Bendruomenė „Indrajos namai“ pradėjo kurtis daugiau nei prieš dešimt metų. Po hektarą prie Braziūkų kaimo tąkart nusipirko dešimt šeimų ar pavienių gyventojų. Jie ėmė statytis sodybas, kurti nedidelius ekologiškus ūkius.
Teisiškai visi tapo ūkininkais, mat žemė buvo ūkinės paskirties.
Natūralistai norėjo atitrūkti nuo civilizacijos ir pasinerti į gamtą, todėl nevedė elektros, vandentiekio, netiesė kelių.
Kai kurių namai nėra priduoti, kiti priduoti kaip ūkiniai pastatai, mat juose nėra elektros.
Rojaus kampelis metė iššūkių
Jiems pavyko įgyvendinti savo svajonę. Nameliai paskendę gamtoje. Aplink skamba vien paukščių čiulbėjimas ir vėjo ošimas medžiuose.
Gyventojai džiaugiasi ekologiškais vaisiais, daržovėmis, miške augančiais grybais ir uogomis. Jokie mokesčiai nekvaršina jiems galvų.
Produktų, kurių negali užsiauginti, jie nusiperka parduotuvėse ar iš kaimo žmonių. Kai kurie bendruomenės nariai dirba, kiti pinigų prasimano iš užauginamų gėrybių ar verčiasi iš pensijos.
Gamtos mylėtojai džiaugiasi privatumu. Be kaimynų pagalbos sodybas sunku rasti. Iki daugelio vienkiemių veda vos pastebimos automobilių vėžės.
Atokus rojaus kampelis meta iššūkį tada, kai reikia statyti namus, skalbti kūdikių vystyklus ar tarkuoti kalną bulvių plokštainiui.
Tokie patogumai kaip skalbimo mašina, virtuvės kombainai, elektriniai statybų įrankiai ar dušas namuose indrajiečiams kol kas neprieinami.
Net mobiliuosius telefonus jie krauna pas elektrą turinčius kaimynus. Laimingesni dviejų sodybų šeimininkai mobiliesiems įkrauti ir namams apšviesti turi saulės baterijas.
Kreipėsi į elektros tiekėjus
Vis dėlto daugumai tiek elektros nepakanka. Atsisakę rožinės svajonės būti nepriklausomi, jie kreipėsi į elektros tiekėjus ir Kauno rajono savivaldybę, kad atvestų jiems elektrą.
Prieš savaitę Kauno rajono meras su delegacija aplankė bendruomenę ir aptarė būdus, kaip jai padėti.
Bendruomenė jau yra parengusi projektą. Paskaičiuota, kad nutiesti elektros tinklus vienuolikai sodybų kainuotų apie 140 tūkst. eurų.
Keturis penktadalius sumos dengtų tiekėjas, likusius pinigus turėtų mokėti gyventojai. Vienai sodybai elektros atvedimas kainuotų apie 3 tūkst. eurų.
Iš gamtos gėrybių gyvenantys bendruomenės nariai nepajėgūs sumokėti tokios sumos.
„Mes materialistai, o jie – meno, gamtos žmonės“, – apie netoliese įsikūrusią bendruomenę sakė Braziūkų kaimo gyventoja Vilma.
Klaidų kelią parodė kaimynai
Jos vyras yra dalyvavęs viename iš bendruomenės plenerų, ji pati – ne kartą bendravo su indrajiečiais kaimo parduotuvėje.
„Normalūs žmonės. Vienas dėstytojas, regis, dėsto istoriją“, – sakė ji.
Moteris papasakojo, kaip rasti nuo civilizacijos pasislėpusius namus: „Važiuosite keliu ir dar neprivažiavę miško pamatysite nedažytą namuką. Pas tą kaimyną jie ateina telefono įsikrauti. Jis ir parodys.“
„Pirmas namukas matomas, o kitus galite privažiuoti šituo keliu. Ten bus antras, trečias, ketvirtas“, – provėžas žolėje ir kryptį link miško parodė sutiktas kaimynas.
Jaunas vyras taip pat gerai atsiliepė apie gamtos mėgėjus. Jis ir jo uošvė be jokio mokesčio leidžia jiems įsikrauti telefonus. „Kaime žmonės padeda vieni kitiems“, – sakė vyras.
Provėžos nuvedė prie dviejų greta įkurtų sodybų. Vienos jų namas išsiskyrė išvaizda.
Raudonai rudos molinės sienos ir storas šiaudų stogas bylojo apie netradicines statybas ir neįprastą gyvenimo būdą.
Iš buto – į molinį namą
Moliniame, šiaudais dengtame name nuolat gyvena buvusi kaunietė Aurika. Kaune kas pora dienų ji lanko sergančią motiną.
Moteris labai džiaugiasi gyvendama gamtoje. „Kai buvau maža, vienintelis mano darželis buvo kapai. Labai norėjau grįžti į gamtą“, – pasakojo gyventoja.
