Moteris yra priklausoma nuo alkoholio, psichotropinių vaistų, rūkymo. Kelerius metus nebevartoja, tačiau sako, jog ši liga – visam gyvenimui. Budri ji turi išlikti nuolat.
„Tėvas buvo viršininkas, mama – mokytoja, aš – taip pat mokytoja. Liga nežiūri socialinio sluoksnio ar išsilavinimo“, – sakė pedagogė.
Pradinukų mokytoja ji dirbo 17 metų. Per kelerius metus neteko darbo, tėvo, vyro, grėsė netekti ir sūnaus.
Laimė, Kėdainių reabilitacijos centre „Vilties švyturys“ G.Meškauskienei pavyko pripažinti savo ligą ir iš jos pakilti.
Šiandien moteris ne tik džiaugiasi išsaugojusi penkiolikmetį sūnų, bet ir įgijusi naują darbą, antrą kartą ištekėjusi.
Ji pusę dienos dirba Naujosios Akmenės vaikų dienos centre „Vaiko kelias“, pusę – reabilitacijos centre „Prieglobstis“.
Dirba su vaikais ir su tokiais, kaip ji – alkoholikais ir narkomanais.
Savo klientams alkoholikams ji mėgsta pasakoti bene didžiausią košmarą, kai psichiatrinėje ją pririšo prie lovos ir nepaleido net gamtiniams reikalams atlikti.
„Baikit gailėti savęs – jūs ne nabagai. Džiaukitės: jūs vaikštote, girdite, liečiate, patys nueinate į tualetą“, – klientus mėgsta drąsinti pedagogė.
Neteko darbo mokykloje
G.Meškauskienė visada mėgo balius, būdavo vakarėlių siela. Ji nemanė, kad taps alkoholike.
Sunkumai prasidėjo prieš aštuonerius metus, kai lietuviai masiškai ėmė važiuoti į užsienį, tėvai išsiveždavo ir mažamečius vaikus.
Darželis-mokykla, kurioje dirbo G.Meškauskienė, turėjo būti reorganizuota į darželį. „Sužinojau, kad man darbo nebeliks. Nuo to prasidėjo važiavimas žemyn“, – prisiminė mokytoja.
Paguodos ji ieškodavo pas drauges su likeriu, brendžiu ir kava. Laikui bėgant, kavos vis mažėjo.
Gina patyrė, ką reiškia pagirios. Pirmą kartą darbe ji išgėrė širdies darbą gerinančių lašelių – prasiskiedė beveik visą buteliuką. Neliko širdies drebulio, rankų virpėjimo. Tai buvo pirmas žingsnis į priklausomybę nuo vaistų.
Po metų išleidusi paskutinius ketvirtokus ji neteko darbo. „Niekuo negaliu būti, tik mokytoja. Mano darbas – mano gyvenimas“, – tuomet buvo įsitikinusi G.Meškauskienė. Darbo netektis jai buvo skaudus smūgis.
Kito darbo moteris nerado. Mokyklos buvo uždarinėjamos, vaikų mažėjo. O ir alkoholis bei vaistai klampino. Nors G.Meškauskienę pakvietė vienoje kaimo mokykloje pavaduoti kolegę, visiems aplinkui jau buvo aišku, kad Gina turi rimtų problemų.
Moteris pradėjo nebeieškoti draugių išgertuvėms, viena išgėrinėjo namuose. Taip pat pradėjo gerti valerijonų tabletes, gudobelių tinktūrą.
„Užsodino ant vaistų“
Pedagogės nuosmukį matė ne tik aplinkiniai, bet ir artimieji – tėvas, vyras ir devynmetis sūnus.
Vyro pastūmėta G.Meškauskienė ieškojo pagalbos Šiaulių priklausomybės ligų centre, torpedavosi.
Po pirmo torpedavimosi pusmetį jai pavyko negerti. Gina rado darbą statomoje Naujosios Akmenės „Maximoje“, kibo į jį visomis jėgomis, džiaugėsi, kad yra reikalinga.
Po kelių mėnesių darbo moteris labai sulyso. Vyras sakydavo, kad ji panaši į koncentracijos stovyklos gyventoją. „Kam tu tiek daug savęs atiduodi?“ – nesuprato jis.
Gina kreipėsi pagalbos į psichiatrus ir, kaip pati sako, ėmė ieškoti sau ligos. „Psichiatrai užsodino mane ant vaistų, ėmiau gerti antidepresantus“, – pasakojo moteris.
