Veiklos kryptį padiktavo poreikis
R. Rakauskienė pasirinko tokią veiklą, kokios Alytuje iki šiol dar nebuvo. Kodėl valandinė auklė? Į šį klausimą R. Rakauskienė atsako labai paprastai: „Nes mamoms tokios paslaugos reikia“.Alytiškė, nuolat bendraudama su vaikų turinčiomis šeimomis, suprato, kad tai yra niša, kurioje ji ne tik gali realizuoti save, bet ir užsidirbti.
„Teko girdėti įvairių atgarsių, kas vyksta namuose įsileidus svetimą žmogų: dingsta daiktai, išgeriamas alkoholis. Todėl ir nusprendžiau sukurti tokią neutralią erdvę, į kurią patys tėvai galėtų atvesti savo vaikus, palikti juos valandai, dviem, trims, o patys per tą laiką pasidaryti, ką reikia“, – kalbėjo R. Rakauskienė.
Jaučiasi įsėdusi į savas roges
Dabar alytiškė tikina besijaučianti labai laiminga. Kiekvieną dieną vaikų apsuptyje praleidžianti moteris negaili jiems nei savo laiko, nei meilės. Nors pirkdama žaislus moteris orientavosi į 1-3 metų amžiaus vaikus, tačiau jai tenka prižiūrėti ir gerokai vyresnius.
„Su visais vaikais randu bendrą kalbą, bet dažniau mamos atveda jaunesnių vaikų. Šiandien labiausiai džiaugiuosi tuo, kad vaikai ateina, o mamoms atėjus pasiimti, nebenori išeiti. Tai yra geriausias mano darbo įvertinimas“, – šypsojosi R. Rakauskienė.
Ji negali atsidžiaugti ir tuo, kad pavyko rasti patalpas greta Jaunimo parko. Todėl, kai tik leidžia oro sąlygos, moteris su vaikais keliauja pramogauti į parką.
Mintis dirbti aukle kirbėjo jau seniai
46-erių metų moteris, pati užauginusi du vaikus – 24-erių metų dukrą ir 17-os metų sūnų, apie auklės darbą pradėjo galvoti dar tuomet, kai pačiai prireikė auklės paslaugų. Jau tuomet moteris suprato, kad rasti žmogų, kuris tinkamai atliktų savo darbą, mylėtų vaikus ir visą save atiduotų jiems, yra labai sudėtinga.Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad moteriai teko išvažiuoti dirbti į užsienio šalis.
Anglijoje, Švedijoje kelerius metus sunkius sezoninius darbus dirbusi R. Rakauskienė teigė visada žinojusi, kad, kai tik aplinkybės leis, ji savo svajonę įgyvendins, nes gyvenimas svetimoje šalyje niekada netraukė, o mintis apie ilgalaikę emigraciją taip pat nebuvo kilusi.
„Kai nuovargis jau buvo nepakeliamas, pasakiau sau, kad viskas, užtenka, daugiau į užsienį nevažiuosiu. Pradėjau ieškoti auklės darbo gimtajame mieste. Naršiau internete, nuolat peržiūrinėjau skelbimus, bet realybė pasirodė kitokia. Pasirodo, niekam aš nebuvau reikalinga“ – darbo paieškas prieš trejus metus prisiminė R. Rakauskienė.
Sėkmė jai tuomet nusišypsojo – Trijų karalių dieną nusipirkusi skelbimų laikraštį ji rado skelbimą, kad šeima ieško auklės dvynukėms. R. Rakauskienė paskambino nurodytu telefonu, nuvyko į susitikimą ir jau kitą dieną pradėjo dirbti.
Šeima paskatino kurti savo verslą
Šeima ieškojo auklės vos 11 mėnesių sulaukusioms dvynukėms, tačiau Rimai teko prižiūrėti ir vyresniąją, trijų metų jų sesę.
„Toje šeimoje pradirbau beveik trejus metus. Vyresniąją mergaitę išmokiau ir skaityti, ir rašyti, mažosios pradėjo eiti į darželį, susidraugavau ir su vaikais, ir su kitais šeimos nariais.Tačiau galiausiai ta šeima nusprendė emigruoti, susikrovė daiktus ir praėjusių metų rugsėjo mėnesį išvyko iš Lietuvos. Aš vėl likau be darbo“, – pasakojo R. Rakauskienė.
Sužinojusi, kad šeima ketina išvažiuoti, ji kito darbo pradėjo ieškoti dar vasarą. Kiek vėliau ji prižiūrėjo vieną mergaitę, paskui – kitą, tačiau visą laiką kankino jausmas, kad kažko trūksta.
„Aš savęs nerealizavau. Man nuolat kildavo įvairių minčių naujoms veikloms, tačiau norėjau, kad šalia manęs būtų daugiau vaikų. Supratau, kad atėjo ta diena, kai aš turiu pabandyti įgyvendinti savo svajonę. Vaikai ir vyras sakė:
„Tu tik kalbi, paimk, padaryk, pabandyk ir tada žinosi, ar tavo mintys ir idėjos yra teisingos ir reikalingos Alytui“, – pirmuosius žingsnius verslo link prisiminė R. Rakauskienė.
Moteris pradėjo ieškoti tinkamų patalpų, nusipirko galybę žaislų įvairaus amžiaus vaikams ir atidarė vaikų priežiūros studiją „Valandinė auklė“.