Prieš aštuonerius metus ji pardavė butą Kaune ir už gautus pinigus pasistatė molinį namą prie Braziūkų. „Po statybų pinigų liko nedaug, todėl vidų įrengiau pati, padedama draugų“, – sakė 49-erių moteris.
Gyvendama Kaune ji dirbo alkoholio gamykloje „Stumbras“. Uždarius padalinį, jai nebeliko darbo.
Dar mėgino ieškoti kito, gyventi mieste, tačiau mokesčiai už patarnavimus augo, o širdis traukė į gamtą.
Aurika verčiasi parduodama ekologiškas daržoves, surinktas žoles, uogas, grybus. Be to, moka įvairius darbas – kai reikia, siuva, kai reikia, daro masažą.
Moteris baigusi pirtininkų kursus, svajoja įsirengti pirtį, mokyti žmones pirties paslapčių ir sveikatingumo. Šis verslo planas kol kas laukia įgyvendinimo.
Anksčiau ji pati kepdavo duoną, kai netingi, iš pieno pasigamina ir sviesto – parduotuvėje perka tik nedaugelį produktų.
Dvejus metus indrajietė gyvena su draugu. Vyras dirba apsaugos darbuotoju, kas 4 parą budi, šeimos biudžetą papildo keliais šimtais eurų.
Moteris džiaugėsi, kad medikų pagalbos jai neprireikia. Sveikai maitindamasi ir daug judėdama ji jaučiasi puikiai.
Sūnų ji pagimdė ir į mokyklą išleido dar gyvendama mieste. Tačiau nesistebi motinomis, kurios gimdo be medikų pagalbos.
„Pas mus yra šeima, kuri tris vaikus pagimdė pievose. Žmonės su aukštuoju išsilavinimu. Vaikai gimė sveiki, yra labai stiprūs“, – pasakojo Aurika.
Ji norėtų, kad bendruomenė turėtų bendros žemės, kurioje trumpam galėtų prisiglausti susidomėjusieji šiuo gyvenimo būdu. Taip žmonės išbandytų, ar būstas gamtoje jiems ne per sunkus išbandymas.
Elektra – ne sau, bet vaikams
Paklausta, ar jai trūksta elektros, ji sakė, kad išsiverstų ir be jos.
Moteris turi saulės bateriją, energijos užtenka įsikrauti telefoną, apsišviesti namus, neseniai įsitaisė ir nedidelį vandens siurblį.
„Man elektros užtenka, bet kaimynams jos reikia. Vienas statosi namą, jam vis genda generatorius. Kitos moters vaikai norėtų vasaromis gyventi pas ją, bet nėra nei dušo, nei kaip anūkų vystyklus išplauti.
Pagalvoju, gal ir mano sūnus kada nors norės čia apsigyventi ir jam elektros reikės“, – pasakojo bendruomenės narė.
Ji aktyviai dalyvavo rengiant elektros tinklų tiesimo projektą.
Dailus jos namukas yra priduotas kaip ūkinis pastatas. Moteris negali deklaruoti savo gyvenamosios vietos ūkiniame pastate. Iki šiol dėl to sunkumų nekilo, tačiau vedant elektrą tai tampa svarbu.
Be elektros gyventi sunku
Aurikos kaimynystėje – bendruomenės „Indrajos namai“ pirmininko Rolando Rimkaus ir jo žmonos dailininkės Editos Rimkienės sodyba.
Vyras pripažino, kad be elektros sunku. „Prastesnė gyvenimo kokybė, neturime apšvietimo, interneto“, – vardijo R.Rimkus.
Vyro sodyboje dar nebaigtas statyti namas. Statyboms itin reikia elektros, ypač, kai dažnai genda generatorius.
Pirmininkas Lietuvoje būna tik dalį laiko – užsienyje dirba montuotoju-mechaniku. Rimkų šeima turi būstą Kaune, mat 13 ir 17 metų vaikams reikia lankyti mokyklą.
„Ateityje norime visą laiką gyventi gamtoje. Vietos čia – labai gražios. Ryte atsikeli – paukščiai čiulba, medžiai ošia“, – sakė R.Rimkus.
Vyras pripažino, kad ne taip paprasta išeiti iš miesto į kaimą – ne visiems tai pavyksta.
Bendruomenei kuriantis buvo šeimų, kurios atsisakė būstų mieste, persikėlė į kaimą, bet nusivylė – buvo nepasiruošusios kaimo gyvenimo sunkumams.
Iki šiol kai kuriuose sklypuose sodybų nėra, o kai kuriose žmonės gyvena tik savaitgaliais ar laisvalaikiu.
Nori kugelio ir dušo
Pirmininkas itin gražiai atsiliepė apie bene vyriausią bendruomenės narę, kaimynę Mariją. Septyniasdešimtmetė pelkės teritorijoje sodybą išpuoselėjo savo jėgomis.
