Rimanto Dichavičiaus žmona nepamiršo ilgaplaukės vyro mūzos

Daugybė žmonių iki šiol spėlioja, kaip fotografui Rimantui Dichavičiui (79 m.), albumo „Žiedai tarp žiedų“ autoriui, sovietiniais metais pavyko įkalbėti kelias dešimtis jaunų merginų be drabužių fotografuotis pievose, pajūrio smėlyje, bangose. Sunku patikėti, kad tai padaryti jam padėjo žmona.

Fotografuoti nuogas merginas R.Dichavičius pradėjo 1967 metais.
Fotografuoti nuogas merginas R.Dichavičius pradėjo 1967 metais.
Ilgaplaukė mūza.<br>R.Dichavičiaus nuotr.
Ilgaplaukė mūza.<br>R.Dichavičiaus nuotr.
Erotinėmis nuotraukomis išgarsėjęs R.Dichavičius su žmona Valerija gyvena jau 48 metus.
Erotinėmis nuotraukomis išgarsėjęs R.Dichavičius su žmona Valerija gyvena jau 48 metus.
Daugiau nuotraukų (4)

Audronė Urbonaitė („Lietuvos rytas“)

Jul 21, 2016, 7:40 PM, atnaujinta May 18, 2017, 4:30 AM

Fotografė, dailininkė ir bibliotekininkė Valerija Dichavičienė (86 m.) tuomet tarp vyro mūzų buvo vienintelė, niekada nepozavusi jam nuoga.

„Gal neatrodžiau gražuolė, nes mudu susituokėme ne ankstyvoje jaunystėje“, – prisipažino 48 metus kartu su fotografu gyvenanti sutuoktinė.

Rezultatas pranoko lūkesčius

Fotografuoti nuogas merginas R.Dichavičius pradėjo 1967 metais. Tokia veikla tada buvo pavojinga: ir modeliai, ir autorius galėjo būti apkaltinti pornografijos platinimu bei „Moralinio komunizmo statytojo kodekso“, kuris išties egzistavo, pažeidimu.

V.Dichavičienė vyrui padėdavo tvarkyti nuotraukų kadrus, sudarinėti archyvą, džiaugdavosi, kai pasitaikydavo itin subtilus modelis, asistuodavo fotografuojant ir netgi įkalbėdavo jaunas merginas dalyvauti fotosesijoje, jei matydavo, kad jos nerimauja.

Archyvas buvo kaupiamas pamažu, o rezultatas pranoko lūkesčius.

1987 metais pasirodė pirmasis albumo „Žiedai tarp žiedų“ leidimas, o netrukus – dar du.

Albumo atsiradimą gerokai palengvino Maskvos eksperimentinėje spaustuvėje dirbančio lietuvio Henriko Visocko atvažiavimas į „Minties“ spaustuvę Vilniuje, kur tuo metu R.Dichavičius dirbo meniniu redaktoriumi.

„Turiu naują japonišką dvispalvę ofsetinę spausdinimo mašiną, kurios visi norėjo, o gavome mes. Dabar žūtbūt reikia surasti ką nors ypatinga, ką būtų galima išleisti. Gal kokį saldainiuką turite?“ – užklausė Maskvos lietuvis.

„Minties“ leidykloje ką tik pradėjęs dirbti filosofas Romualdas Ozolas jam pasiūlė leisti R.Dichavičiaus nuogalių nuotraukas, nes buvo ką tik matęs pirminį maketą.

Be H.Visocko patirties tvarkyti reikalus Maskvoje toks albumas Lietuvoje niekada nebūtų gavęs palaiminimo.

Subtilios erotinės nuotraukos darė įspūdį visam pasauliui, nes buvo sukurtos už geležinės sienos. Jas 1987 metais Maskvoje tarptautinėje knygų mugėje pamačiusi Kinijos delegacija bandė užsisakyti „tik“ vieną milijoną albumo egzempliorių „nedideliam specialistų ratui“.

„Maskvoje prie Lietuvos stendo stalas lūžo nuo apgulties. Vėliau buvo leista surengti nuotraukų parodą, o per dieną į ją ateidavo po 20 tūkstančių žmonių“, – pasakojo albumo autorius.

„Mielai tapau asistente, kartais bendraautore, nes man buvo įdomios fotografavimo subtilybės. Mūsų santuoka buvo tikra, buvome ištikimi vienas kitam.

Niekada nekildavo minčių, kad tada, kai manęs nėra, galėtų įvykti kas nors neleistina. Su Rimantu susipažinome bibliotekininkų suvažiavime Juodkrantėje.

Pažįstamas, per pertrauką įsitaisęs ant suolelio, pakvietė mane prisėsti. Aš atsisėdau, o tada jis pakvietė Rimantą: prisėdimas buvo lemtingas“, – pasakojo Valerija.

