Jis prisiminė septynerius metus trukusią savo ir mylimosios Henrietos meilės istoriją bei prisipažino, kad po jos mirties jaučiasi neapsakomai vienišas.
Jaunos moters gyvybę prieš pusantrų metų pakirto vėžys. Ji iki šiol gyva A.Simončiko prisiminimuose.
40 kg sveriantis vyras nuo dešimties metų prikaustytas prie lovos. Dėl žvynelinės komplikacijų sustingo kauniečio sąnariai, jis neištiesia rankų ir kojų.
45-erių IT specialistas dvidešimt paauglystės ir jaunystės metų praleido tarp keturių sienų. Henrieta buvo tapusi jo gyvenimo džiaugsmu ir kelionių drauge.
Dabar, kai vyras vėl vienas, jis ieško naujų bičiulysčių – žmonių, kurie bent valandai ar dviems sutiktų palaikyti jam kompaniją prie kavos ar arbatos puodelio.
Susipažino internetu
A.Simončikas su Henrieta susipažino internetinėje pažinčių svetainėje.
Henrieta nemėgo virtualių pažinčių, neturėjo anketos jokioje svetainėje. Bet pas draugę, jos profilyje pamatė Antano anketą. „Palauk, man įdomu“, – anketas peržiūrinčią draugę sustabdė Henrieta.
Grįžusi namo ji užsiregistravo į pažinčių svetainę ir užkalbino Antaną.
Iki tol gyvenime ji neturėjo jokio sąlyčio su neįgaliais žmonėmis, net vengdavo jų – nežinojo, kaip su jais kalbėti ir būti.
„Laisvės alėjoje perbėgdavau į kitą tako pusę, jei matydavau važiuojantį neįgalųjį“, – vėliau Antanui prisipažino Henrieta. Draugystė su A.Simončiku labai pakeitė jos požiūrį į neįgaliuosius.
Po kelių dienų virtualaus pokalbio su Antanu Henrieta dingo. „Eilinis atvejis – mergina pabėgo“, – pamanė Antanas. Jis atvirai kalbėdavo apie savo negalią, todėl ne pirmą kartą merginos nutraukdavo bendravimą.
Bet pasirodė, kad Henrieta nebuvo „dar viena“. Ji savaitę paatostogavo prie jūros, o grįžusi ir vėl parašė Antanui. Po kurio laiko nauji draugai susitiko Laisvės alėjoje, pasivaikščiojo po santaką.
Iš pradžių jiedu bendravo retai. Henrieta dirbo socialine darbuotoja, neturėjo daug laiko susitikimams.
Vėliau pasimatymų daugėjo, kol po metų abu pajuto, kad susitikinėja kasdien. Pora matydavosi Antano namuose, mieste ar sanatorijoje (į Henrietos namus sunkiu Antano vežimėliu įvažiuoti buvo neįmanoma).
Henrieta mėgo keliauti, todėl kauniečiai lankė įvairias Kauno vietas, Kauno marių pakrantes, važiuodavo prie jūros. „Mes buvome nuolat veiksme“, – sakė A.Simončikas.
Nors mylimoji buvo sakiusi Antanui, kad negalėtų susieti savo gyvenimo su neįgaliu žmogumi, po kelių metų jiedu apsigyveno kartu.
Tėvai priėmė šiltai
Antano motina iš pradžių į Henrietą žiūrėjo įtariai. Ji stebėjo, ar naujoji sūnaus draugė jo neįskaudins. Tačiau greitai įsitikino, kad Henrieta yra ir bus Antanui džiaugsmo šaltinis.
Henrietos tėvai ir brolis taip pat labai šiltai priėmė A.Simončiką. „Dar nebūdami pora mes susitikome su mama. Henrietai buvo svarbus jos palaikymas“, – sakė Antanas.
Tik kartą, kalbėdama apie draugystę su A.Simončiku, motina Henrietos paklausė: „Dukryt, ar tau nebus per sunku?“
„Žinau, kad visko bus“, – atsakė Henriet ir tuo pokalbis baigėsi.
Antanas mylimosios tėvus vadina puikiais žmonėmis. Po Henrietos mirties praėjo pusantrų metų ir iki šiol nėra savaitės, kai jie nepaskambina ir nepasiteirauja, kaip jam sekasi.
„Iš jų nesu girdėjęs nei blogo žodžio, nei piktos replikos. Tai yra fantastika“, – sakė vyras.
Kalbas apie vaikus nutraukė liga
Pora nesipurtė santuokos ir vaikų. Juolab, kad matė gerų pavyzdžių. Vienas tokių – pajūryje gyvenanti Tomo ir Jolitos Viluckų šeima. T.Viluckas turi negalią, juda dėka vežimėlio, tačiau tai netrukdo jiems su Jolita kurti šeimos židinio.
Ir Antanas su Henrieta buvo klabėjęsi apie santuoką, Vytauto bažnyčioje kunigas Kęstutis Rugevičius palaimino jų draugystę.
