„Gal vyrą vieną išleisiu. Reikia savo mažąją ruošti šventei“, – matydama S.Andriušką tarpdury žurnalistei šypsojosi I.Andriuškienė.
Marijampolės „Ryto“ pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja ir Marijonų gimnazijos vadovas pusantrų metų nuolat lanko be mamos likusius dvynukus Rugilę ir Vakarį.
Kūdikių motina Inga Jasiukienė vos susilaukusi naujagimių po kelių dienų 2015 pavasarį mirė nuo sepsio. Mažylius globoti ėmėsi jų močiutė Laima Utkevičienė.
Moteris mokytojų porą vadina kūdikių mama ir tėčiu, itin džiaugiasi jų pagalba.
Ši Rugsėjo 1-oji jau antra Andriuškų šeimai, kuomet dėmesį reikia dalinti ne tik savo vaikams ir mokiniams, bet ir globojamiems kūdikiams.
Ne tik dėl pasiruošimo šventei, bet ir dėl dvynukų kelionių pas giminaičius Ingrida ir Saulius jau kone savaitę nematė mažylių.
„Dar nebuvo, kad taip ilgai jų nematytume. Jei Rugilei dėl krūminio dantuko nepakils temperatūra, tai po rugsėjo 1-osios šventės lėksim pas vaikus. Jie nepaprastai mūsų pasiilgsta. Ir mes jų nežmoniškai pasiilgstam“, – tikino I.Andriuškienė.
Kai ilgiau nesimato, visa šeima į mylimus kūdikius žiūri telefonų ekranuose – yra prifilmavę ir prifotografavę gražių akimirkų kartu.
Vaikai ir darbe, ir namuose
Vaikų supama I.Andriuškienė praleidžia kone 10 valandų per parą. „Mokykloje dirbu nuo pusės aštuonių ryto iki pusės šešių vakaro“, – sakė pedagogė.
Dienos pradžioje ji ugdo pradinukus, šiemet ketvirtokus. Popiet pas ją suguži prailginta grupė – vaikai mokykloje ruošia namų darbus.
Marijampolietė mėgsta savo darbą, myli vaikus, jai gera būti mažųjų apsuptai.
Visgi kartais klegesio būna per daug. „Jaučiasi fizinis nuovargis. Kartais parsivežus kūdikius savaitgaliui, atrodo, kad fiziškai nebepajėgsiu jais pasirūpinti. Bet emociškai jaučiu pasitenkinimą. Man visada atrodė, kad žmonėms reikia padėti“, – sakė mokytoja.
Kartais ji net verkia dėl nuovargio. Tuomet šeima supranta, kad mamą reikia palikti ramybėje, leisti jai pailsėti.
Tačiau trauktis nėra kur – Andriuškos įsipareigojo mažyliams.
„Sunkiausiomis akimirkomis motyvuoja dvynukų akys. Vaikai išgyvena didelį džiaugsmą. Jie ypač patiria tėčio trūkumą. Džiaugsmas, nenoras paleisti mūsų – didžiausias motyvas“, – aiškino daugiavaikė motina.
Savi vaikai taip nesidžiaugia matydami tėvus, kaip Rugilė ir Vakaris džiaugiasi Andriuškų apsilankymu.
Skaudu dėl savų dukrų
Vardan dvynukų Ingrida mielai atsisakytų popietinio darbo. Tačiau ji su vyru remia abi Kaune besimokančias dukras, todėl uždirbami pinigai labai reikalingi.
Vyriausia 21-erių dukra mokosi universitete, 17-metė – konservatorijoje. Tik jauniausioji trečiokė eina į tą pačią mokyklą, kurioje dirba I.Andriuškienė.
Tiesa, jaunėlei Rugsėjo 1-ąją netenka džiaugtis mamos draugija. Pedagogė dažniausiai atlieka mokytojos pareigas.
„Dukra į mokyklą eis su močiute. Buvau tik dvejose visų trijų dukrų Rugsėjo 1-osiose. Skaudus klausimas. Skaudžiausia, kad dukros priprato prie to. O juk taip neturi būti“, – apgailestavo mokytoja.
Kita vertus, mąstant apie mokinius, Rugsėjo 1-oji I.Andriuškienei – tikra šventė. „Mano mokiniai ir jų tėvai labai nori pasimatyti. Esam su mokiniais kalbėję, kad dirbti nelabai norime, bet pasimatyti – labai“, – juokėsi pradinukų ugdytoja.
Už gerą darbą – masažas
Andriuškoms pradėjus lankyti be motinos likusius kūdikius tapo lengviau savo vaikus bei mokinius mokyti doros. „Galime ne tik žodžiais, bet ir darbu parodyti, kas yra meilė, rūpestis kitais žmonėmis. Asmeninis pavyzdys užkrečia“, – sakė I.Andriuškienė.
Palaikančių Andriuškas – labai daug. Viena kolegė, įkvėpta pedagogų gerais darbais, nupirko mokytojai kuponą masažui. „Suteikė man poilsio minutėlę“, – juokėsi marijampolietė.
Kai šeima rengėsi dvynukų mamos metinėms ir reikėjo lėšų paminklui – į ką besikreipė, visur sulaukė pagalbos.
Pedagogus palaiko ir mokyklų kolektyvai. „Pirmasis palaikymo laišką parašė mūsų direktorius“, – pasakojo I.Andriuškienė.
Prašo pasakyti „ačiū“
Į kūdikių priežiūrą mielai įsitraukia ir mokytojų dukros.
Vyresnėlės grįžusios į Marijampolę pirmiausia lekia ne pas tėvus, bet pas dvynukus. Merginos gyvena ir mokosi Kaune, namo grįžta tik savaitgaliais.
Trečiokę Saulę ypač myli Rugilė. „Mergaitės veidas visas šviečia. Jos džiaugsmas santūresnis nei Vakario“, – pasakojo I.Andriuškienė.
Dvynukas Vakaris itin ilgisi S.Andriuškos. Jei gimnazijos direktorius kūdikį aplanko vieną kartą per savaitę, berniukas nenulipa jam nuo kelių. Aplankius dažniau, vaikas apsipranta, patiki, kad „tėtis“ niekur nedings, tuomet nebūna prilipęs prie mokytojo.
Kai negali aplankyti, mokytojai su kūdikiais kalba telefonu. Kiek ašarų būna, kai reikia baigti pokalbį! Dar didesnis dūdų orkestras prasideda, kai kūdikių ir Andriuškų susitikimas baigiasi.
Atsisveikinti sunku ir geradariams, ypač, kai kūdikiai su jais praleidžia kelias dienas.
„Mes – gerieji dėdė ir teta. Jų mama yra močiutė. Pirmiausia jie žiūri, kaip reaguos močiutė“, – pasakojo I.Andriuškienė.
Kūdikiai jau vaikšto, bando kalbėti. Mokytojai moko juos atpažinti gyvūnus, prašo pasakyti „ačiū“, moko mandagumo.
Kūdikiai pedagogams – kantrybės mokykla. „Jau pastebiu, kad reikia savęs valdymo pratimų, kad nepasiduočiau erzinančioms situacijoms, ypač kai jos kartojasi“, – prisipažino I.Andriuškienė.