Už R.Dichavičiaus ji ištekėjo 1968 metais. Jis turėjo sūnų iš pirmos santuokos.

Pastebėjęs naujos žmonos polinkį į menus vyras nupirko fotoaparatą „Leica“ ir pasakė: fotografuok, ką matai. Nepatarinėjo, nenurodinėjo, bet ši bendra veikla juos suartino.

„Pasakė man paprastai: tavo rankos nedreba – imk ir fotografuok. O kai pradėjau, niekada nekritikuodavo. Sakydavo: „Matai, kaip gražiai tau pavyko.“ Tas pasitikėjimas man, nebaigusiai fotografijos mokslų, labai padėjo“, – prisimena V.Dichavičienė.

Moteris studijavo bibliotekininkystę, net buvo pasiųsta į aspirantūrą Maskvoje rašyti disertacijos, bet tema buvo apie bibliotekų knygų komplektavimo principus, ir V.Dichavičienė tą užsiėmimą metė.

Prisimena ilgaplaukę mūzą

Viena albumo „Žiedai tarp žiedų“ herojų – vilnietė mergina ilgais iki žemės plaukais. Valerija ją prisimena iki šiol.

„Su Rimantu ėjome pro Onos bažnyčią Vilniuje ir išvydome mergaitę, kurios kasa, storumo kaip ranka, siekė žemę.

Jis paprašė, kad ją užkalbinčiau: „Pamėgink – gal sutiks fotografuotis?“ Ir ji iškart sutiko.

Mergina pasisakė, kad jos kasa sveria 3,5 kilogramo ir kad miegoti ji gali tik plaukus du kartus apsisukusi apie kaklą, o likusią dalį nusvarinusi už lovos, nes kitaip nepasiverstų miegodama. Pasikalbėję net buvome visi kartu užėję į bažnyčią“, – prisimena Valerija.

Vėliau toji mergina, jau ištekėjusi, atėjo pas juos į svečius, nes norėjo atsisveikinti prieš išsikeldama gyventi kitur.

„Žiūriu, stovi kažkoks nepažįstamas žmogus ir skambina į duris. Pasirodo, jos vyras, karininkas, atėjo Rimantui padėkoti, kad taip nuostabiai įamžino žmonos jaunystę.

Fotografuojamos merginos, kurias jis nusižiūrėdavo, buvo išsilavinusios, protingos.

Jų veiduose nebuvo nė ženklo vulgarumo ar polinkio koketuoti“, – tikino V.Dichavičienė.

R.Dichavičiaus žmonai labiau rūpėjo ne fotografuojamų merginų biografijos, o milžiniškas archyvas su tūkstančiais negatyvų, kuriuos reikėjo atrinkti, sutvarkyti ir sudėlioti.

„Vienoje juostoje – 36 kadrai. Bet Rimantas išpleškindavo ir po kelias juostas vienam modeliui, nes vis atrodydavo, kad kitas kadras bus geresnis.

Tada nebuvo galimybės nereikalingas detales pašalinti kompiuteriu, todėl darbo man būdavo tikrai daug“, – pasakojo Valerija.

Fotomenininkas R.Dichavičius tikino, kad iš šimto merginų, paprašytų pozuoti, atsisakė tik trys. „Kaip atsirinkdavote merginas?“ – pasiteiravau R.Dichavičiaus.

„Buvau idealistas. Niekada neprašiau fotografuotis dažytų merginų, nes dažas panaikina pirmapradį spindėjimą, kurį suteikia gamta.

Labai nemėgau vulgarumo ir nekviesdavau kokečių, „fifų“ ir pamaivų.

Albumą „Žiedai tarp žiedų“ atvertę žmonės iškart pamatydavo, jog herojės – natūralios, nesipuikuojančios savo grožiu ir kartais net nesuvokiančios, kad yra gražios“, – kalbėjo fotografas.

Yra buvę atvejų, kai jaunas merginas pozuotojas atvesdavo jų motinos.

Nuogą kūną fotografuoti nelengva

Fotografuoti nuogą kūną anais laikais buvo itin keblu.

Blogiausia, kai saulėje įdegęs kūnas pasirodydavo esąs į ruožus suskaidytas maudymosi kostiumėlio, o baltų dėmių neišeidavo paslėpti, nes nebuvo technologijų.

Netaisyklingai sudėtų, bet jam įdomių merginų kūną R.Dichavičius maskuodavo jų pačių plaukais, vandeniu, augalais.

„Sykį viena mergina, kurios paprašiau paplaukioti upės pakraštyje tarp žolių, atsikėlė iš vandens dėlėmis apkibusia nugara.

Pasakiau, kad turiu nubraukti nuo jos nugaros žoles, bet iš tiesų nužėriau krūvą dėlių.

Jei būčiau pasakęs tiesą, ji būtų išsigandusi ir tikriausiai nedrįsusi fotografuotis toliau“, – prisimena fotografas.

