Žinoma Latvijoje moteris atsisakė politikės karjeros, o jos sutuoktinis Hosamsas buvo išrinktas į Latvijos Saeimą.
Linda dar iki sutikdama Hosamsą padarė stulbinamą politikės karjerą, bet tai sužlugdė jos pirmąją santuoką.
Lindos tėvai gyvi, bet dukters neaugino. Jaunesnieji brolis ir sesuo gyveno su jais, o Lindą augino močiutė. Kodėl?
To ji nežino ir neturi net mažiausio noro sužinoti. Linda gimė, kai senelei buvo 60 metų, o ši mirė, kai jai buvo 31-eri.
„Motiną remiu pinigais, sveikinu per šventes, jubiliejų proga nudžiuginu dovanomis. Jokių kitokių santykių su tėvais nepalaikau“, – sakė buvusi politikė.
Nuotoliniu būdu žurnalistiką studijavusi Linda įsidarbino Latvijos vidaus reikalų ministerijos laikraštyje.Nuo 18 metų ji rašė apie tai, kas vyksta policijoje.
Imant interviu iš ministrų jai ne kartą toptelėjo mintis, kad galėtų būti jų vietoje ir gal net dirbti geriau.
Ši mintis jos gyvenimą pakreipė kita linkme.
21-erių Linda Mūrniecė – tokia mergautinė jos pavardė – buvo priimta į Kriminalinės policijos kovos su organizuotu nusikalstamumu operatyvinį skyrių. Žurnalistika atsidūrė antroje vietoje.
Linda iki šiol prisimena, kaip kovos su prostitucija įkarštyje ji buvo nusiųsta į viešbutį „Latvia“. Jos tikslas buvo išsiaiškinti, kaip dirba intermergaitės, – anuomet taip buvo vadinamos lytines paslaugas užsieniečiams teikusios moterys.
Dešimtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis – reketininkų klestėjimo metas. Viena grupuotė reikalavo pinigų iš kirpėjų – reikėjo išsiaiškinti, kas ir kaip.
Į grožio saloną nusiuntė Lindą – negi pareigūnas sėdės po plaukų džiovintuvu? Kiti policininkai laukė pasislėpę. Tuomet ji nemanė, jog tai – pavojinga užduotis.
Ir jau tuo metu ji svajojo apie aukščiausius postus Vidaus reikalų ministerijos sistemoje. Nieko nuostabaus – tuo metu L.Mūrniecė jau turėjo jaunesniojo leitenanto laipsnį.
Bet pirmiausia Linda ištekėjo už policininko, o 2002-aisiais tapo partijos „Naujasis laikas“ nare ir pasuko į didžiąją politiką.
2009-ųjų ekonominės krizės įkarštyje, kai visi veržėsi diržus, išmušė Lindos šlovės valanda: moteriai buvo pasiūlytos Latvijos vidaus reikalų ministro pareigos.
Buvusi politikė dabar su nuoskauda prisimena, kad už išsipildžiusią svajonę teko sumokėti nemenką kainą: balsavimo išvakarėse nugaišo jos žirgas, o Lindą patvirtinus ministre vyras pateko į ligoninę. Jo būklė buvo labai sunki. Namuose liko vaikai – devynerių metų duktė ir pora metų jaunesnis sūnus.
Pirmosios darbo Latvijos vidaus reikalų ministro poste dienos buvo nelengvos.
Reikėjo deramai atrodyti, kalbėti įtikinamai ir įgyti generolų pasitikėjimą, o jie į ją žvelgė nepatikliai ir abejodami. Tuo metu Lindos gyvenimas bėgo tarp ligoninės, namų ir darbo.
O darbe vis kas nors atsitikdavo. Nieko keista: vidaus reikalų sistema didelė, dirba daug žmonių – visi ginkluoti ir anaiptol ne angelai. Maža to – ji patyrė didžiulį spaudimą iš visuomenės.
Kai kartą nuvyko paimti vaiko iš mokyklos, netrukus tai aptarinėjo visa Latvija.