Ji žinojo, kam duoti kyšį, kad gautų receptą raminamiesiems. Prie jų greitai priprantama, o atsisakyti sunku. „Raminamieji priskiriami prie narkotikų. Dėl to šiandien prisistatau kaip alkoholikė-narkomanė“, – šypsojosi buvusi mokytoja.
Moteris ėmė vakarais parsinešti po skardinę alaus. Vėliau vienos nebeužtekdavo.
Rytais ėmė kamuoti pagirios. Parduotuvės vaistinėje ji nusipirkdavo lašiukų. Kartą ją per kameras pastebėjo parduotuvės apsauga.
„Tik man atrodė, kad niekas nemato, negirdi ir niekas nesupranta, ką darau. Visi durneliai, tik aš viena protinga. Toks alkoholiko mąstymas“, – prisiminė moteris.
Dėl priklausomybės ją išmetė iš darbo, ji vėl pradėjo stipriai gerti.
Mirė tėvas ir vyras
Darbo netektys dar nebuvo dugnas, nuo kurio Gina galėtų atsispirti. Kitas smūgis, kurį patyrė, buvo tėčio ir vyro netektys.
Tėvas susirgo, medikai atliko jam širdies operaciją. Kartą grįžusi namo duktė rado tėvą nugriuvusį prie mašinos. Neatlaikė vyro širdis, jis buvo miręs.
Po tėčio laidotuvių G.Meškauskienė iš karto išvažiavo į gydyklą.
Gydėsi keliose skirtingose vietose. Paskutinė buvo Švėkšnos priklausomybės ligų centras. „Ten mane šėrė vaistais – antidepresantais, migdomaisiais. Patraukus priklausomybę atsivėrė didelė skylė, tuštuma, ją reikėjo kažkuo užkišti. Jau pradėjau ieškoti santykio su aukštesne jėga“, – pasakojo moteris.
Grįžusi Gina ir vėl gavo į paširdžius – mirė jos vyras.
Vieną rugpjūčio dieną jam pasidarė bloga. Žmona mėgino vežti vyrą pas gydytojus, tačiau buvo per vėlu.
Pašauktas kaimynas dar bandė daryti dirbtinį kvėpavimą, iškviesta greitoji – elektrošoką, bet tai nepadėjo. „Jis mirė mano akyse“, – verkė Gina.
Po vyro mirties ji bandė blaiviai tvarkytis su savigaila, kalte, skausmu, tačiau ir vėl parklupo. Moteriai prasidėjo alkoholinė epilepsija, ji atrodė it zombis, gėrė padidintas vaistų dozes.
G.Meškauskienė gerai pamena 2012-ųjų Žolines, per kurias alkoholį sumaišė su vaistais ir taip dėjosi veidu į žemę, kad prireikė medikų pagalbos.
Triskart psichiatrinėje
Nuo jos nusigręžė visi giminaičiai. Liko viena teta, tėvo sesuo. „Ji puse metų vargo su manimi. Per tą laiką žiauriai nusivažiavau. Nebenorėjau gyventi“, – prisipažino Naujosios Akmenės gyventoja.
Per šešis mėnesius ji tris kartus gulėjo psichiatrinėje ligoninėje. Vėl važiavo į priklausomybės ligų centrą, kodavosi pas psichoterapeutą Marių Gabrilavičių (M.G.Maksimalietį). Niekas nepadėjo.
„Man reikėjo kažkuo užpildyti tuštumą, išgyventi netektis. Alkoholis – tai jausmų blokatorius, vartojame jį, kai nenorime išjausti skausmo“, – sakė G.Meškauskienė.
Drebėdavo visas Ginos kūnas. Ji negalėjo nulaikyti puodelio. Valgyti sriubą šaukštu ar pasmeigti koldūną jai buvo neįmanoma. Kai parsinešdavo alkoholio, viena ranka turėjo laikyti kitą, kad prineštų taurelę iki burnos.
„Anksčiau juokiausi iš humoristų, kai jie tai rodydavo kaip pokštą. Dabar šis pokštas man nebejuokingas“, – kalbėjo alkoholikė.
G.Meškauskienė iki šiol dėkinga savo tetai, kuri su ja terliojosi ir ieškojo pagalbos. Ji ir surado reabilitacijos centrą „Vilties švyturys“.
Išlydėdama ten Giną pasakė: „Jei iš čia išeisi nebaigusi reabilitacijos, eik kur nori, gerk kiek nori, paimu vaiką, o tu nors kaip šuo nusprok patvory, nebeturiu jėgų.“
„Suvokiau, kad jei vėl nupulsiu, nebeturėsiu nieko – nei tetos, nei sūnaus. Šitas pasakymas mane palaikė per visą reabilitaciją“, – prisiminė moteris.
