Buvęs Lietuvos buriavimo čempionas Aras Stumbrys (60 m.) Atlanto vandenyną yra kirtęs 8 kartus.
Ir šį kartą kauniečių verslininkų prašymas parplukdyti iš Brazilijos į Kanarus jų jachtą kapitonui nebuvo išskirtinis.
„Jau ir Lietuvoje yra žmonių, kurie jachtomis plaukia iš taško A į tašką B ir ten palieka laivą. Mano darbas yra tuos laivus parplukdyti atgal“, – sakė jachtos kapitonas.
Į pagalbą A.Stumbrys pasikvietė draugus – Tado Ivanausko zoologijos muziejaus direktoriaus pavaduotoją Ramūną Grigonį (54 m.), gydytoją Audrių Mačiulį (53 m.) ir restorano „Antis“ savininką Gintarą Davidonį (53 m.).
„Tokio pasiūlymo perplaukti Atlantą gali sulaukti tiktai kartą gyvenime, tad ilgai nesvarstę pradėjome ruoštis kelionei“, – pasakojo R.Grigonis.
43 pėdų (apie 12 metrų) ilgio „Dexter 43“ klasės jachta „Halina III“ stovėjo Brazilijos Salvadoro uoste.
Nuskridę ten ir per kelias dienas paruošę laivą kelionei, nusipirkę maisto atsargų ir sutvarkę visus reikiamus dokumentus vyrai pakėlė bures.
Pirmasis etapas – nuplaukti 500 jūrmylių (1850 kilometrų) palei Brazilijos pakrantę iki Natalio miesto. Būtent ties šia vieta Atlantas yra pats siauriausias.
Iš pradžių kelionė atrodė kaip malonus savaitgalio pasiplaukiojimas. Maloniai šildė saulė, bangos nedidelės. Tačiau jau antrą dieną Atlantas pradėjo rodyti savo tikrąjį veidą.
„Užėjo trumpa – gal dvi valandas trukusi audra, tačiau to mums jau užteko, kad pamatytume, koks yra tikrasis Atlantas“, – pasakojo keliautojai.
Viena didesnių bėdų plaukiojant vandenynuose – jūros liga – keliautojus šį kartą aplenkė. Problemos prasidėjo tik tada, kai trečią plaukimo naktį per audrą staiga dingo elektra ir teko plaukti visiškoje tamsoje.
„Tuose vandenyse laivų judėjimas ne pats didžiausias, tačiau gerokai pasinervinome, kol sulaukėme aušros“, – pasakojo keliautojai.
Pasiekę Natalio uostą vyrai per kelias dienas pašalino kelis smulkius gedimus.
Kita stotelė turėjo būti Žaliojo Kyšulio (Cape Verde) salos. Iki jų buvo planuojama nuplaukti maždaug per 18 dienų.
Vyrai prisipažino, kad tiek dienų ir naktų nematyti žemės, o vien dangų ir vandenį, nėra labai paprasta.
O tarpusavio santykiai nedidelėje erdvėje matant tuos pačius veidus irgi veikė psichiką.
Po kelių plaukimo dienų paaiškėjo, kad sugedo navigacijos įrenginys, leidžiantis plaukti autopilotu. Teko pakaitomis iš pradžių kas tris, vėliau kas dvi valandas sėsti prie vairaračio.
„Kai bangavimas buvo nedidelis, sunkumų nekildavo, bet kai bangos, ypač naktį, pasiekdavo penkis ar daugiau metrų, laikyti vairą būdavo tikrai nelengva“, – prisipažino R.Grigonis.
Kasdienę rutiną šiek tiek skaidrino kartkartėmis laivą lydintys delfinai, maždaug už 50 metrų keletą kartų parodė savo nugarą orkos ir rykliai.
„Kol jų nematėme, keletą kartų maudėmės, tačiau vėliau jau buvo nedrąsu tai daryti“, – sakė keliautojai.
Didelio malonumo maudytis nebuvo ir todėl, kad įlipus į laivą sūrus vanduo nudžiūdavo palikdamas ant kūno druskos sluoksnį.
Persismelkę sūrios drėgmės buvo ne tik drabužiai, bet ir miegmaišiai.
Tolimesnė kelionė iki Žaliojo Kyšulio praėjo be didesnių nuotykių.
Kaip ir dera priplaukus pusiaują, keliautojai buvo pakrikštyti. Teko prisiekti Neptūnui ir šokti už borto.
Pasiekę šias nuostabaus grožio salas ir keletą dienų pailsėję kauniečiai vėl pakėlė bures – jų laukė paskutinis kelionės etapas Kanarų link.
Iki Afrikos krantų likus keliasdešimčiai jūrmylių vieną vakarą jachtą staiga supurtė: nors ir pūtė stiprokas vėjas, ji staiga sustojo.
Paaiškėjo, kad laivas užplaukė ant jūriniuose žemėlapiuose nepažymėtos seklumos.
Netrukus vyrai pajuto, kad jachta pradeda svirti ant šono, prasidėjo atoslūgis.
Maždaug per 15–20 minučių vandens lygis nukrito apie tris metrus, ir jachta pasviro 45 laipsnių kampu.
Prieš akis iš po vandens išniro maždaug pusės hektaro smėlėta salelė, tolėliau dar kelios mažesnės.
Neliko nieko kita, kaip laukti, kada vanduo vėl pradės kilti. Užteko laiko pasidžiaugti po kojomis išnirusia žeme, salelės duobėse rankomis prisigaudyti žuvų ir krabų.
„Viena jų, pasirodo, buvo elektrinė raja – trinktelėjo kaip reikiant“, – prisimena Ramūnas.
Vėliau Gintaras, atsakingas laive už maisto ruošimą, paruošė karališkus pietus.