Santuoka Henrietai reiškė rimtą gyvenimo žingsnį, todėl pora neskubėjo. „Atrodė, kad mes jauni, dar viską gyvenime spėsim“, – sakė Antanas. Kai jiedu susipažino, jam buvo 36, Henrietai – 34 metai.
Kalbėjosi jie ir apie vaikus. Henrieta siūlė nuvažiuoti į genetikos centrą Vilniuje, išsiaiškinti, kokia tikimybė, kad atžalos paveldės Antano negalią.
Jiedu domėjosi ir galimybe globoti vaikus, buvo susitikę su tuo besirūpinančiomis socialinėmis darbuotojomis.
Tačiau visus šiuos svarstymus nutraukė moters liga. Praėjus porai draugystės metų, jai buvo diagnozuotas vėžys.
Nepanaši į ligonę
Pirmaisiais gydymosi metais moteriai buvo taikoma chemoterapija.
A.Simončikas žavėjosi Henrietos stiprybe. „Grįždavome iš chemoterapijos, o ji mane ir nurengia, ir pamaitina, ir sutvarko“, – stebėjosi mažai judantis neįgalusis.
„Ji nenorėjo pasiduoti iki paskutinės akimirkos“, – pasakojo vyras.
A.Simončikas į kiekvieną chemoterapijos seansą važiuodavo kartu su ja.
Prie kabineto žmonės nesuprasdavo, kad Henrieta serga. Moteris pasidažydavo, gražiai apsirengdavo, būdavo pasitempusi.
Aplinkiniai manė, kad vėžiu serga A.Simončikas, kartais pareikšdavo jam užuojautą.
„Visi eina ir su tokiu gailesčiu į mane žiūri – toks nelaimingas, o dar ir vėžiu serga“, – prisiminęs šypsojosi A.Simončikas.
Kovojant su vėžiu poros gyvenimą praskaidrino gautas socialinis būstas. Džiaugsmą teikė kiekviena namams nupirkta smulkmena.
„Dar nebuvo nė šviestuvų, kai nusipirkome lovą. Kiek buvo džiaugsmo!“ – prisiminė kaunietis.
Guodė nuotraukos
Kova su liga truko penkerius metus. Paskutiniais metais vėžiui išplitus, gydymas nebepadėjo.
Paskutinį mėnesį Henrieta beveik nebepaėjo, jai pačiai reikėjo priežiūros. Antanas grįžo gyventi pas motiną, Henrieta – pas savo artimuosius. Tačiau jiedu iki paskutinės dienos nuolat susitikdavo ligoninėje.
Paskutinę savaitę Henrieta tesvėrė 47 kilogramus, gulėjo ligoninėje. „Net ir tada ji ramindavo mus, kad viskas bus gerai. Likus trims dienoms iki jos išėjimo, mudu sėdėjom koridoriuje ir kalbėjome apie tai, ką veiksim vasarą. Tai buvo tikra viltis“, – prisiminė A.Simončikas.
Mylimoji mirė naktį, vyras negalėjo būti šalia jos. „Po mirties labai daug klausiau „Kodėl?“ Jaučiausi, tarsi mažam vaikui iš pradžių davė saldainį, o paskui jį atėmė“, – skausmą prisiminė vyras.
Sunkiausias buvo pirmas mėnuo. Jis jautė gilų poreikį žiūrėti į Henrietos nuotraukas, prisiminti, kaip jiedu leido laiką kartu.
Vyras ėmė domėtis rytų kultūra, ieškoti tikėjimo. Jį stiprino rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūryba. „Prieš savo išėjimą ji sakė: „Suprantu, kad mirties nėra.“ Palengvėjo, kai tuo patikėjau“, – pasakojo A.Simončikas.
Jį aplankė suvokimas, kad reikia mylimąją paleisti. Antanas iki šiol kartais verkia dėl netekties, prisimena Henrietą, jaučia jai dėkingumą, kad suteikė jam tiek daug džiaugsmo.
Paniro į vienatvę
Mirus mylimajai, A.Simončikas pasijuto labai vienišas.
„Henrieta buvo mano gyvenimas, ji užėmė labai didelę vietą. Po jos mirties liko didelė tuštuma. Vieni tą tuštumą užpildo darbu, kiti alkoholiu. Man trūksta bendravimo“, – sakė A.Simončikas.
Nors feisbuke jis turi 2 tūkstančius draugų, praktiškai nėra su kuo išeiti į miestą, išgerti kavos, prasiblaškyti. Kartą vyras pakvietė visus, kas gali, susitikti su juo. Įrašą „palaikino“ apie šimtas žmonių, tačiau nė vienas neskyrė jam laiko.
Jo motinai – 77-eri. Moteris sunkiai juda, stengiasi neiti iš namų. Vyras renka lėšas jo vežimėliui pritaikytam automobiliu įsigyti. Galbūt tai palengvintų jo judėjimą, priartintų jį prie žmonių.
A.Simončikas neprieštarautų susitikti ir su visai nepažįstamais žmonėmis – kad ir su šio straipsnio skaitytojais.
Tad jei turite laisvą valandą ar dvi, norite susipažinti su žmogumi, išgyvenančiu negalią, parašykite feisbuke Antanui Simončikui.
