Gamtos prieglobstyje užsimezgusi pažintis nenutrūko, nors įsimylėjėlius skyrė Atlanto vandenynas.
Prieš kelias savaites išsiruošę į povestuvinę kelionę jaunieji taip pat pasiėmė palapinę, nes keliaus po Šveicarijos kalnus, o vėliau lepinsis Korsikos saloje.
Kaunas – Mildos ir Manto gimtasis miestas. Nors būdama vos 3 metų Milda su tėvais atsidūrė JAV, nenutolo nuo Lietuvos.
Už tai ji dėkinga ateitininkams, skautams, šeštadieninės lietuviškosios mokyklos pedagogams.
Žinodama, kad geriausiai žmogų galima pažinti kelionėje, pernai vasarį ji pasiūlė Mantui apsilankyti JAV. Nuvykęs į Niujorką Mantas su Milda ėmė aptarinėti esmines gyvenimo vertybes – kiek ji norėtų turėti vaikų, ar leistųsi į kelionę motociklu.
O netrukus įteikęs savo rankomis išdrožtą medinį žiedą Mantas paprašė Mildos tekėti už jo.
Nuo tos dienos praėjus beveik pusantrų metų įvyko poros jungtuvės.
Liepos 8-ąją Kauno Šv.Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje Mildos ir Manto santuoką palaimino vyskupas Kęstutis Kėvalas ir Mildos vaikystės draugas iš Klivlando kunigas Lukas Laniauskas.
Puota vyko Kaišiadorių rajone, prie Anglininkų kaimo, Manto tėvų sodyboje netoli Kauno marių. Bet jaunieji ir jų giminaičiai turėjo daug padirbėti, kad tai įvyktų.
„Mantas pradėjo nuo savo rankų darbo žiedo ir baigė savo rankomis pertvarkydamas tvartą į pastatą, kuriame ir buvo švenčiamos mūsų vestuvės.
Tokie rankdarbiai mums labai artimi, galbūt dėl šios priežasties ir pasirinkau odontologiją“, – pasakojo Milda.
Mantas neneigė, kad labai mėgsta rankų darbus: „Esu amatininkas, nes būdamas doktorantūroje kartu su kolegomis auginu kristalus ir tiriu jų savybes pritaikydamas puslaidinininkių prietaisams kurti.“
– O kaip skaičiuodavote laiką nuo pasimatymo iki pasimatymo?
Mantas: Treji pažinties metai daug ko išmokė, nes negalėdavau vienam savaitgaliui nuskristi pas Mildą ir vėl grįžti į Vilnių.
Kai praeidavo maždaug pusė laiko nuo vienos kelionės iki kitos, imdavau skaičiuoti, kiek liko dienų. Tačiau labai nesigraužėme, kad esame ne kartu.
Milda: Mes bendraudavome per „Skype“ ir juokdavomės, kad vienam metas pusryčiauti, o kitam – pietauti, nes laiko skirtumas tarp Vilniaus ir Klivlando – 7 valandos.
– Ar tiesa, kad tik susipažinusi nelabai domėjotės Mantu?
Milda: Tuomet mano atostogos Lietuvoje artėjo į pabaigą – turėjau grįžti namo į JAV, o buvo daug draugų, su kuriais turėjau susitikti. Vaikinas tuomet manęs nedomino.
– Ar nepykstate, kad Milda apie jus taip kalba?
Mantas: Ne – man atrodė, kad su ja sunku rasti bendrą kalbą, tad aš jos daug ir nekalbinau. Susipažinome, vienas kitam paspaudėme ranką, ir tuo viskas baigėsi.
– Kokia nematoma gija jus surišo?
Milda: Pomėgiai, nes abu turime daug bendrų draugų. Gimiau Kaune, o užaugau Klivlande, Ohajo valstijoje.
Mes su Mantu vis susitikdavome, nors iš anksto to neplanuodavome. Ne tik žygiuose, bet ir įvairiuose renginiuose.
Netyčia susitikome net Kaune bažnyčioje per Kalėdas.
2014-aisiais nutarėme su draugais organizuoti Naujųjų metų šventę, šokome ant užšalusių ežerų, lankėmės muziejuje ir vienas į kitą atidžiau pasižiūrėjome.
Mantas: Kai pradėjome draugauti, pajutome vienas kitam trauką. Pastebėjome, kad mums gerai sekasi, sugebame dirbti kaip komanda.
Tai buvo pirmoji kibirkštis, bet nedėjau daug vilčių, nes mus skyrė didelis atstumas. Man atrodė, kad nėra galimybių.
2015-ųjų vasarį Milda pasiūlė man atvykti į Ameriką. Tai buvo mano didžiausia svajonė – į JAV yra išvykę daug mano giminaičių.
Milda padėjo man įsigyti bilietus. Supratau, kad jeigu dabar atsirado galimybė, bus jų ir vėliau, todėl nėra ko delsti.
Milda: Manau, Mantas gerai žinojo, ko norėjo.
Mantas: Žiedą iš medžio padariau savo darbe, nes rūsyje turime nedideles stakles.
Filadelfijoje pasipiršau ir šį žiedą įteikiau Mildai.
Tai atsitiko viename visuomeniniame sode, kur galima išsinuomoti žemės ir susikasti kelias lysves. Vieną vakarą ėjome į šį sodą pasisėti salotų. Pamaniau, kad tai puiki vieta pasipiršti.
– Ar šį svarbų žingsnį padarėte nepasipuošęs?
