrodė dar jaunesnė nei buvo“, – sakė R.Raudonienė.
Tėvus stebino ir dukters atmintis. Pirmąją Kalėdų eglutę mergaitė pamatė būdama dešimties mėnesių. Puošmena stovėjo ant komodos. Po metų žaliaskarė buvo papuošta kitoje kambario vietoje. „Eglė buvo ten“, – rodydama į komodą sakė Sintija.
Darželyje mergaitė pykdavo, nes vaikiški žaidimai jai būdavo per lėkšti. Iš namų darželinukė nešdavosi knygas ir skaitydavo.
Ketverių perskaitė A.Lindgren knygą „Padaužų kaimo vaikai“. Penkerių gulėdama ligoninėje sukrimto pirmąją Hario Poterio dalį. „Gydytojai ir seselės ėjo pasižiūrėti į ją“, – sakė R.Raudonienė.
Sintija skaitydavo visur ir visada. „Norint kur nors su ja eiti, reikėdavo atimti knygą. Neleisti skaityti būdavo Sintijai bausmė“, – prisiminė motina.
Į mokyklą išėjo penkerių
Jauniausia Lietuvos gimnazistė jau būdama dvejų metų norėjo eiti į mokyklą. Ją įkvėpė dvylika metų vyresnė sesuo Eva. Jauna moteris Vilniaus universitete yra chemijos mokslų doktorantė.
Mergaitė matydavo ją ruošiant pamokas, girdėdavo, kaip mokytojai ją giria. „Mama, aš visada būsiu gera mokinė, visada būsiu pirmūnė“, – žadėjo dvimetė, su motina pabuvusi sesers klasės tėvų susirinkime.
Dvimetė kartais paklausta, ką veikia, sakydavo: „Ruošiu pamokas.“ Į klausimą, kelintoje ji klasėje, atrėždavo: „Septintoje.“
Tėvai nuogąstavo dėl itin greitos vaiko raidos, bet logopedė patarė dukters nestabdyti. „Bijojom mokyklos rutinos, juk mokykla – tai darbas. Bet teko būti žiauriais tėvais ir leisti Sintiją į mokyklą anksčiau“, – sakė kaunietė.
Ketverių metukų mergaitei buvo atlikti mokyklinės brandos nustatymo testai. Jos branda atitiko septynerių su puse metų vaiko. Specialistai rekomendavo leisti ją į mokyklą. O ir pati mergaitė nekantravo.
Taip sulaukusi penkerių Sintija tapo pirmoke.
Peršoko iš trečios į penktą
Tačiau ir tai nepasotino jaunosios kaunietės. „Pamokos man buvo kaip laisvalaikis. Labiau prisimenu, kad daug kalbėdavau ir buvau su kitais vaikais“, – pasakojo abiturientė.
Mergaitė labai norėjo pradėti rašyti raides, o ne kringelius. Dar pirmoje klasėje, būdama šešerių ji tapo Kauno miesto dailaus rašto laureate. Ir vėl visus nustebino, pakliuvo į žiniasklaidą.
„Dabar pagal raštą galėčiau būti daktarė“, – juokėsi gimnazijos absolventė.
Trečioje klasėje jos mokytoja pastebėjo, kad mergaitė pamokose nuobodžiaudavo. Pedagogė pasiūlė tėvams leisti Sintiją tiesiai į penktą klasę.
„Stengėmės lavinti dukrą pagal jos poreikius“, – aiškino R.Raudonienė, sutikusi, kad dukra būtų perkelta.
Penktoje klasėje Sintijai sunkiau sekėsi tik anglų kalba, bet ir ją perkando. Kur kas sunkiau mergaitei buvo dėl mokinių ir mokytojų požiūrio.
Jie stebėjosi, kaip jai pavyko peršokti trejus metus. Mergaitę trikdė toks amžiaus sureikšminimas.
Sintijai palengvėjo gimnazijoje, kur mokėsi ir daugiau itin gabių mokinių: „Jaučiausi kaip normalus vaikas. Gimnazijoje buvo jaukiau, kolektyvas buvo draugiškesnis.“
Kaunietė pasakojo niekada ilgai nesėdėjusi prie namų darbų. Įdėmiai klausydavo per pamokas, daug užduočių spėdavo padaryti per ilgesnius „langus“ tarp pamokų.
Jai labiausiai patikdavo praktinės užduotis, per kurias ji greitai suprasdavo dalyko esmę.
Mokėsi iš tėčio
Abiturientė ne vienerius metus mokėsi jaunųjų fizikų mokykloje „Fotonas“ ir itin gabių mokinių papildomo ugdymo mokykloje „Fizikos olimpas“.
Šiemet su tarptautine komanda Europos gamtos mokslų olimpiadoje laimėjo sidabro medalį.
Šimtukininkė ketina studijuoti taikomąją fiziką. Meilė jai gimė dar pradinėse klasėse. „Tėtis aiškindavo sesei, kaip spręsti fizikos uždavinius ar ką reiškia terminai.
Aš klausydavau ir užsirašydavau klausimų, vėliau juos užduodavau tėčiui. Ir šiaip jis mėgdavo pasakoti apie fiziką, visatą, neutronines žvaigždes“, – prisiminė šimtukininkė.
Jos tėvas baigęs fiziką, tačiau pagal specialybę nedirba. Jis iš pradžių bandė atkalbėti dukrą nuo fizikos ir siūlė rinktis perspektyvesnę specialybę – programavimą. Sintija svarstė apie tai. Mąstė ir apie mediciną, genetiką. Bet širdyje visada žinojo, kad mokysis fizikos.
„Man įdomu kvantinė mechanika. Įdomios termobranduolinės reakcijos. „Fizikos olimpe“ buvo paskaita apie termobranduolines elektrines. Buvo labai įdomu“, – pasakojo abiturientė.
Būdama maža, ji iš kaladėlių konstruodavo elektrines, transformatorines. „Ji aiškindavo, kaip viskas veikia, ką reiškia kiekvienas blokelis, sujungimas“, – pasakojo R.Raudonienė.
Grojo ir treniravosi
Nuo mažumės Sintija išbandė ir daugybę kitų veiklų.
Mergaitė nuo šešerių lankė Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos fortepijono klasę. Mokytoja labai norėjo, kad Sintija pasirinktų pianistės kelią. Tačiau moksleivė anksti perspėjo, kad mokosi tik saviugdai.
Kaunietė bandė ir meninę gimnastiką, kuri puikiai sekėsi, tačiau dėl regėjimo medikai uždraudė ja užsiimti.
Vėliau mergaitė atsidūrė dramos studijoje. „Norėjo būti artistė, bet vaikučiai dalyvaudavo tik masinėse scenose“, – kodėl persigalvojo, aiškino motina.
Sintija rasdavo laiko skaitymui, piešimui, muzikai, lankė šaudymo ir kovinės savigynos treniruotes.
Kartą kaunietė laimėjo nacionalinį piešimo konkursą. Dėka jos talento visa šeima išvyko į kelionę.
Dar vaikystėje yra sukūrusi nemažą popierinių rūbų lėlėms kolekciją.