„L.Mūrniecė į mokyklą pasiimti vaiko atvažiavo tarnybiniu automobiliu“, – skelbė antraštės.
Tai buvo tiesa, bet niekam nerūpėjo svarbi aplinkybė – netikėtai susirgusį vaiką reikėjo kuo skubiau parvežti į namus. Kokia motina būtų pasielgusi kitaip?
Ministrei buvo priekaištaujama dėl darbo metu įkeliamų įrašų į savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyrą. Nepadėjo ir jos paaiškinimas, kad tai tolygu spaudos konferencijoms.
Lyg būtų nepakakę didžiulio visuomenės spaudimo, tuo pat metu pradėjo byrėti ir asmeninis ministrės gyvenimas. L.Mūrniecė prisipažįsta: dėl iširusios santuokos kalta tik ji.
Trejus metus namo sugrįždavo antrą valandą nakties, o išeidavo aštuntą ryto. Su šeima praleisdavo ne visus laisvadienius.
„Koks normalus vyras pakęs tokią žmoną?“ – klausė Linda.
2011 metų birželio 6-ąją Latvijos Saeima priėmė jos, vidaus reikalų ministrės, atsistatydinimą, o po trijų dienų oficialiai buvo nutraukta ir jos santuoka.
Tuomet L.Mūrniecė jautėsi taip, lyg garmėtų į bedugnę. Ir iš jos būtų lipusi dar ilgai, jei ne libanietis H.Abu Meri.
Prieš 18 metų atvykęs mokytis gydytojo profesijos, valstybėje prie Baltijos jis liko dirbti. Hosamso šeima nėra musulmoniškų tradicijų fanatikė: motina kartais mūvi džinsus, viena sesuo ryši tradicinę skarelę, o kita rengiasi taip drąsiai, kaip išdrįstų ne kiekviena europietė.
Hosamsas dirba gastroenterologu, turi Latvijos pilietybę, įstojo į partiją „Vienybė“ ir tapo Latvijos Saeimos nariu.
Latviškai ir rusiškai kalbantis Hosamsas šmaikštauja: viename praėjusių gyvenimų jis tikrai buvo latvis.
Bet vos atvykęs į svetimą kraštą jis dažnai patekdavo į nemalonias situacijas, kai jam grasindavo ir įžeidinėdavo tik todėl, kad jis ne toks kaip visi.
H.Abu Meri puikiai žinojo, kaip jaučiasi žmogus, išmestas iš gyvenimo, todėl iš karto taip gerai suprato Lindą.
2012-ųjų gegužės 22-ąją L.Mūrniecė tapo L.Abu Meri.
Abiem tai antroji santuoka: iš pirmosios Hosamsas susilaukė dviejų dukterų, kurios dažnai ir ilgai vieši jų namuose.
Ar Lindai lengva gyventi su vyru, kuris priklauso kitai kultūrai, yra kitokio temperamento?
„Beveik pusė Hosamso gyvenimo prabėgo Latvijoje. Jo temperamentas toks pat pašėlęs kaip ir mano. Jis mane taip gerai supranta, kaip suprasti gali tik labai artimas žmogus“, – prisipažino L.Abu Meri.
Žmonai pasitraukus iš politikos, į ją pasuko Hosamsas – jis tapo Latvijos parlamento nariu.
Pasak Lindos, jis vis dar turi kone vaikiško idealizmo: tiki, kad ir vienas žmogus gali kai ką pakeisti Latvijos visuomenėje.
Moteris pastebi, kad Hosamsui, kaip politikui, keliami griežtesni reikalavimai nei kitiems.
Dabar didžiulio viešbučio „Roma“ valdytoja dirbanti L.Abu Meri teigia, jog bėgant metams vis svarbesnė jai tampa šeima.
„Esu labai laiminga ir kartais atrodo, kad tiek laimės nenusipelniau. Paskui pagalvoju: gal pagaliau sulaukiau didžiosios likimo dovanos?“
Parengė Ona Kacėnaitė
