Vaikų teisių saugotojai stebisi, kad anksčiau narkotikus vartoję ir jais prekiavę tėvai per keletą metų sugebėjo radikaliai pasikeisti.
Abu jie sėdėjo kalėjime, tačiau išėję į laisvę ne grimzdo į nusikaltimus ir svaigalus, bet ėmėsi permainų. Pirmiausia keitėsi žmona, vėliau iš duobės lipo ir vyras.
Šiandien Neringa ir Arūnas nevartoja narkotikų, dirba senelių namuose, juose prižiūri ir padeda savo motinoms, įsigijo erdvius namus, užsidirba pragyvenimui ir laukia namuose krykštaujančių sūnų.
Berniukai kol kas gyvena pas globėją prie Kauno. Tėvai su vaikais dažnai bendrauja telefonu, berniukus į Troškūnus pasiima savaitgaliui ar atostogoms.
„Kai skambinu, žinau jų pirmą klausimą: „Kada mus pasiimsit?“ – sakė N.Vaicekauskienė.
Netrukus abiejų gimtadieniai. Naujuose namuose jiems jau paruošti vaikų kambariai.
Vaicekauskai tikisi, kad teismas bus jiems gailestingas ir savo verdiktą pasakys dar šią vasarą.
Bėgdavo pas motiną į sąvartyną
Vaikus praradusi N.Vaicekauskienė portalui lrytas.lt papasakojo, kaip ji nupuolė ir atsitiesė. Į dugną moteris nusirito per dvejus metus. Atsitiesti laiko prireikė kone dvigubai tiek.
„Turėjau vyrą, darbą, uždirbdavau pakankamai pinigų, gimė vaikas“, – apie praeitį pasakojo N.Vaicekauskienė.
Nors iš pirmo žvilgsnio nieko netrūko, žaizdos buvo padarytos vaikystėje – ji nežinojo, kas yra normali šeima. „Augau alkoholikų šeimoje, tai buvo didžiulė trauma“, – sakė moteris.
Mokykloje mergaitė būdavo apėjusi utėlėm, niežais, namie nebuvo maisto, vaikai valgydavo druską. Ji nemokėjo valyti dantų, kloti lovos.
Jos tėvas smurtavo. Namuose kančios buvo daug, todėl Neringa visur ieškojo meilės. „Nežinojau, ką reiškia mylėti ir būti mylima. Augau pati iš savęs“, – sakė ji.
Vaikystėje kovodama už save padauža gavo akies traumą.
Kai jos motina neapsikentė tėvo smurto, išvažiavo su kitu vyru, o vaikus paliko su tėvu. „Atsimenu tas dienas, kai stovėdavau prie vartelių ir laukdavau mamos, nes ji žadėjo grįžti. Man buvo gal 11 metų, o mama taip ir negrįžo“, – graudinosi N.Vaicekauskienė.
Mergaitė pateko į globos namus. Ne kartą bėgo pas mamą – žinojo, kur ji su patėviu gyvena. Jų namais buvo Lapių sąvartynas.
„Ten žmonės rinkdavo popierius, dužes. Man nebuvo svarbu, kur būti, svarbu – su mama. Važiuodavau, eidavau pėsčiomis ir ji mane priimdavo“, – prisiminė troškūnietė.
Policija ją rasdavo ir grąžindavo į vaikų namus. Inspektoriai grasino išvežti į koloniją: „Man tai nerūpėjo. Buvau kaip ežys su daug spyglių.“
Paauglė ėmė vogti, nesisekė mokslai, ji pjaustėsi rankas, norėjo žudytis.
Vaikų namuose kiekvienas kovodavo už savo šaukštą, šakutę, vaikai vieni iš kitų tyčiodavosi.
Antrais namais jai tapo silpnaregių mokykla. Mergaitė kartais bėgdavo ten net savaitgaliais.
Verkė tris mėnesius
Paaugusi mergina įgijo duonos kepėjos-konditerės specialybę. Tuomet dar matė abiem akimis. Vėliau apako dešiniąja akimi.
Neringa turėjo daug vaikinų, juose ieškojo tėvo meilės.
Savo vyrą moteris pažinojo nuo vaikystės. Arūnas Neringą pamena nuo antros klasės, mat jie abu lankė silpnaregių mokyklą.
Kauniečiai susituokė, kai jau laukėsi pirmagimio. Neringai buvo 19 metų. Ji nenorėjo gimdyti, bet vyras įkalbėjo nesidaryti aborto.
Pagimdžius N.Vaicekauskienę apėmė pogimdyminė depresija: „Ką daryti su vaiku? Naktimis jis nemiegodavo, aš verkdavau. Mąsčiau: mano laisvė suvaržyta – nebegalėsiu lakstyti.“
Ir antro vaikelio Neringa nenorėjo, bet medikai įkalbėjo gimdyti. Šiandien motina dėkoja už tokią aplinkinių įtaką.
Dubenys, puodai, vyras ir vaikas N.Vaicekauskienei buvo katastrofa. Ji pradėjo kaltinti save, pykti, kodėl ji tokia, vėl ėmė lakstyti į balius ir klubus. Prasidėjo vartoti žolę, amfetaminą.