Daugelis pirmą kartą pozuojančių merginų kokį pusvalandį būdavo labai nedrąsios ir jausdavosi it sugauti žvirbliukai.

Vėliau apsiramindavo ir imdavo girdėti, ko iš jų pageidauja fotografas.

„Aš pats prie nuogo kūno buvau pratęs kaip prie beaistrio objekto, nes esu baigęs tuometį Dailės institutą – nuogus vyrų, moterų, vaikų ar senų žmonių kūnus piešdavome nuolat“, – pasakojo R.Dichavičius.

Albumo sumanymas R.Dichavičiui kilo, kai Kretingoje užėjo į kapines ir pamatė apdaužytą antkapio nuolaužą.

„Pamačiau du profilius. Vienas buvo ant bareljefo skeveldros, o kitas – gyvos jaunos merginos, dar moksleivės.

Iš karto kilo mintis apie kontrastą: akmuo ir gyvybė“, – kalbėjo R.Dichavičius.

Mergina buvo labai jauna, beveik vaikas. Leidimo ją fotografuoti buvo prašoma jos mokytojų. Gyvybę įkūnijo labai graži lietuvaitė, kurios gyvenimas vėliau susiklostė tragiškai – ji tapo vieno prieš Lietuvos valstybingumą aršiai nusiteikusio veikėjo žmona.

Šis keistas likimo vingis įstrigo į atmintį fotografui.

„Tarp mano fotografuotų moterų yra mokslininkių profesorių, teisininkių, gydytojų, rašytojų“, – šyptelėjo R.Dichavičius.

Tačiau labiausiai jį nustebino prieš trejus metus aplankiusi moteris.

Ji atsinešė albumą „Žiedai tarp žiedų“, labai nutrintą ir apčiupinėtą nuo vartymo, ir pasakė: „Rimantai, seku jus visą gyvenimą ir prašau autografo.

Esu ta, kuri kadaise fotografuotis nesutiko. Visą gyvenimą gailiuosi, kad atsisakiau įamžinti savo jaunystę. Parašiau jums poemą „Žiedai tarp žiedų“, – pasakojo albumo autorius.

Nufotografavo ir nuogą vyrą

R.Dichavičius yra padaręs ir nuogo seno vyro portretą – nufotografavęs savo žmonos Valerijos tėvą, kai jam buvo 95-eri.

„Fantastiškas kadras: tvirto, galingo, seno žmogaus portretas. Jaunystė nuotraukose kalba vienaip, o senatvės stiprybė kitokia“, – sakė R.Dichavičius.

Menininkų poros gyvenimas buvo ypatingas – visiška ištikimybė, pagarba idealams, Lietuvos istorijai.

2015 metais V.Dichavičienė išleido fotografijų albumą „Jie ėjo su mumis į laisvę. Lietuvos asmenybių portretai“. Jame – daug talentingų moterų portretų.

Menininkė visą gyvenimą darė moterų, su kuriomis bendravo, nuotraukas – yra fotografavusi aktorę Rūtą Staliliūnaitę, dailininkę Domicelę Tarabildienę, pianistę Aldoną Dvarionaitę, grafikę Gražiną Didelytę, tapytoją Teresę Rožanskaitę.

Turi Česlovą Kudabą, stovintį su tuomečio Rusijos vadovo Michailo Gorbačiovo žmona Raisa Gorbačiova, kuri likus metams iki Sausio 13-osios įvykių aplankė Dichavičių šeimą.

Įspūdingi režisierės Irenos Bučienės, aktorės Elenos Žalinkevičaitės, operos dainininko Kipro Petrausko žmonos, portretai.

„Fotografuodama joms sakydavau: nematykite manęs. Būkite tokios, kokios iš tikrųjų esate“, – prasitarė V.Dichavičienė.

Tie portretai – labai stiprių moterų ir vyrų. Neretai – jau išėjusių. „Esu nufotografavusi 107 Lietuvos moteris“, – suskaičiavo Valerija.

Ji parodė visame bute kabančius savo paveikslus.

Vienas iš jų pavadintas „Himnas bulvei“ – žydinti bulvė atrodo tokia prašmatni, it egzotiškas augalas.

„Ji ir yra prašmatni – nuo bado pokario vaikus gelbėjęs stebuklas“, – nusišypsojo V.Dichavičienė.

Didelį įspūdį paliko jos eskizai, kurių turi net septynis albumus, – juose per dvi minutes užfiksuoja judesį, kuris jai atrodo svarbus.

Svarbiausia R.Dichavičiaus dabartinė veikla – serija albumų „Laisvės paženklinti“. Juose – du šimtai autorių.

Idėja – dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei.

R.Dichavičius pristato heraldiką, paminklus, pinigus, ordinus, paveikslus, skulptūras.

Dabar sudarinėjamas ketvirtasis albumas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.