Vos atvykus prie jos teritorijos pasitiko medinė iškaba: „Giminės sodyba. Meilės erdvė“. Paėjus giliau, panaši iškaba praneša: „Vieta automobiliams“.
Jei sodyba nebūtų pasislėpusi giliai tarp medžių, o savininkė nepasiekiama mobiliuoju, pamanytum, kad šioje sodyboje siūlomas kaimo turizmas.
„Liepos pabaigoje bus 6 metai, kaip čia gyvenu“, – šypsojosi moteris. Prieš išeidama į pensiją ji 16 metų dirbo Žemės ūkio rūmuose. Gyvena iš rankų darbo, gamtos gėrybių ir kelių šimtų eurų pensijos.
Moteris augina vištas, daržovių ir vaisių. Mėsos beveik nevalgo, minta daugiausia savo užsiaugintomis gėrybėmis.
Parduotuvėje perka aliejų, duonos, kruopų, kartais pasilepina šokoladu, gardesne duona.
Senjorė daug juda, keliolika valandų per parą dirba sodyboje, važiuoja dviračiu. Dėl sveikos mitybos ir gyvenimo būdo jau kone 20 metų jaučiasi stipri ir į gydytojus nesikreipia.
„Kai kam atrodau nenormali – iš buto su patogumais persikėliau į kaimą be elektros. Pakvaišo moteriškė. Bet aš išmokau nesivelti į diskusijas, tiesiog gyvenu.
Tikiu, kad pasaulį išgelbės ne pinigai ar politikai, bet gamtą mylintys ir su ja sugyvenantys žmonės“, – sakė bendruomenės narė.
Moteris mano, kad atvesta elektra jos gyvenimo būdo stipriai nepakeis. Ji, kaip ir kaimynė Aurika, prieš porą metų įsigijo saulės bateriją ir jau patiria jos naudą – įsikrauna mobilųjį, apsišviečia namus.
Tačiau nedidelio kiekio energijos nepakanka, kai į svečius atvyksta vaikai su šeimomis.
„Vaikai neįsivaizduoja gyvenimo be dušo, skalbimo mašinos. Jie dažnai atvažiuoja, stato pirtį. Ir man bulves tarkuoti rankomis, kai noriu juos pavaišinti kugeliu, darosi sunku. Čia juk ne Sibiras“, – apie elektros poreikį kalbėjo indrajietė.
Ji pripažino, kad kai bendruomenė kūrėsi, žmonės svajojo išvengti bet kokių miestietiškų patogumų.
„Idėjos pradžioje buvo rožinės, tačiau realus gyvenimas atvėrė akis. Turėkime įsitikinimus, bet kai kurie dalykai – būtini. Gana, kad gyvename gamtoje, ekologiškai. Be to, elektra nepriklausomybės neatims“, – sakė senjorė.
Ji pasakojo, kad bendruomenė ne tik siekia įsivesti elektrą, bet drauge su aplinkiniais gyventojais prašė asfaltuoti kelią, einantį pro Braziūkų kaimą.
„Kelias labai duobėtas ir dulkėtas. Sausomis dienomis, kai važiuoja du automobiliai, vienas turi sustoti ir laukti, kol kitas nuvažiuos, nes visiškai nesimato kelio. Kreipėmės ir į ministeriją, ir į Kelių direkciją. Turime viltį, kad padėtis pasikeis“, – sakė moteris.
Norėtų sukurti kitokį traukos objektą
Valerijus Makūnas
Kauno rajono meras
„Nors bendruomenės narių ir nedaug, jų interesai yra teisėti. Elektra jiems svarbi.
Pati bendruomenė įdomi, yra saugotina. Ten galima sukurti traukos objektą. Bendruomenėje jau vyko plenerai, buvo auginamos vaistažolės, vyko meditacijos, praktikuojama sveika gyvensena. Tokius pozityvius dalykus savivaldybė palaiko.
Be to, netoliese yra paminklas sukilėlių žūties vietai atminti, yra didžiulė liepa – Liepų motina, taip pat saugoma medinė bažnyčia.
Artimiausiu metu susitiksime su elektros tiekėjais, ir šitas reikalas pajudės. Pirmiausia reikia tartis, kiek įdeda tiekėjai ir kiek turėtų prisidėti savivaldybė.
Galėtų būti ir kitas būdas – iš privataus sklypo ar jo dalies suformuoti sklypą visuomenės poreikiams, išplėtoti paslaugas – galbūt rengti plenerus ar auginti vaistažoles. Tada teisiškai prie to sklypo būtų lengviau privesti elektrą.
Trečias būdas – ūkininkų sodybos variantas. Svarbiausia – jie visi turi būti Kauno rajono gyventojai, turi deklaruoti savo gyvenamąją vietą Kauno rajone.“
