Sandra visada norėjo išvykti iš Europos, kurioje jai viskas atrodė vienoda – važiuoji iš Prancūzijos į Vokietiją ir nežinai, ar jau kirtai sieną.
Savanoriaudama Lenkijoje ji sužinojo, kad vienas projektas Nairobyje ieško žmonių, ir pasisiūlė. Netrukus jautėsi lyg laimėjusi milijoną, nes ją atrinko: „Neturint pinigų pasitaikė galimybė išvažiuoti šitaip toli.“
Atskridusi pirmą savaitę S.Budžytė praleido Vakarų Nairobyje, kur viskas labai gražu, sutvarkyta. Gyveno su katalikų vienuolėmis, pas kurias vyravo griežta tvarka.
„O tada mane staiga perkėlė į rytus, kur vyksta beprotiški dalykai ir net eidamas gatve gali visko prisižiūrėti: prekystaliai su keisčiausioms prekėmis, minios žmonių, gyvuliai gatvėse. Tada galvojau: „O ne, aš turėsiu čia gyventi?“
Nuo įspūdžių gausos negalėdavau užmigti, verkdavau. Man prireikė dviejų mėnesių atsigauti nuo kultūrinio šoko, o po to susiradau daugiau draugų, susidraugavau su Jamesu Waka Achero (30 m.)“, – prisimena Sandra.
– Waka tapo ir jūsų gyvenimo partneriu.
– Man tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, o aš jam nepatikau, todėl turėjau užkariauti. (Juokiasi.) Pradėjome draugauti praėjus trims mėnesiams po mūsų pažinties. Jis man patiko, nes buvo rimtas ir, priešingai nei kiti keniečiai, nerodė man dėmesio.
Jei esi užsienietė, daugumai tampi įdomi, o Wakai tai nerūpėjo. Jis dirbo tame pačiame futbolo stadione kaip ir aš, tik aš – parduotuvėje, o jis – futbolą ten žaidžiančių vaikų vadovu.
Wakos vaikystė irgi bėgo gatvėje, nes tėvai neįstengė mokėti už išsilavinimą.
Tik kiek vėliau jis savarankiškai sugebėjo baigti mokyklą, koledžą, todėl puikiai suprato gatvės vaikų gyvenimą ir stengėsi jiems padėti. Waka darė tai be jokio atlygio.
O aš labai stengiausi su juo suartėti, ir galiausiai jis tapo pirmu žmogumi, su kuriuo galėjau atvirai pasikalbėti.
– Pasibaigus savanorystės programai vėl grįžote į Keniją. Tai ar galima jus pavadinti meilės emigrante?
– Pasibaigus 9 mėnesių savanoriavimo laikotarpiui turėjau palikti Keniją dėl vizos, bet iškart žinojau, kad užsidirbusi pinigų grįšiu. Žinoma, meilė Wakai buvo kertinis tokio sprendimo akmuo.
Bet ir be jo jaučiau, kad man neužteko laiko išmokti visko, ką galiu. Nesupratau Kenijos iki galo, gavau tik gabaliuką jos.
Vien buitis su Waka mūsų name tiek visko davė ir pakeitė mano mąstymą net apie kasdienius dalykus. Galiausiai jaučiau, kad Nairobyje galiu turėti gyvenimą, kokio noriu.
– Kaip pakito mąstymas nuo to karto, kai pirmąkart atvykote į Nairobį?
– Atvykusi pirmą kartą 21-erių buvau naivi, man prireikė laiko, kad nustočiau į viską žiūrėti iš Vakarų perspektyvos.
Kai nustojau, pradėjau suprasti ir mokytis.
Prieš tai mano požiūris į Afriką buvo vakarietiškas – tikėjau, kad savaitei statyti bibliotekos atvažiavę paaugliai tikrai daug prisideda prie darbo.
Bet kai nuvažiavau, pamačiau, jog europiečiai sėdi su išmaniaisiais telefonais ar planšetiniais kompiuteriais, fotografuojasi, kad galėtų nuotraukas įkelti į socialinius tinklus, o visą darbą padaro vietos meistrai.
Tapau labai kritiška, tačiau stengiuosi neteisti pirmąkart atvykusiųjų, juk pati tokia buvau.
– Ar Kenijoje iš tiesų daug skurdo?
– Taip, bet tai skurdas mūsų akimis, jiems tai – gyvenimas.