Reabilitacijos pradžia buvo košmariška. Viso to, ko Gina neišgyveno praeityje – motinos, tėvo, vyro, darbo netekties – reabilitacijoje ją užgriuvo visa jėga.
„Kelis pirmuosius mėnesius klausinėdavau, kaip galiu nutraukti sau gyvybę. Norėjau mirti. Vėliau išgyvenau košmarišką baimę. Paskui pradėjo lengvėti“, – pasakojo moteris.
Reabilitacijos centre ji pradėjo dvylikos žingsnių programą. Joje dalyviai kviečiami patikėti už juos didesne jėga. „Aš patikėjau, kad yra Viešpats ir tik jo dėka aš galiu sveikti“, – sakė G.Meškauskienė.
Moteris liovėsi savęs gailėti, išmoko gyventi blaiviai, nevartoti alkoholio ir vaistų.
Vėl vadina mokytoja
Kai po kelių mėnesių ją pirmą kartą kelioms dienoms išleido į namus, darbuotojai pasiūlė susipažinti su Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčios pastoriumi Mindaugu Palioniu.
Gina nuėjo į pamaldas, pamatė pažįstamų, pajuto, kad jos niekas nesmerkia. „Žmonės bažnyčioje rodė: „Šitas alkoholikas, šitas alkoholikas.“ Pamačiau, kad ne aš viena tokia“, – nusiramino Gina.
Pastorius užsiminė, kad Naujojoje Akmenėje kuriasi vaikų dienos centras.
G.Meškauskienė pasiprašė jame savanoriauti. Paskui pastorius pakvietė ją dirbti centre. „Aš vėl naudinga! Mane vėl vadina mokytoja! Palaima“, – prisiminė Gina.
Vėliau ją įdarbino ir reabilitacijos centre. Pusdienį moteris dirba su vaikais, pusdienį – su priklausomais žmonėmis, daro administracinius darbus.
Ji vienintelė „Prieglobstyje“ turi B ir C vairuotojo kategoriją, todėl sunkvežimiu vežioja prekes į penkias labdaros ir paramos fondo dėvėtų rūbų parduotuves, veža maisto produktus, baldus ir kitus padaliniuose reikalingus daiktus.
Anksčiau Naujosios Akmenės gyventoja neįsivaizdavo, kaip būdama mokytoja, galėtų dirbti kitą darbą. „Dabar galiu bet ką padaryti – ir kojas vargšui nuplauti, ir gatvę šluoti. Moku megzti, nerti, atvirutes gaminti, galiu bet kokiais rankdarbiais užsiimti. Atmetus išdidumą ir savigailą, galima visai neblogai gyventi“, – juokėsi moteris.
Pasipiršo per trečią susitikimą
G.Meškauskienė ištekėjo antrą kartą. Vyras – taip pat priklausomas ir perėjęs reabilitaciją tame pačiame reabilitacijos centre, kur ir Gina.
Jis įsimylėjo ją iš pirmo žvilgsnio, kai moteris atvažiavo į centrą dar „prisifarširavusi“ vaistų ir alkoholio.
Ginai būsimas vyras irgi buvo simpatiškas. Bet ji bijojo nuobaudos, todėl net nežiūrėjo į jo pusę (centre laikomasi taisyklės, kad vyrai ir moterys turi vengti kontakto kol gydosi).
Bebaigdamas reabilitaciją būsimas vyras paskambino Ginai į Naująją Akmenę.
Jiedu pradėjo bendrauti telefonu, vėliau vienas kitą aplankė. Per trečią susitikimą vyras moteriai pasipiršo. Keturi mėnesiai bendravimo ir pora susituokė, vyras atvažiavo gyventi pas Giną ir jos sūnų.
Jis dirba pagalbiniu darbuotoju. Jiedu abu uždirba minimumus, bet dėl to nesikremta. „Mums užtenka. Turime stogą virš galvos, turime gražią šeimą, valgyti turime ko. O ko daugiau žmogui reikia?“ – klausė G.Meškauskienė.
Moteris ne tik pakeitė požiūrį, dirba mėgstamą darbą, iš naujo įsimylėjo. Ji taip pat rado naujų draugų. „Mūsų šeima jau buvo įtraukta į rizikos grupę. O dabar su ta socialine darbuotoja, kuri turėjo mane prižiūrėti, esame draugės“, – juokėsi mokytoja.
