Ieško, kam užmauti žiedelį
Panevėžietis Vladislovas Ramanauskas išsiskyrė prieš 40 metų ir ilgus dešimtmečius gyveno vienas.
Tik gyvenimo saulei gerokai kryptelėjus vakarop vyras pagaliau apsisprendė antrą kartą vesti.
Moteriai, kurią imtų į žmonas, reikalavimai lyg ir nėra dideli: kad būtų liekna, aukštoka, malonaus būdo, gebėtų palaikyti pokalbį apie debesis ir kosmosą, ne tik kaip burokus nurauti.
„Seniau buvo gerai ir vienam, kol buvau jaunesnis, turėjau tūkstančius pažįstamų. Dabar jau senatvė, geriau gyvent dviese, jei vienas negalės, kitas gal kavutės išvirs. Darosi nuobodu, rytą atsikėlus nėra net su kuo pasišnekėt. Šuns laikyt nenoriu. Reikia žmonos“, – aiškina žilagalvis, kodėl ėmė rimtai galvoti apie vedybas.
V.Ramanauskas yra labai išrankus, gyvenimo kelyje sutiko daug moterų, bet ne tokių, kurioms norėtų žiedelį užmauti.
Vyras svarsto, kad gal rimtai ir nesidairė, draugysčių įvairių buvę, bet susisaistyti nenorėjęs, nenusisekus pirmai santuokai baiminęsis, kad ir su antrom vedybom neprašautų pro šalį.
Dabar, žvelgdamas nuo metų kalno, mano turįs pakankamai patirties ir atsargumo, kad išsirinktų tinkamą moterį, su kuria galėtų gražiai leisti likusias dienas.
Energija liejasi per kraštus
Garbaus amžiaus pensininkas atrodo gerokai jauniau nei parašyta pase. Jis žvalus ir energingas, kas rytą daro mankštą, vienu ypu padaro 20 pritūpimų, kartais pabėgioja, o jei nebėga, tai pėstute nužingsniuoja kelis kilometrus.
Vyras pats tvarko sklypą prie namo, dar turi sodą bendrijoje, ten irgi pats vienas nudirba visus darbus.
Kai kiti bendraamžiai vos juda su lazdele, neapsieina be vaistų ir nuolat dejuoja, kad kažkur skauda, V.Ramanauskas dar turi sveikatos ir šokiams. Jau daug metų kiekvieną savaitgalį jis eina į šokių vakarus „Kam per trisdešimt“, kartais apsilanko ir naktiniuose klubuose. Ten ne sienas ramsto, o iš visos sveikatos miklina kojas, šokdina ir jaunesnes, ir senesnes ponias.
Viešai pagarsinti savo amžiaus V.Ramanauskas nenori.
„Rašykit, kad perkopiau 70. Moterys savo amžių meluoja, tad galima ir man“, – kvatoja žilagalvis.
Vyras primena, jog kandidatės į žmonas amžius turėtų būti nuo 62 iki 70 metų.
„Su jaunesnėm nesusitvarkysiu“, – rimtai aiškina jis.
Stalą nukrauna vaišėmis
Su V.Ramanausku susipažįstu vienoje kavinėje prisėdusi pasigardžiuoti ledais. Su ledų porcija šalia klesteli ir jis. Vyras pradeda pokalbį apie deserto, paskui ir apie degtinės skonį, pasisako, kad su vyrais negeria, bet su moterimis retkarčiais taurelę išlenkia, o štai dabar nebėra su kuo svaigalais pasmaguriauti. Turėjo draugę, toji nuseno ir pasidarė nebeįdomi, jiedu prieš porą metų draugystę nutraukė.
Pasakau, kad taurelės drauge negersiu, bet apie gyvenimą pasikalbėti galime.
V.Ramanauskas gyvena viename ramiame privačių namų kvartale. Laukdamas korespondentės ir fotografo vyras suruošia gausias vaišes, į stalą neša keptą vištą su bulvėmis, pjausto kumpio, deda bandelių, sviesto, saldainių, virtų kiaušinių kalną ir mala kavos pupeles.
Visas gėrybes paruošęs pats, moka ir mėgsta šeimininkauti, laiko 5 vištas, tad net kiaušiniai naminiai.
„Valgykit, nuostolio man nepadarysit“, – ragina vaišingas šeimininkas.