Greitai moteris iki ausų paniro į narkotikus, o vyras – jai iš paskos. Per dvejus metus Neringa nebeatpažino savęs: „Manęs nebeliko.“
Kol ji svaigindavosi, vaikus prižiūrėjo Neringos motina. Ją su patėviu dukra buvo pasiėmusi iš sąvartyno.
„Vaikai už durų verkia ir aš pasislėpusi verkiu. Skandinau tą skausmą alkoholyje, narkotikuose. Galvodavau: kada tai pasibaigs?“ – košmarą prisiminė troškūnietė.
Vieną vakarą ji ėmė šauktis: „Dieve, jei esi, padėk man.“
Rytojaus dieną juos sulaikė policija. Ji, vyras ir tuometinis jos draugas buvo sulaikyti dėl narkotikų platinimo.
„Stebėjau save kaip filme. Nesupratau, kas atsitiko. Pradėjau rauti plaukus sau nuo galvos. Organizmas reikalavo narkotikų, o žmogiškoji mano pusė ėmė graužtis dėl vaikų, dėl mamos“, – sakė moteris.
Laukdama teismo tris mėnesius ji praleido lovoje be perstojo verkdama. Medikai jai leido raminamuosius. Įkalintoji ėmė bijoti kameros moterų, pareigūnų.
Sunkiausia atleisti sau
Vieną dieną N.Vaicekauskienė paprašė, kad viršininkas nuvestų ją į koplyčią. „Pradėjau verkti. Atėjo tikras Dievo šauksmas. Supratau, kad daugiau niekas man negali padėti, tik kažkas, kas yra aukštesnis už mane“, – pasakojo moteris.
„Dieve, išleisk mane iš kalėjimo, – prašė Neringa. – Būsiu gera mama, gera žmona, gera dukra.“
Dar sulaikymo izoliatoriuje į Neringos rankas ėmė plaukti įdomios knygos. Kalinys, kuris nešiojo knygas, neprašytas ėmė gabenti dvasinę literatūrą.
„Viena tokių knygų – „Atleidimas“. Kai ją skaičiau, pasiimdavau veidrodėlį ir sakydavau, kad atleidžiu sau. Atleisti pačiai sau buvo sunkiausia“, – pripažino N.Vaicekauskienė.
Atleisti ji turėjo ir kitiems. Moteris patyrė daug skriaudų, viena jų – ir išprievartavimas vaikystėje.
Kita įstrigusi knyga – apie dėkingumą: „Dievas jau tada įrašė į mane naują programą, supratau, kad už viską turiu būti dėkinga.“
Įkalino ketveriems metams
Teismas nuteisė N.Vaicekauskienę ketverius metus kalėti. Ji gavo daugiausia iš visų trijų, nes buvo narkotikų platinimo organizatorė.
„Kai pradėjom vartoti, patiems reikėjo narkotikų, be to, reikėjo išlaikyti ir butą, ir motiną, ir vaikus“, – kodėl platino nuodus, aiškino senelių namų vadovė.
A.Vaicekauskas buvo įkalintas trejiems metams.
Įdomu tai, kad į laisvą pirmoji išėjo Neringa. Ją išleido po pustrečių metų.
Panevėžio moterų pataisos namuose ji greitai atsidūrė reabilitacijos grupėje.
N.Vaicekauskienė susižavėjo reabilitacijos grupės vadove – moteriška ir tvirta moterimi. „Ji tapo man dvasine mokytoja. Norėčiau būti tokia kaip ji“, – sakė troškūnietė.
Neringa pradėjo skaityti Naująjį Testamentą, labiausiai jai įstrigo Himnas meilei. „Taip ieškojau meilės, bet nežinojau, kas ta meilė. Himnas man atsakė. Norėčiau taip mylėti,“ – šypsojosi N.Vaicekauskienė.
Pataisos namų reabilitacijos grupėje ji buvo apie metus. Matydami pokyčius, atsakingieji nutarė ją išleisti į laisvę.
Reabilitacijos grupelės vadovė ją nukreipė pas Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčios pastorių Mindaugą Palionį. Jis šalia Akmenės, Dabikinėlės kaime buvo įkūręs reabilitacijos centrą „Prieglobstis“.
Vadovauja senelių namams
Per Švento Rašto skaitymus M.Palionis pastebėjo, kad Neringa yra jautrios širdies. Jis pasiūlė moteriai tapti vyresniąja adaptacijos namuose Akmenėje, kur gyveno į visuomenę grįžtantys, reabilitaciją praėję narkomanai ir alkoholikai.
Ji tapo vadove penkiems už save vyresniems vyrams. Iš pradžių visus darbus darė pati, vadovauti nesiryžo. Bet kartą nukrito nuo laiptų ir susilaužė ranką.
„Supratau, kad nors ir nenoriu vadovauti, teks“, – pasakojo „Prieglobsčio“ darbuotoja.
