Juk, kaip pats tikino, nedaro nieko blogo. Anaiptol, jis pateikia itin gražius atsisveikinimus su romų kilmės atstovais ir tuo džiaugiasi: nuo 1994 metų romų švenčių filmavimas jam – pagrindinis pajamų šaltinis.
Dėl laidotuvių parduoda namus
Apie velionės ponios Reginos laidotuves operatorius šnekėti nebenori. Pasak jo, tiek jį patį, tiek velionės artimuosius supykdė pikti ir nemalonūs komentarai.
Jis nesuvokia, kodėl žmonės taip elgiasi. Juk laidotuvės romams yra pati svarbiausia gyvenime ceremonija.
S.Navickas tikino, kad romai labai myli savo šeimos narius, ir jei miršta artimasis, jie skuba kelti itin prabangias laidotuves.
Jei šeima turtingesnė, laidotuves ruošia savo lėšomis, tačiau jeigu gyvena ne taip prabangiai, laidotuvėms susideda visi pažįstami ir giminaičiai.
„Jei šeimos gyvena prastai, jos gali nekelti vestuvių, tačiau gražios laidotuvės – svarbiausia ir privaloma tradicija, tapusi įpročiu.
Filmavimas ir fotografavimas yra būtinas. Jie filmuoja dėl to, kad susitinka tik per laidotuves. Jiems svarbu prisiminti, kas buvo atvykę į išlydėjimo ceremoniją.
Kartais būna, kad šeimos parduoda butą, kad iškeltų balių. Yra buvęs atvejis, kad dėl gražių laidotuvių moteris pardavė savo namą ir vėliau persikėlė gyventi į kuklų butą.
Jiems labai svarbu žinoti, kad atsisveikinimas su artimuoju buvo labai gražus, jaukus ir šiltas“, – pasakojo operatorius ir fotografas.
Pagrindinis pajamų šaltinis
Romai – labai reiklūs užsakovai, todėl fotografui reikia žinoti jų tradicijas ir papročius.
Pasak jo, visada reikia nufilmuoti vainikus. Svarbu, kad matytųsi užrašai, kuriuose parašyta, nuo ko jie atvežti ir kur padėti.
Būtina nufilmuoti ir ateinančius į laidotuves, įamžinti jų maldas, atsiklaupimą prie karsto. Vėliau Stasys įpareigotas filmuoti vakarinę dalį, kai ima rinktis svečiai, giedoriai.
Fotografas apie pinigus kalbėti nenori, tačiau išduoda, kad nuo 1994-ųjų metų nėra dirbęs kitokio darbo.
Romai žino, kaip dirba Stasys, todėl visada į jį kreipiasi. Kartais būna, kad net gyvieji, būdami kito žmogaus laidotuvėse, jam užsimena, kad taip pat norėtų būti filmuojami.
Filmuoja ir už Lietuvos ribų
Ar yra tam tikrų romų tradicijų, kurios nėra priimtinos ar net šiurpinančios?
„Įdomu tai, kad per laidotuves jie šoka ir dainuoja. Tiesa, tai daro tik tada, kai miršta vyresnio amžiaus žmogus nuo senatvės ar kankinamas ligų. Tada jie džiaugiasi, kad žmogus nebekentės.
Jei laidojamas jaunesnis žmogus, šokių ir dainų niekada nebūna.
Man į atmintį įsirėžė 12 metų berniuko laidotuvės. Jis buvo neišsivystęs, atrodė lyg šešiametis. Tos laidotuvės tikrai buvo labai liūdnos.
Kiekvienose stengiuosi elgtis profesionaliai ir pagarbiai. Žinau, ką reikia filmuoti ir ko užsakovai nori.
Būna, kad kai kurie pasako, ką filmuoti, išsako savo pageidavimus.
Kelti į „Youtube“ leidžia beveik visi. Jei pasako, jog nenori viešumo, visada vykdau jų norus ir pageidavimus.
Per daugiau nei 20 metų esu pelnęs romų pasitikėjimą, filmuoju jų šventes ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje“, – pasakojo vyras.
Įsimena graudžias giesmes
Kaip S.Navickas jaučiasi, grįžęs iš laidotuvių? Gal jam atmintyje ilgam įsirėžia velionio veidas arba artimųjų raudos?
Stasys atviras – jokie vaizdai jo nešiurpina, išskyrus kai kurias giesmes, kurias gieda giedoriai. Sako, kad kartais prieš miegą mintyse prisimena tam tikrus žodžius.
Savo darbą jis lygina su duobkasių, morge ar gedulo namuose dirbančių žmonių darbais. „Visi pripranta prie savo darbo. Juk duobkasiai irgi mato nuolat verkiančius žmones, tačiau jie neslepia, kad per daug metų nebereaguoja į tai. Tiesiog jei tai imtų į širdį, išprotėtų.
Taip, laidotuvės šiek tiek mane išsunkia. Būna taip, kad prieinu prie kompiuterio ir negaliu dirbti, tačiau pačiose laidotuvėse visada elgiuosi itin pagarbiai. Tai yra rimta ceremonija. Žinau, ko jiems reikia, todėl tai darau“, – sakė jis.
Profesionaliai filmuoti nesimokė
Laidotuvių filmavimą vyras atrado 1994 metais. Tada jis pirmą kartą filmavo vieno romo laidotuvių metines. Po jų atsirado keli užsakymai, vėliau ir dar daugiau.
Pats Stasys niekada profesionaliai filmuoti nesimokė – tiesiog kadaise draugas, dirbęs Lietuvos kino studijoje, pamokė filmavimo meno.
Svarbiausia, kaip sakė Stasys, išlaikyti artimą kontaktą su laidotuvėse dalyvaujančiais žmonėmis. Reikia žinoti, kada galima filmuoti, kada vengti tai daryti.