Kai aš augau, mano tėvai irgi sunkiai vertėsi, bet man niekuomet neatrodė, jog gyvename skurdžiai. Tai buvo mano gyvenimas, ir aš buvau laiminga bėgiodama basomis kojomis miške prie Platelių, nors kitiems mes atrodėme vargšai. Tai – požiūrio klausimas.
Aš ir Kenijoje nesijaučiu vargšė, nors, kitų akimis, mes daug ko neturime. Mūsų namas laikomas vidutinės klasės, nors jame nėra vandentiekio, kartais tenka vogti elektrą.
Lygiai taip pat man Korogochas ar Kibera – vieni didžiausių lūšnynų Afrikoje, šalia Nairobio – nebeatrodo kaip lūšnynai, nebematau, kad ten getas.
– Galėtumėte pasakyti, kad žmonės ten yra laimingi?
– Jie nėra nelaimingi. Kaip skurdo, taip ir laimės suvokimas yra skirtingas. Mums gal tai yra pasiekimai, geras darbas, o čia laimė yra turėti vaiką, pardavinėti avokadus.
Aš nenoriu gyventi vakarietišku stiliumi, man priimtinesnis Kenijos ritmas. Jei klausi keniečių, kodėl jie šypsosi, jei gyvena tokiame skurde, daugelis nesupras. Pakalbėjęs su jais supranti, kad ir jie turi problemų, tačiau yra kitaip nusiteikę.
– Ką žmonės veikia laisvalaikiu Nairobyje?
– Tą patį, ką ir kitų didmiesčių gyventojai, tik Nairobyje dabar itin išpopuliarėjo kavinės. Penktadienio vakarą nerasi vietos atsisėsti. Man pačiai įdomiausi yra meno centrai, Kibera.
Ten – kitas pasaulis, kita atmosfera, kiti įstatymai. Nors Kibera – didžiausias lūšnynas Rytų Afrikoje, ten įsikūrė mažutis meno centras, kur man labai patinka leisti laiką.
Ateinu ten ir negaliu išeiti dvi dienas. O laiką su draugais leidžiame šnekėdamiesi, slampinėdami po Kiberą arba kurdami ką nors iš šiukšlių krūvos.
Nairobyje yra daug meno centrų, kurie tampa ne tik parodų vieta, bet ir studijomis. Ten ir susipažinau su dailininkais, muzikantais, filmų kūrėjais. Kartais prisidedu prie jų veiklos: fotografuoju ar padedu organizuoti seminarus.
Arba einu į dirbtuves ir aiškinu vaikams, kas yra diafragma, išlaikymas kameroje.
Darau daug įvairių dalykų, bet tai – smulkmenos. Buvimas tokioje terpėje man jau savaime yra pasiekimas.
– Atrodo, džiaugiatės tuo, kaip gyvenate.
– Kartais net gėda būna prisipažinti, kad esu laiminga. Tada užgriūva klausimai, ko džiaugiuosi, jeigu neturiu darbo, pinigų.
Bet čia jaučiuosi gyva, nors ir sunkiai verčiamės. Kai buvau Didžiojoje Britanijoje, turėjau pinigų banko sąskaitoje, bet buvau tarsi zombis, jaučiausi nelaiminga, apimdavo depresija.
Kenijoje kiekviena diena yra pamoka, patiri ką nors nauja, o gyvenimo sunkumai išmoko vertinti visas smulkmenas.
Kai grįžtu namo į Lietuvą, pats paprasčiausias mano tėvų namas man yra prabangos viršūnė. Turime dušą, vandentiekį – fantastika!
Mūsų dušas Nairobyje primityvus: pasišildau vandens, nueinu į atskirą kambariuką ir ten prausiuosi dubenyje. Tačiau čia jaučiuosi daug geriau. Aš nenorėjau, kad mano gyvenimo vedlys būtų egoizmas.
Europoje gyvenimas sukasi tokiame rate: turi daryti ir daryti, kad ką nors gautum, negali tiesiog būti. Kitiems toks gyvenimo būdas yra priimtinas – puiku, bet aš to nenoriu.
– Ar nuo pat mažumės buvote taip nevakarietiškai atsipūtusi?
– Buvau tylus, ramus vaikas, daug skaitydavau ir gyvenau savo vidiniame pasaulyje. Svajodavau apie tolimesnes keliones, bet tai atrodė neįmanoma, nes labai bijojau žmonių.
Kai išsikrausčiau iš tėvų namų, o po to išvažiavau į pirmąją savanorystės programą, įvyko lūžis. Žinojau: jeigu nežengsiu žingsnio, visą gyvenimą praleisiu ne taip, kaip noriu.
