Parašų rinkimo priežastis – ne koks nors šalia kaimo suplanuotas sąvartynas, ne palei pat trobas tiesiamas greitkelis ir net ne pagalbos šauksmas dėl uždaromos mokyklos.
Priežastis dėti parašus – asmeniškai nė trupučio neliečianti nė vieno pasirašiusiojo ir niekaip objektyviai nesusijusi su nė vieno iš jų gerove. Visas kaimas tiesiog eina iš proto matydamas, kaip labdarą gauna šeima, kuri, jų nuomone, jos nenusipelno.
Pasak kaimynų, šeima – girtaujanti, konfliktiška, gyvena iš pašalpų ir ciniškai naudojasi jai teikiama labdara, prisidengdami 5 vaikais.
„Kaimo gyventojai yra matę, kaip R.P. šeimai ne kartą buvo atvežama dovanota buitinė technika, baldai ir namų apyvokos daiktai, ne viena dujinė viryklė.
Ūkininkai yra padovanoję 2 karves, kiaulę, ožką, veždavo daržoves, nors šeima gyvena kaime. Buvo sudėti plastikiniai langai.
Radviliškio raj. savivaldybė apmokėjo įsiskolinimą už elektrą, nes buvo atjungta. Apie maždaug prieš 3 metus buvo remta jų šeima iš Radviliškio raj. savivaldybės labdaros paramos renginio gauta parama, pastatyti pečių ir kaminą.
Esame matę, kad šeimos nariai internete pardavinėja daiktus, rūbus, važinėja į miestą pasisamdydami mašiną. Mokyklines uniformas vaikams tikrai yra kas dovanoja“, – visažinių tonu vardijama „peticijoje“.
Na, tarkim. Galbūt tėvai – ne šventieji, net ir nešventų tėvų vaikai galbūt ne tokie šventi. Galbūt nemandagūs, galbūt peštukai. O gal ir ne. Tačiau akivaizdu, kad daugybė institucijų ir pavienių asmenų, kaip ir fondo „Pražydusi viltis“ atstovai, kurių pagalbos prašantis rašinys ir perpildė kaimynų kantrybės taurę, matė reikalą šiai šeimai padėti.
Ar reikia mesti monetas į delną jį tiesiančiam prasigėrusiam benamiui? Juk beveik akivaizdu – jis pragers, bet galbūt už dalį ir pavalgyti nusipirks. Būti labdaringam prievartos nėra: šelpti ar nešelpti „nevertuosius“ – kiekvieno privatus reikalas.
Tačiau naktimis nemiegoti iš pavydo dėl girtuokliui į delną kažkieno įmestų centų – pripažinkite, žema. Žema ir apgailėtina. Dėti parašą po peticija, reikalaujančia liautis šelpti „nevertąjį“ – tai lyg dėti parašą po sielos pardavimo velniui sutartimi. Moraliniu požiūriu tas parašas, ko gero, būtent tai ir reiškia.
Gerbiamieji kaimynai! Juk ne iš jūsų duonos kąsnį atėmė tie, kurie jį nusprendė nuo savo stalo atiduoti jūsų nekenčiamai šeimai. Jų duona – jų reikalas, kam ją atiduoti. Duona. Planšetės vaikams. Ekskursijos. Plastikiniai langai. Ar jūsų pačių gyvenimo sąlygos nuo to pablogėja, jeigu girtaujanti (galbūt) šeima turi plastikinius langus ir jų vaikai ne taip šąla žiemomis?
Ar pagerėtų jūsų gyvenimo sąlygos, jeigu tie žmonės, atėmus iš jų bet kokią paramą, nusiristų į visišką dugną (kas, ko gero, visai tikėtina)?
Na taip – ko gero, sąlygos nepasikeistų, bet padidėtų jūsų visų, teisingųjų, dorųjų ir dirbančiųjų, „laimės indeksas“. Kuo giliau tavo artimas sumurdomas žemyn, tuo tu gali jaustis pakilęs aukščiau, nors iš tiesų objektyviai lieki toje pačioje pozicijoje.
Senovėje velniui sielą parduodavo už amžiną jaunystę, turtus, valdžią. Tai yra, objektyvius dalykus, iš esmės pagerinančius gyvenimą. Tuo tarpu jūs, dėdami parašus, kad tik kaimynams nebūtų per gerai, nors patys nuo to nė kiek neišloštumėte, nusipiginote. Ar nemanote, kad per pigiai parsidavėte velniui?