A.Mačiulis į salą net atsinešė trispalvę, kuri jį lydi visose kelionėse. „Čia mūsų povandeninė „Naujoji Lietuva“, – fotografuodamiesi šmaikštavo keliautojai.
Po 10 valandų pradėjus kilti vandens lygiui sala iš lėto vėl dingo po vandeniu, jachta palengva išsilygino.
Tačiau to neužteko, kad nuplauktų tolyn, nes kilis buvo gilokai įstrigęs į smėlėtą dugną.
Keletą valandų prisikamavę bandydami iš smėlio gniaužtų išlaisvinti laivą su burėmis ir varikliu, galiausiai vyrai priėmė saliamonišką sprendimą: iš gelbėjimosi liemenių padaryti nedidelį plaustelį ir juo, kiek leidžia virvės ilgis, nuplukdyti nuo seklumos inkarą.
„Teko plaukti į vandenyną apie 150 metrų. Gerai, kad tuo metu nepasitaikė ryklių“, – prisimena Ramūnas.
Eksperimentas pavyko. Maždaug per pusvalandį panaudojant gervę jachta nuo seklumos buvo nuplukdyta.
Tačiau viena bėda – ne bėda. Vargais negalais nusiyrus nuo seklumos, jachtos šonas nupjovė virvę ir inkaras liko giliai dugne. Vakarop plaukdama Kanarų link jachta vėl užplaukė ant seklumos.
Prasidėjus potvyniui visi bandymai ištrūkti iš smėlio gniaužtų buvo bevaisiai.
Galiausiai keliautojai susirinko kajutkompanijoje – laivo patalpoje, skirtoje vadovybės pasitarimams, ir pradėjo svarstyti, ką toliau daryti.
Nerimą kėlė ir tai, kad beveik baigėsi geriamojo vandens atsargos. Net ir labai taupant jo būtų užtekę tiktai trims ar keturioms dienoms.
Kažkas net pasiūlė dviem likti laive ir laukti, o kitiems dviem plaukti gelbėjimosi plaustu tikintis, kad srovės ir bangos jį nuneš į krantą arba priplukdys prie praplaukiančių laivų.
„Tokiose vandens platybėse laukti, kad ką nors sutiksi turėdamas tiktai kelis litrus vandens, tolygu mirčiai“, – kalbėjo R.Grigonis.
Kai rodėsi, kad padėti gali tik stebuklas, jis ir įvyko. Sustiprėjo vėjas, ir pagaliau laivas vargais negalais nučiuožė nuo seklumos gilyn į vandenyną.
Tačiau ištiko dar viena didžiulė bėda – vėjas suplėšė stakselį.
Tai – antroji jachtų burė, kabinama jachtos priekyje, vienu kampu tvirtinama prie stiebo viršaus, kitu – prie jachtos nosies, trečiasis galas įtempiamas laivavirve.
Be tos burės laivas – kaip žmogus be rankų.
Nors iki Kanarų buvo likę tik keli šimtai mylių, keliautojai suprato, kad pučiant priešpriešiniam vėjui su viena pagrindine laivo bure jų nepasieks.
Teko apsukti jachtą ir, pasikliaujant į nugarą pučiančiu vėju, plaukti už kelių šimtų jūrmylių esančios Mauritanijos miesto Nuadibu link.
Pasirodžius krantui keliautojai išvydo ir tolumoje plaukiančius didžiulius laivus. Tačiau pasikeitė vėjo kryptis, ir stipri srovė vėl pradėjo nešti gilyn į vandenyną.
„Apėmė siaubinga neviltis. Atrodo, kad po viso to, ką patyrėme, išsigelbėjimas visai čia pat, o tu vėl plauki į nežinią“, – prisimena R.Grigonis.
Horizonte pasirodžius tanklaiviui keliautojai pradėjo į dangų leisti signalines raketas. Tačiau netrukus jos baigėsi, o laivas taip ir nuplaukė jų nepamatęs.
Po kelių valandų Neptūnas pasigailėjo lietuvių.
Šiek tiek pasikeitus vėjo krypčiai, pasitelkus variklį pavyko pagaliau įplaukti į nedidelį žvejybos uostą.
Prisišvartavus prie ispanų policijos laivo, jachtą iškart apspito būrys vietos smalsuolių.
Netrukus prisistatė keli pareigūnai. Patikrinę dokumentus, nors juose ir buvo parašyta, kad atvykėliai – Lietuvos piliečiai, šypsodamiesi jie kaip susitarę kartojo: „Gringo amerikano.“
Keliautojus nustebino pareigūnų įžūlumas. Jie visai nesidrovėdami trynė du pirštus sakydami, kad reikia „prezento“, suprask, dovanos.
„Davėme 50 eurų – jie nudžiugo lyg laimėję loterijoje milijoną“, – pasakojo R.Grigonis.
Šiems pasišalinus pasirodė muitininkai.
Atsainiai apžiūrėję jachtą ir pasirašę dokumentus jie irgi ėmė prašyti kyšio. Ir vėl teko duoti 50 eurų.
Atėjo eilė uosto atstovui. Sutikęs kurį laiką pasaugoti jachtą, jis išsiskiriant iškaulijo dar 50 eurų.
Šiame uoste keliautojai išsiaiškino, kad suremontuoti suplyšusios burės nepavyks. Susisiekus su jachtos savininku buvo nutarta ją čia palikti, o namo grįžti lėktuvu.
Iš pradžių buvo planuota šią kelionę baigti per mėnesį, bet ji užtruko beveik dvigubai ilgiau.
Grįžęs į Lietuvą laivo kapitonas pasiėmė naują stakselį ir po kelių dienų kartu su laivo savininku vėl išskrido į Mauritaniją baigti kelionės.
