Kaunietė Rita Bagdzevičiūtė nepabijojo mesti gerai apmokamo vadovaujamo darbo, kad užsiimtų širdį atgaivinančiu amatu – floristika.
Šiandien jos pasirinkimas apvainikuotas klientų pripažinimu ir bene tokiomis pat finansinėmis galimybėmis kaip ir dirbant įmonės vadove.
Kauno rajone gimusi moteris nuo pat mažens norėjo dirbti su gėlėmis. Abu jos tėvai buvo agronomai. Senelė ir mama augindavo gėles.
Tėvai alergiškai dukrai neleido stotį į gėlininkystę. „Nuo chemikalų mirsi, neištversi šiltnamyje“, – taip jie įsivaizdavo Ritos ateitį baigus išsvajotus mokslus.
Tėvų paraginta moteris ėmė mokytis konditerijos. Pradėjus dirbti suprato, kad miltams yra dar labiau alergiška nei kokiai chemijai.
Kaunietė metėsi į buhalterinę apskaitą ir vadybą. Ir jai neblogai sekėsi. Ji vadovavo vidutinio dydžio prekybos centrui Kaune, taip pat statybinei įmonei, kur jos žinioje buvo apie 90 darbuotojų.
„Popieriams nebuvau alergiška, bet ir pasitenkinimo iš to nejutau“, – aiškino floristė.
Besilaukdama pirmosios dukters 25-erių moteris ėmė svarstyti, ko nori iš gyvenimo, ir nusprendė, kad prie popierių negrįš. Ją palaikė ir gyvenimo draugas: „Ieškok, kas patinka.“
Nustebino floristų guru
Kaunietė surado bene geriausią Lietuvos floristą Marijų Gvildį. „Mokysiuosi pas tave“, – pirmąkart matomam žmogui išrėžė Rita. Ji atnešė tik savo rankdarbių nuotraukų.
„Tu išprotėjai?“ – pamatęs darbo knygelę jos paklausė floristas. Jis negalėjo patikėti, kad atsakingas pareigas ėjusi moteris nori tapti amatininke.
Paprastai niekada neimdavęs mokinių M.Gvildys galiausiai sutiko. „Iki šiol nesuprantu, kodėl tave paėmiau“, – kolegei daug vėliau pripažino meistras, dabar jau dėstantis būsimiems floristams.
Vėliau Ritai pavyko patekti į floristų grupę, kurią Lietuvoje mokė vienas garsiausių pasaulio meistrų šveicaras Peteris Hessas. Vienu metu ji ir mokėsi, ir dirbo – kurdavo puokštes, jų kompozicijas parduotuvėms.
Ankstesniuose darbuose ją labiausiai erzindavo monotonija. „Floristika žavi tuo, kad galima derinti medį, metalą, gipsą, tekstilę, įvairius augalus; gali iš pušies žievės siūti šarvus ar iš gipso ir augalų kurti paveikslą“, – pasakojo menininkė.
Pinigai jai nėra gyvenimo variklis. Todėl moters neišgąsdino kelis kartus mažesnis atlyginimas.
Pradžioje floristė uždirbdavo penktadalį to, ką gaudavo eidama vadovo pareigas. Dabar vėl gauna buvusias pajamas, be to, dar ir emocinį pasitenkinimą.
Į kaunietės kūrybą įsitraukia visa šeima. Vyras nuolat padeda Ritai darbuose su metalu, medžiu ir kitomis statybinėmis medžiagomis. Anot floristės, stalius-baldininkas moka viską.
Pora turi dvi dukras. 13 ir 12 metų mergaitės mielai leidžia laiką dirbtuvėse. Vyresnioji jau žino, kad bus floristė kaip mama. Ji namie augina gėles, daro puokšteles.
Jaunėlė mažiau domisi gėlėmis. „Nenoriu gėlių, geriau duok man šluotą arba eisiu su tėčiu virinti“, – dirbtuvėje darbo prašo mergaitė. Tėčio dirbtuvėse jai įdomiau.
Savaitę valgė vien morkas
Paklausta, ar norėtų savo verslo, purtė galvą. „Daugiau niekada nenorėsiu jokių kitų pareigų. Per gyvenimą prisivadovavau. Dabartinis darbas mane tenkina“, – aiškino moteris.
Jai labiau patinka kurti floristines kompozicijas renginiams, nei rūpintis verslu.
Tėvai dukters gyvenimo pokyčių nebematė. Motina mirė, kai Ritai buvo 15 metų. Tėtis iškeliavo prieš dešimtmetį.
Floristė nekaltina tėvų už vaikystėje duotą studijų kryptį. Ji tiki, kad viskam išaušta savas laikas. „Gal nieko ir nebūtų išėję, jei būčiau pradėjusi anksčiau“, – sakė R.Bagdzevičiūtė.
38-erių moteriai niekada nebuvo sunku rasti darbą. „Jei reikia, galiu ir gatves šluoti, aišku, geriau, kad nereikėtų, bet galėčiau“, – sakė floristė.
Ji dirbo ir siuvėja, ir barmene, ir dažų pardavėja.
Darbo biržoje R.Bagdzevičiūtė buvo užsiregistravusi tik vieną kartą, kai norėjo floristės kursų. „Jūsų darbai per daug geri. Dar ilgai negalėsime jums nieko pasiūlyti“, – moteriai aiškino Darbo biržos specialistai.
Kaunietė pripažino, kad nors kartais apie savo gyvenimą kalba kaip apie vieną didelį pokštą, ne visada jis toks ir buvo. „Yra buvę, kad savaitę maitinausi tik morkomis – valgiau tai, kas buvo šaldytuve. Bet per daug išdidi esu, kad daug apie tai galvočiau“, – pasakojo R.Bagdzevičiūtė.
Klientas bučiavo kaliošus
Pastaruosius šešerius metus floristė dirba vienoje Kauno įmonėje, kuria gėlių ir įvairių medžiagų kompozicijas.
Jai įdomiausia dirbti, kai klientai duoda laisvę. Žmonės lieka patenkinti jos darbais.
Kartą vienas klientas po šventės atvažiavo į R.Bagdzevičiūtės dirbtuves ir bučiavo floristės kaliošus. „Sėdėjau ant stalo, jis atbėgo po šventės ir išbučiavo. „Tu žinai, kiek šitie kaliošai matę?“ – klausiau jo“, – juokėsi floristė.
Ji žino ir klientų žmonų bei meilužių gimtadienius, prisimena, kokias gėles jos mėgsta, paskambina klientams ir primena apie artėjančias šventes.
Nors kūrėja nedrįsta lygintis su geriausiais šalies floristais, neslepia, kad kelis kartus jos darbais it savais gyrėsi garsūs dizaineriai.
Be to, jos kompozicijos dažnai puošia didelių įmonių ar „didelių“ žmonių šventes.
Tiesa, papuošusi garsenybių gimtadienius ar vestuves R.Bagdzevičiūtė savo darbų nuotraukas pasilieka tik sau – žino konfidencialumo taisyklę.
Pačios floristės namuose skintomis gėlėmis rūpinasi tik duktė. Pati amatininkė prižiūri daugybę vazoninių gėlių. Jų namuose tiek, kad naujiems jau nebebūtų vietos. Posakis – batsiuvys be batų – R.Bagdzevičiūtei nelabai tinka.