Pensininkas labai ūkiškas, visa žemė aplink namą užsodinta bulvėmis ir pomidorais.
Iš kur turi tiek sveikatos, paaiškina paprastai: „Mėgstu judėti.“
Visą gyvenimą V.Ramanauskas dirbo vairavimo mokytoju, vienu metu, kai J.Balčikonio gimnazijoje (anuomet 1-ojoje vidurinėje) buvo privalomas automobilizmas, mokytojavo ten.
„Kariuomenėj tarnavau 1950–1951 metais, buvau geras imtynininkas, 30 vyrų išguldydavau. Gaila, sovietmečiu nebuvo trenerių, būčiau sporte daug pasiekęs“, – pasakoja V.Ramanauskas.
Su buvusia žmona – šalia
Vyras kilęs iš Anykščių rajono.
„Būčiau ūkininkavęs, žemę dirbau iki 18-os metų, bet stribai arklį atėmė, ariant atėjo į lauką ir iškinkė, paliko tik plūgą. Būčiau ūkininkas buvęs, o reikėjo važiuot į miestą“, – apie dar vieną prarastą galimybę pasakoja jis.
Būdamas darbštus ir nagingas, jis mieste irgi neprastai įsikūrė, dar prieš vedybas be jokių pagalbininkų pasistatė mūrinuką. Gyvena tik jo dalyje, nes didesniąją namo dalį teismas po skyrybų priteisė žmonai su dukromis.
„Ji didelę klaidą padarė, turėjo dievišką vyrą, o sumanė skirtis. Dukros irgi ją palaikė. Sutikau, jei susiradai geresnį, prašom. Galėjo turėt rojaus gyvenimą, bet nenorėjo. Kieme susitikę sveikinamės, negi kiaulės. Ką čia mylėsi, kai tiek metų esi išsiskyręs, praėjo tie dalykai, gyvenam kiekvienas sau, aš vienas ir ji viena“, – apie subyrėjusią šeimą trumpai paaiškina V.Ramanauskas.
Pažintis turi būti natūrali
Kai iširo šeima, vyras buvo įkopęs į penktą dešimtį.
Tuoj po skyrybų apie antrą santuoką V.Ramanauskas nė minčių neturėjo.
„Ką, ar aš vienas negaliu gyvent?“ – išdidžiai paaiškina pensininkas.
Bet vienatvė padarė savo, moterys traukė, tad vyras ėmė eiti į šokius. Jie būdavo geležinkelininkų klube, karininkų namuose.
Be savaitgalinių pasišokimų, V.Ramanauskas 12 metų šoko tautinius šokius, dainavo mokytojų chore.
„Šokiuose nebūtinai žmonos ieškai, randi moterį tik tam vakarui“, – sako jis ir patikslina, kad antros pusės vis dėlto ir ten dairėsi, tačiau tinkamos nerado.
Kur ir kaip reikia ieškoti žmogaus rimtiems santykiams, V.Ramanauskas turi nepajudinamą nuomonę. Esą tikras vyras nesinaudos pažinčių tarnybomis, neieškos žmonos internete ar pagal televizijos skelbimus. Pažintis turi užsimegzti natūraliai, gyvai.
„Gal pas ką baliuje sutiksiu? Neseniai buvau pobūvyje, buvo 7 laisvos ponios, bet nė viena nepatiko. Dar mieste dairausi, kasdien einu į centrą ledų pavalgyti, ten kai kurias moteris pakalbinu. Iš pirmo karto nesuprasi, gera ar ne. Jei pamatysiu, kad prie širdies limpa, į kavinę pakviesiu. Dar ir kaime dairytis galima. Pas vieną tokią svečiuose buvau, pakvietė pasėdėt pavėsinėje, namas didžiulis, vaikai gyvena Kaune, geros dūšios moteriškė, bet kaimietė, man tokia netinka“, – apie žvalgytuves pasakoja panevėžietis.
Šokių aso moterys nekviečia
Grįžtame prie šokių temos. Vyras vardija, kur šiuo metu Panevėžyje galima pasišokti: „Pušynas“, restoranas „Stumbras“, klubas Dariaus ir Girėno gatvėje, naktinis baras Respublikos gatvėje.
Pastarąjį kartą šokiuose buvo praėjusį šeštadienį.