Kol buvo lūžusi ranka, jai tekdavo prašyti vyrų net plaukus jai surišti.
Vėliau pastorius pasiūlė moteriai savanoriauti senelių namuose Troškūnuose. „Tašė sukrauta, kur pasakys – ten ir važiuosiu. Tokia buvo mano širdies būklė“, – pasakojo moteris, sutikusi persikelti į Anykščių rajoną.
Senelių namuose tuo metu gyveno vos keli senoliai. Kaip ir adaptacijos centre, čia N.Vaicekauskienei teko viską kurti nuo nulio. Ji vedė jausmų ratus, skaitė Dievo žodį, giedodavo, rūpinosi buitimi, gamino valgyti.
Prieš trejus metus iš kalėjimo išėjo ir A.Vaicekauskas. Dar laiškuose Neringa pasakodavo jam apie savo pasikeitimą. „Kai rašydavau apie Dievą, jis baisiai pykdavo, bet ir toliau jam pasakodavau apie tai“, – prisiminė užsispyrusi krikščionė.
Nors ir nenorėdamas, vyras sutiko važiuoti su Neringa į Troškūnus. Jis taip pat ėmė keistis, priimti naujo gyvenimo taisykles.
Po kurio laiko M.Palionis A.Vaicekauską paskyrė ūkvedžiu. Šiuo metu abu Vaicekauskai vadovauja senelių namams. „Mes ne vadovaujame, bet tarnaujame“, – sakė Neringa.
Motina ir anyta – su vaikais
Nepraėjus nė pusei metų po vyro atsikraustymo N.Vaicekauskienė sulaukė dar vienos staigmenos. Po patėvio mirties motina liko viena.
„Važiavome ieškoti jos į Kauną. Žmonės kalbėjo, kad ji negyva. Paskelbėme paiešką. Vakare nuleidę rankas jau ketinome grįžti į Troškūnus. Bet motina pati man paskambino. Buvo suvargusi, bet gyva“, – pasakojo N.Vaicekauskienė.
Motina iš karto sutiko važiuoti su dukra į senelių namus.
Ten ji atsigavo, ėmė gyventi blaiviai. Vėliau moteris pradėjo pati tarnauti – senoliams gaminti maistą. „Ji ėmė kepti sausainius, keksiukus, ko niekada gyvenime nedarydavo“, – aiškino dukra.
Senelių namuose gyvena ir A.Vaicekausko motina, Neringos anyta.
Kai Neringa ir Arūnas sėdėjo kalėjime, ji globojo anūkus. „Močiutė guli ant žemės“, – kartą paskambinę mamai į Troškūnus pasakė vaikai. „Gal prigėrė?“ – pamanė N.Vaicekauskienė ir paprašė vaikų užkloti močiutę.
Vėliau paaiškėjo, kad anytai – insultas.
Vaicekauskai apskambino visus slaugos namus, tačiau visame Kaune nebuvo vietų. „Supratau, kad Dievas nori, kad ji važiuotų su mumis. Atėjo ramybė“, – pasakojo marti.
Dar ligoninėje ji pradėjo anytą maitinti. „Ir aš, ir kiti stebėjomės – man viskas pavykdavo“, – kalbėjo senelių namų vadovė.
Pora parsivežė ligonę į Troškūnus. „Išmokom maudytis, sauskelnes keisti. Kaire ranka ji išmoko valgyti. Man tai yra palaima, dovana, kad galiu ja pasirūpinti. Ji man yra mokinystės dalis“, – pasakojo Neringa.
Laukia sprendimo dėl sūnų
Po anytos insulto ir negalios, Vaicekauskų sūnūs buvo atiduoti globėjai. „Žinojau, kad jie yra gerose rankose, – sakė N.Vaicekauskienė. – Tuo metu dar nebuvome pasiruošę jais pasirūpinti.“
Šeima Troškūnuose įsigijo namą su dideliu kiemu, nuolat ruošia jį vaikams.
Berniukai pas tėvus apsilanko vieną kartą per mėnesį. Pagrindinė jų malda – kad greičiau tėveliai susitvarkytų dokumentus ir jie galėtų gyventi kartu.
Vyresnis vaikas nemato viena akimi, berniukas mokosi silpnaregių mokykloje Kaune.
„Nekeisime mokyklos, jis liks mokytis Kaune, internatinėje mokykloje, o namo grįš savaitgaliais. Mano brolis įsodins jį į autobusą“, – dėstė troškūnietė.
Mažėlis gyvens Troškūnuose, tėvai jau rodė jam mokyklą, kurią berniukas lankys.
Sprendimo dėl vaikų jie sulauks šią vasarą. „Vaikų teisės už mus, jie džiaugiasi, paaiškino visas procedūras, ką turime padaryti.
M.Palionis pažadėjo paliudyti apie mūsų šeimą. Nėra prie ko prisikabinti. Visi minusai yra pakeisti į pliusus“, – aiškino dviejų vaikų motina.
Ji įsitikinusi, kad labai greitai visa šeima vėl bus kartu ir galės gyvenimą pradėti iš naujo.