Labiausiai bijau nuobodaus gyvenimo. O Kenijoje viskas nenuspėjama: lietus, automobilių spūstys, politika, skirtinga laiko samprata, neleidžianti tiksliai planuoti. Kai suvoki, kad niekas nuo tavęs nepriklauso, atsipalaiduoji.
Būdama 16 metų skaitydavau apie pasaulio lietuviu save vadinantį Vilniuje gimusį muzikantą Hokshilą Andrade (35 m.), tuo metu keliavusį po Pietų Ameriką, grojantį gitara ir nežinantį, ką veiks rytoj. Juo žavėjausi, man tai atrodė tobulas gyvenimas.
– Bet ar nepavargstate nuo nuolatinės netvarkos?
– Taip, aš turiu tiek laiko, kad galiu ir išprotėti, tad kokie nors rėmai padarytų mane produktyvesnę. Turiu daugybę idėjų fotografijos projektams, bet manau, kad turiu ir daug laiko jiems įgyvendinti.
Nenoriu būti tas žmogus, kuris sulaukęs 40-ies viską meta ir išvažiuoja į Indiją, kad suprastų, jog iš tiesų esmė tėra džiaugtis gyvenimu.
Nenoriu pereiti per visa tai, gyventi dėl kieno nors tikslų patenkinimo ir suvokti, kad iš tiesų tai man nereikalinga, to nenorėjau, bet neturėjau drąsos atsisakyti.
– Kaip jūsų artimieji reaguoja į tokius gyvenimo posūkius?
– Man pasisekė, kad tėvai niekada manęs per daug nekontroliavo, nesakė baigti kvailioti, eiti studijuoti ir susirasti darbą. Žinoma, kai pasakiau tėvams pirmą kartą apie važiavimą į Keniją, jie patyrė šoką.
Viskas, ką jie žinojo apie šį žemyną, buvo nuostatų mėsmalė: terorizmas, skurdas, nusikaltimai, mergaičių apipjaustymai. Bet dabar manau, kad jie manimi didžiuojasi. Tačiau dėl kai kurių dalykų artimieji mano gyvenimo būdo nesuprastų.
Pirmą kartą grįžusi iš Kenijos su drauge išvažiavau į Maroką. Ji namo parlėkė po dviejų savaičių, o aš netikėtai likau 3 mėnesiams.
Turėjau tik 7 eurus visai kelionei, tad gyvenau paplūdimyje ar apsistodavau pas gatvėje sutiktus žmones.
Klaustumėte, kaip galima 3 mėnesius gyventi pas ką nors šeimoje be pinigų ir nieko neveikti? Bet, mano akimis, ten yra tiek daug materijos įkvėpimui, jauti, kad kaip žmogus augi.
– Nairobyje likote ilgesniam laikui. Ar ketinate ten pragyventi visą gyvenimą?
– Kodėl gi ne? Ten jaučiuosi kaip namie. Nors, atrodo, pritapau, niekada negalėsiu jaustis vietos gyventoja vien dėl odos spalvos.
Žvilgsnių ir komentarų apstu, bet reikia su tuo susitaikyti – greitu metu tai nepasikeis.
Kartais dėmesys erzina, kartais nerūpi arba net linksmina, tačiau, matyt, niekada prie to nepriprasiu.
Charakteris tam taip pat turi įtakos: niekada nemėgau būti dėmesio centre, o Nairobyje staiga tapau įžymybe, kurią visi stebi. Tik dabar, išmokusi svahilių kalbą, jau suprantu, ką apie mane šneka žmonės autobuse.
– Treji metai Kenijoje. Kaip toliau įsivaizduojate savo gyvenimą?
– Studijos mano gyvenime vis atidedamos.
Kaune studijavau menotyrą, bet po kelių mėnesių mečiau ir kitą dieną išskridau į Paryžių. Buvau traumuota lietuviško universiteto, tačiau ketinu rinktis Afrikos studijas užsienyje. Turiu pripažinti – nors suvokiu ir išsamiau pažįstu Keniją bei afrikietišką kultūrą iš vidaus, gyvename pasaulyje, kur diplomas vis dar šį tą reiškia.
Dabar užsiimu savišvieta, skaitau daug afrikiečių autorių. Jie dėl tų pačių dalykų parodo visai kitokią perspektyvą negu Europos ir Amerikos autoriai.
Jeigu universitete būtų kolonizacijos paskaitos, būčiau perskaičiusi visą reikalingą literatūrą. Bet pradžioje reikia susitvarkyti santuokos dokumentus, kad Waka galėtų vykti su manimi.
