Kelionei paspirtuku T.Augūnas paskyrė savo atostogas. Plentais, miestelių gatvėmis jis kasdien nuriedėdavo apie 60–90 kilometrų. Pailsėdavo kaimo sodybose arba viešbučiuose, o iš ryto – vėl į plentą.
Spidometras užfiksavo, kad vilnietis iš viso važiavo 70 valandų. Vidutinis jo kelionės aplink Lietuvą paspirtuku greitis – beveik 18 kilometrų per valandą.
„Prisikvėpavau automobilių dujų, bet nė kiek nesigailiu savo atostogas praleidęs plentuose. Dabar jau ne iš kalbų žinau – paspirtuku, kaip ir dviračiu, galima nuvažiuoti ilgus nuotolius“, – po finišo džiaugėsi T.Augūnas.
Vienintelė jo palaikymo komandos narė buvo žmona Jelena Augūnienė. Ji visą kelią lydėjo vyrą automobiliu, padėdavo atgauti jėgas po sunkiausių etapų.
T.Augūnas – vienintelio Lietuvoje paspirtukų sporto mėgėjų klubo „Riedėk be pedalų“ įkūrėjas ir vadovas. Taip apkeliauti Lietuvą – jo idėja.
Vilnietis kelionės dokumentus ir nuotraukas jau pateikė agentūrai „Factum“ – žygis paspirtuku aplink Lietuvą gali būti įtrauktas į šalies rekordų knygą.
Vienas svarbiausių T.Augūno žygio tikslų – populiarinti paspirtukus kaip patikimą susisiekimo ir malonaus poilsio priemonę, niekuo nenusileidžiančią dviračiams.
Jis su bendraminčiais nuolat dalyvauja užsienyje vykstančiuose tarptautiniuose paspirtukų sporto turnyruose, kur varžosi įvairaus amžiaus žmonės.
„Nustebtumėte pamatę, kas vasarą vyksta Olandijoje, Belgijoje, o ypač Čekijoje, – vaikai ir suaugusieji paspirtukais važinėja parkuose, dviračių takais, varžosi specialiai įrengtose trasose.
Ten kiekvienoje sporto prekių parduotuvėje šalia dviračių išrikiuoti ir paspirtukai“, – pasakojo T.Augūnas.
Lietuvoje sportiniais paspirtukais važinėjančius entuziastus smalsuoliai varsto įdėmiais žvilgsniais: vieniems paspirtukai sukelia šypseną, kitus užvaldo ilgesys – gal vaikystėje ir jie buvo išbandę ką nors panašaus?
Plentuose išvydę paspirtuku riedantį T.Augūną jam mojuodavo, dažnai garso signalais sveikindavo pro šalį lekiančių automobilių vairuotojai.
Važiuodamas plentu iš Šilutės į Klaipėdą Tomas buvo patekęs į avarinę situaciją – visureigiui pavojingai lenkiant vilkiką, žygeivis atsidūrė tarsi spąstuose – nusirito į šalikelę, tačiau viskas baigėsi laimingai. Kita panaši nelaimė vos neįvyko netoli Visagino.
Vidurvasarį paspirtuku nuriedėjęs iki pajūrio T.Augūnas trumpai stabtelėjo Klaipėdoje – atsikvėpė prie Danės krantinės, kur stovi klaipėdiečių pamėgtas istorinis burlaivis „Meridianas“. Po to gatvėmis ir dviračių takais pratęsė žygį iki Palangos.
Kurorte smalsuoliai tik gūžčiojo pečiais sužinoję, kad T.Augūnas, viena koja pasispirdamas į asfalto dangą, iš Vilniaus atriedėjo iki Palangos. Dar labiau juos stebino žygeivio pasiryžimas nesustoti – pajūris jam buvo tik maršruto pusiaukelė.
Vilnietis iš anksto suplanavo savo kelionę aplink Lietuvą – žinojo, kur ilsėsis, kur nakvos. Stabtelėdavo prie degalinių tik tam, kad dienoraštį paženklintų antspaudais, rodančiais įveiktą atstumą.
Žygio knygelės puslapiai išmarginti sveikinimais – sutikti žmonės Tomui linkėjo sėkmės, degalinių darbuotojai fotografavosi prie paspirtuko.
Iš paskos automobiliu važiavusi T.Augūno žmona Jelena rūpinosi mityba, atlikdavo ir masažuotojos pareigas. Vyras prisipažino, kad po sunkesnių etapų labiau atgaivindavo ne kaloringas maistas, energiniai gėrimai, o meilūs sutuoktinės žvilgsniai ir net bučiniai.
Sunkiausias buvo pirmasis etapas. Vos išriedėjus į plentą žygeivį užklupo liūtis. Paskui kojos apsunko tarytum švino pripiltos, raumenis surakino mėšlungis.
Sukandęs dantis T.Augūnas baigė distanciją. Sportbačius dar pats nusiavė, bet kojines numovė žmona.
Kai svilindavo saulė, Tomas per dieną išgerdavo tris litrus skysčių. Jokių skaudžių avarijų, sunkių traumų kelyje jis nepatyrė. Tiesa, Jelenai kelis kartus teko iš bagažinės traukti vaistinėlę ir tvarstyti nudaužytus kulnus.
Kelionė per Žemaitiją buvo šiek tiek lengvesnė, nes stačių įkalnių ten nėra daug.
Aukštaitijoje tykojo nenumatytos kliūtys – kelininkų remontuojamų plentų ruožai.