Į šokius V.Ramanauskas visad eina kaip reikiant pasipuošęs, su kostiumu, gurgždančiais marškiniais ir priderintu kaklaraiščiu. Užsimauna ir sunkų auksinį žiedą. Atidaręs spintą jis rodo gausų garderobą: 30 įvairių spalvų ir fasonų kostiumų, dukart tiek šviesių marškinių ir daugybė margiausių kaklaraiščių.
„Gyvenu gerai, bėdų neturiu, mėgstu gerai apsirengt“, – sako jis.
Po šokių jis moterų namo nelydi, neleidžia išdidumas. Nė vienos šokių partnerės ir į savo namus nėra pakvietęs.
„Gal nerandu pagal savo skonį? O kažkokią bobutę į namus kviest? Kam? Neturiu kur gyvent ar ką, kad prie bet ko klijuočiausi? Ten, šokiuose, jos visos laimės ieškotojos“, – vėlgi išdidžia gaida porina jis.
Nuolat lankomose vietose V.Ramanauskas turi nuolatinį staliuką, nestovi pasieniais, kaip kai kurie kiti šokėjai. Su pirmu muzikos taktu nepuola moterų vesti, prieš tai gerai nusižiūri ir kviečia šokti tik labai patinkančias.
Kai skelbiama: „Veda moterys“, prie V.Ramanausko, deja, damos nepuola.
„Per moterų šokį manęs neveda. Pyksta. Žino, kad aš joms ne kavalierius, tik šokėjas. O man ir gerai, nereikia prakaituot su kiekviena“, – nenusimena aistringas šokių mėgėjas.
Būna, kad V.Ramanauskas papokštauja, išveda seniausią ir negražiausią, o į ausį suokia: „Kaip tave, tokią gražią, vyras į šokius išleido?“
Pensininkas griūva iš juoko, kai neišvaizdžioji šokėja tarmiškai stengiasi perrėkti muziką: „Aš našla jau trylika metų.“
Tada jis aiškina, kad bevelytų bendrauti su išsiskyrusiomis, nes našlių bijo: jei vieną vyrą nugalavo, tai nukankins ir kitą.
Ta, kuri patiko, nusižudė
Pasak V.Ramanausko, į šokius ateina ne tik panevėžietės, suvažiuoja moterys iš Utenos, Biržų, Pasvalio, Rokiškio, Šiaulių.
Buvo pokalbį užmezgęs su simpatiška šiauliete, toji ir telefono prašė, bet viengungis rimtesnių santykių nenorėjo, mat ji buvo per stora.
„Senatvėj, jei pasiligos, kaip tu storą žmogų lovoje paversi, sauskelnes pakeisi? Reikia žiūrėti realiai, kiekgi dar būsi energingas, šiandien turiu sveikatos, bet metai kapsi, laikas eina ir ateina galas viskam. Jei būtų plonesnė, gal ir vesčiau“, – pragmatiškai į pasirinkimą žiūri pensininkas.
Viena ponia iš Utenos šokėjui irgi dėmesį rodė, bet toji buvo per žemo ūgio.
V.Ramanauskas atsidūsta, kad šokiuose taip ir netekę sutikti smarkiai prie širdies limpančios moters, visos, su kuriomis trumpiau ar ilgiau draugavo, buvo ne iš šokių.
Draugė, su kuria neseniai išsiskyrė, jam patiko, bet dairėsi ir į kitus vyrus.
„Kalbėjom apie vedybas, bet supratau, kad aš už du tris vyrus neatbūsiu, todėl santykius su ja nutraukiau“, – pašnekovas dėl to nė kiek neapgailestauja.
Yra vilnietė, kuri rašo laiškus ir nori draugauti. Anksčiau gyveno Panevėžyje, netoliese, bet vaikai įkalbėjo parduoti butą, kraustytis pas juos anūkų prižiūrėti. Anūkus užaugino, o dabar verkia, jaučiasi vaikams nebereikalinga. Moters, turinčios problemų, V.Ramanauskas irgi nenori.
Gerokai anksčiau jis buvo nusižiūrėjęs poetę iš provincijos.
„Rimtai nedraugavom, tik truputį, net nepasibučiavom kaip reikiant. Norėjau ją vesti, ji buvo 62 metų, aukšta, graži, kaip tik mano skonio, planavau, kad po pusmečio bus vestuvės, bet ji nusižudė“, – rodydamas poezijos knygelę su asmeniškai jam padarytu įrašu pasakoja V.Ramanauskas.