Milda: Mantas pasakė, kad vakare eisime ravėti daržo. Atėjau į sodą tiesiai iš darbo. Žiūriu, Mantas vilki marškinius ir galvoju – įdomiai žmonės iš Lietuvos rengiasi, kai eina dirbti žemės darbų.
Tačiau pamaniau, kad Mantas turi darbinius marškinius, kaip ir mano draugės Lietuvoje turi žygio sukneles.
Tačiau visos lysvės buvo nuravėtos. Supratau, kad Mantas anksčiau atėjo. Kai pasėjome salotų ir ridikėlių, Mantas pasipiršo.
Mantas: Įteikiau Mildai senovinę degtukų dėžutę, ant kurios buvo nupieštas gandras. Ji labai mėgsta gandrus. Toje dėžutėje ir buvo medinis žiedas.
– Kur planuojate įsikurti?
Milda: Ieškome galimybių, kad baigęs disertaciją Mantas galėtų toliau tęsti mokslinį darbą.
Aš dirbsiu Klivlando universitete, kur labai stiprus fizikos ir matematikos padalinys. Bandysime laimę.
– Ką studijavote? Kokią išsirinkote profesiją?
Milda: iš Klivlando išvykau būdama 18 metų. Vėliau mokiausi Ohajo universitete – baigiau biologijos ir ispanų kalbos bakalauro studijas, toliau tęsiau odontologijos mokslus Filadelfijoje.
Taip pat baigiau visuomenės sveikatos magistro studijas. Pasilikau tame pačiame universitete, kad dar baigčiau burnos medicinos rezidentūrą.
Mantas: Vilniaus universitete studijavau fiziką, baigiau bakalauro, magistro studijas, šiuo metu esu doktorantūroje.
Mano darbas susijęs su puslaidininkiais, šviestukais, kurie dar vadinami LED.
– Ne kiekvienam rezidentui siūloma dirbti Harvarde. Kodėl atsisakėte?
Milda: Burnos medicina – labai siaura ir nauja sritis JAV, nesitikėjau, kad turėsiu tiek daug darbo pasiūlymų.
Man durys buvo atidarytos ne tiktai į Harvardą. Kai pasiūlė darbą Klivlando universitete, nutariau pasirinkti jį, nes čia man sudarytos geresnės galimybės.
– Ar gydysite dantis ir dėsite plombas?
– Lietuvoje dar nėra tokios srities kaip burnos medicina. Ji apima labai daug ką. Pavyzdžiui, gydomos lėtinės burnos, gleivinės ligos. Jos susijusios su vidaus, taip pat odos ligomis.
Burnos medicinos specialistas padeda tada, kai žmogų kamuoja veido ir raumenų skausmai, pavyzdžiui, susiję su trišakio nervo neuralgija.
Taip pat šalinami įvairūs kramtomųjų raumenų sutrikimai, smilkinio sąnario ir apatinio žandikaulio pažeidimai, dėl kurių kyla įvairūs skausmai. Visa tai yra susiję su neurologija, dermatologija, kitomis sritimis.
Mano pagrindinė veikla – burnos, raumenų ir žandikaulio ligų gydymas.
– Studijavote biologiją, ispanų kalbą, o tada pasirinkote mediciną. Kodėl?
Milda: Seniai svajojau apie mediciną, bet mano dėmesys nukrypdavo kur nors kitur.
Aš dar studijavau ir visuomenės mediciną – norėjau suprasti, kaip galima patobulinti JAV sveikatos apsaugos sistemą.
– Kaip pavyko išsaugoti lietuvybę?
Milda: Mano tėvai neplanavo ilgai likti Amerikoje, į kurią atvykome praėjus kelioms dienoms po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje. Kai joje prasidėjo ekonominė blokada, niekas nežinojo, kaip bus. Tai mus paskatino trumpam atidėti grįžimo į Lietuvą planus.
Vėliau gimė sesuo ir tai sutrukdė kelionei.
Mano tėvai buvo pasiryžę išsaugoti lietuvybę, tad mes su seserimi šeštadieniais lankėme lietuvišką mokyklą, lietuvišką bažnyčią, tautinių šokių būrelį, įsitraukėme į ateitininkų, skautų judėjimą, vasarą dalyvaudavome įvairiose stovyklose.
– Nesinorėjo sukilti prieš tokius patriotinio auklėjimo metodus?
Milda: JAV labai vertinama tai, kad esi kitoks negu visi, kad turi kitokias šaknis, moki ne tik anglų, bet ir savo gimtąją kalbą.
Mane sužavėjo ateitininkai, pamačiau, kad su jais labai smagu. Tokio jaunimo, kuris tiki ateitimi, labai trūksta Amerikoje.
Jauni žmonės, kuriuos pažįstu Lietuvoje, siekia ne tik profesinės patirties, bet ir turi tam tikrų įsipareigojimų bendruomenei. Jie sugeba kur kas daugiau nuveikti turėdami gerokai mažiau pinigų nei jų bendraamžiai JAV.
Amerikoje yra kur kas turtingesnių žmonių negu Lietuvoje, bet jie mažiau keliauja, labiau kenčia nuo streso, jaučiasi nelaimingi.
Mantas: Labai svarbu turėti viltį, tikėjimą – tai padeda įveikti sunkumus. Aš visa tai turėjau, todėl ilgas išsiskyrimas su Milda ne taip slėgė.
Mane guodė mintis, kad mes skirti vienas kitam ir galime kartu daug ką nuveikti.
Kauno jėzuitų gimnazija, kurią baigiau, turi puikų šūkį: „Ad majora natus sum“ („Gimęs didesniems dalykams“).