Dardėdamas rupia skalda nubertais keliais T.Augūnas pradūrė padangą.
Žygeiviui kelis kartus teko sprukti nuo jį persekiojusių palaidų šunų. Šias akistatas Tomas prisimena kaip didžiausią pavojų: „Jei keturkojai būtų dantimis įsikabinę į blauzdas, būčiau nebegalėjęs tęsti kelionės.“
Maloniausia žygio trasa T.Augūnas vadina vaizdingą keliolikos kilometrų atkarpą dviračių ir pėsčiųjų takais per Pajūrio regioninį parką nuo Klaipėdos per Karklės kaimą iki Palangos: „Pajutau, kaip smagu važiuoti saugiai, kai už nugaros neriaumoja sunkiasvoriai vilkikai.“
Tačiau kelionės maršrutas daugiausia vingiavo judriais plentais, o ten visko pasitaikydavo.
Kai kurie automobiliai, skubėdami aplenkti žygeivį, pralėkdavo jo vos neužkabindami.
Visą kelionę ant T.Augūno paspirtuko rėmo plaikstėsi nedidelė trispalvė vėliavėlė.
Projektas „Paspirtuku aplink Lietuvą“ nėra pirmasis T.Augūno iššūkis.
Prieš trejus metus jis su bičiuliu slidininku buvo sumanęs nuriedėti nuo sienos su Latvija iki Kaliningrado srities. Tąkart vyrai nuvažiavo tik iki Palangos.
Kitą vasarą Tomas paspirtuku nuriedėjo nuo Būtingės iki Nidos.
Atstumą nuo Vilniaus iki Palangos T.Augūnas pernai įveikė su kitu užsispyrėliu – vilniečiu žurnalistu ir keliautoju Gerimantu Statiniu. Vyrai paspirtukais nuriedėjo 480 kilometrų.
Ši kelionė, įrašyta į Lietuvos rekordų knygą, Tomui buvo apšilimas prieš žygį aplink Lietuvą.
„Nuo vaikystės esu įpratęs prie ekstremalaus gyvenimo ir buities. Anksčiau nemažai laiko praleidau Tian Šanio, Altajaus ir Kaukazo kalnuose – ten teko patirti ir deguonies stygių, ir ledynų alsavimą“, – prisiminė buvęs slidininkas T.Augūnas.
Jo brolis vilnietis Paulius Augūnas, irgi išbandęs paspirtukus, remia Tomo idėjas ir užmojus, nors pats lieka ištikimas žiemos sportui – daugelį metų vadovauja Lietuvos kalnų slidinėjimo sporto federacijai, pasivaržo pasaulio mėgėjų čempionatuose.
Paspirtuku Lietuvą apriedėjusį žygeivį Katedros aikštėje pasitiko tėvas – žinomas fotomenininkas ir alpinistas Romualdas Augūnas.
Įspūdingą kelionę Tomas skyrė 80 metų jubiliejų mininčiai savo motinai – praeityje garsiai orientacinio sporto meistrei.
T.Augūnas savo žygių nesieja su žmogaus fizinių galių riba: „Ne aš vienas toks. Entuziastai paspirtukais yra apvažiavę Šiaurės Ameriką, Kanadą, kirtę Australijos žemyną.
Viena 32 metų prancūzė, pasiryžusi paspirtuku apsukti 22 tūkst. kilometrų ratą aplink visą Europą, jau nuriedėjo nuo Paryžiaus iki Norvegijos šiaurės.“
Tomas užsiminė apie kitą kelionę – paspirtuku Baltijos pakrantėmis nuriedėti nuo Talino iki Nidos.
Paspirtukai visur sparčiai populiarėja – rengiami pasaulio ir Europos čempionatai sprinto, vidutinių nuotolių, maratono rungtyse. Tarptautinėse arenose jau varžosi ir lietuviai.
Dalyvių amžius, pasak T.Augūno, nėra svarbiausias – laurus dažnai nuraško ne jaunesni, o vyresni, didesnę treniruočių ir varžybų patirtį sukaupę paspirtukų sporto meistrai.
Vilnietis paspirtuku važinėja Vingio parko takais, Neries krantinėmis maždaug 20–21 kilometro per valandą greičiu. Sprinto trasose sportininkų greitis siekia 42 kilometrus.
Riedėdami šlaitais, stačiomis įkalnėmis jie gali pasiekti ir 60 kilometrų per valandą greitį.
Kuo skiriasi važiavimas paspirtuku nuo važiavimo dviračiu? Važiuojant paspirtuku galima keisti koją, kuria atsispiriama, lengviau sustoti ir atsikvėpti, mažesnė tikimybė, kad gali nukristi.
Greitis, kaip ir minant dviratį, lėtinamas priekiniais ir galiniais stabdžiais.
Šiuolaikiško dizaino paspirtukai, gaminami iš lengvų ir atsparių medžiagų, nė iš tolo neprimena ankstesnių senienų. Rėmas su dviem ratais sveria apie penkiolika kilogramų.
Kai kurie kalbininkai siūlo pervardinti paspirtuką. Radikalesni perša, jų nuomone, neva tikslesnį terminą „bepedalis dviratis“, o kiti siūlo nusiraminti ir nieko nekeisti.
Paspirtuką išbandęs G.Statinis sumanė naujadarą – „pėdspyris“. Tačiau T.Augūnui mielesnis senasis, visiems įprastas, bendrinėje kalboje jau prigijęs mažybinis žodis.