Saugokit, vyrai, skrybėlaitę, kad nesuėstų kumelaitė
„Jei papultų gera, iškart vesčiau“, – tikina V.Ramanauskas.
Turtingos nuotakos jam nereikia, bet būtų gerai, kad moteris turėtų vieno kambario butuką. Jei po vestuvių kartais nepavyktų sugyventi, – kad turėtų kur išeiti.
Visos jo buvusios draugės turėjo savo butus, buvo išsilavinusios. Mažiausiai išprususi buvo pradinių klasių mokytoja.
Tiesa, seniau V.Ramanauskas į išprusimą žiūrėjo savotiškai.
„Žmona prie darbo nenorėjo, tik prie knygų. Paklausiu kokio tarptautinio žodžio, tai ji net puslapį nurodo, kur paskaityt, atmintinai visą žodyną mokėjo. Prisipirko enciklopedijų, nors pinigų trūko. Yra žmonių, kuriems nieko nereikia, ji tokia. Galėjo būti turtinga, dėdžių, tetų žemes atsiimti, bet neėmė nieko. O man visko reikėjo, stačiau namus, pirkau mašinas, dėl žemių grąžinimo dar iki dabar bylinėjuosi. Nebuvo laiko knygų skaityt, nemėgau jų, ir dabar man knygų nereikia“, – sako pensininkas, bet priduria, kad dabar nebebrokuotų apsiskaičiusios moters, esą senatvėje visi pasidaro maži ir nebereikšmingi, niekur nebeskrenda.
V.Ramanauskui kultūra nesvetima.
„Į teatrą eidavau, ten kavutės galima išgert. Senajam teatre netoli „Kalnapilio“ atsimenu spektaklį, kai antram aukšte stovinčias princeses kalbino vyrai“, – V.Ramanauskas sako pjesės pavadinimo neatsimenantis, bet eiliuota replika įstrigusi: „Saugokit, vyrai, skrybėlaitę, / Kad nesuėstų kumelaitė.“
Bijo prasto pasirinkimo
„Dėl panų trūkumo nenumirsiu, bet numirsiu, jei pasirinksiu blogą“, – šmaikštauja vyras.
Dėl šiol priežasties jis nesižvalgo į kaimynes našles.
Apie našles jis irgi turi savo nuomonę. V.Ramanauskui nesuprantama, kaip taip gali būti, kad vienas po kito miršta apyjauniai vyrai, o jų žmonos gyvena dar kelis dešimtmečius. Vyras įtaria, kad ne viena našlė paspartino sutuoktinio mirtį, galbūt slaptai nuodijo.
„Nesakau, kad visos, bet tokių yra. Net per televizorių rodė, kur nuodus sukaišioja, šiais laikais visokių medžiagų yra, nereikia į sriubą pilt, įmaišai į tinką, užtepi ant sienos, ir po trejų metų žmogus negyvas. Va, jis aukštas, gražus, o vienądien akis amžiams užmerkia, o ji, žema kaip utėlytė, gyvena ir gyvena“, – kraupiomis įžvalgomis dalijasi pensininkas.
Geriau į mėšlą nei į partiją
Jei atsiras moteris pagal visus reikalavimus, V.Ramanauskas neis susirašyti tyliai.
„O kas man yra vestuves iškelti? Ne dideles, bet normalias“, – žada būsimas jaunikis.
Dviejų dukterų, 3 anūkų ir 3 proanūkių į savo vestuves jis nekvies.
„Išsisklaidę jie kaip žydo bitės. O gal ir nevažiuotų“, – ranka moja vyras.
O kaip dėl slepiamo amžiaus?
„Kai vesiu, metus jaunamartei pasakysiu į ausį. Šokiuose, būna, klausia, kiek metų, sakau 115, tai net lošteli. Iš pažiūros man net 70 neduoda“, – džiaugiasi panevėžietis.
Iškalbus, sveikatingas ir darbingas V.Ramanauskas niekad nenorėjo savo energijos skirti politikai.
Jis visam gyvenimui įsiminė tėvo pamokymą: „Jei į mėšlą rankas įkiši, nusimazgosi, ir viskas, o jei į partiją įstosi, smirdėsi visam gyvenimui.“
