Palaidojo vienturtę dukrą
Pasvalio rajone, Pumpėnų miestelyje, gyvenanti 55 metų Ilona Titienė negali pasigirti sveikata. Tačiau jos širdis – plati.
Kai dvi anūkės tapo našlaitėmis, moteris nedvejojo – atvėrė savo namų duris. Juk reikėjo vaikus gelbėti nuo valdiškų namų.
Dabar močiutė – vienintelė atrama dviem paauglėms.
Šeimos gyvenimo istorija – labai liūdna. Vos per kelerius metus pumpėnietė palaidojo žentą, naujagimę anūkę, o prieš tris mėnesius kovą su klastinga liga pralaimėjo ir jos vienintelė dukra. Palaidojusi vienturtę, moteris rūpinasi anūkėmis: penkiolikamete Viktorija bei dvylikamete Kamile.
Šiandien jos abi išėjo į Pumpėnų gimnaziją.
Vaikus suvienijo tragedija
Dieną, kai „Panevėžio krašto“ korespondentė lankėsi I.Titienės ir jos gyvenimo draugo Aivaro namuose, moteris valė iš miško parsivežtus grybus.
„Ruošiamės žiemai. Su anūkėmis buvome išvažiavusios grybauti, suskaičiavome, kad radome 101 raudonviršį. Aš likau valyti grybų, o mergaitės išbėgo pasitikti atvažiuojančių brolių“, – sakė moteris.
Netrukus į kiemą sugužėjo klegėdamas ketvertukas. Jaunuoliai atvirai džiaugėsi vieni kitais. Vaikinai 21 metų Mantas ir devyniolikametis Simas yra mergaičių tėvo sūnūs iš pirmosios jo santuokos.
Vaikus suvienijo bendras skausmas: tėvo žūtis. Iki tol su seserimis nebendravę broliai tik po gimdytojo mirties užmezgė šiltus santykius.
Našlaičių broliai sakė, kad ryšys su seserimis yra labai stiprus. Jie prisiminė, kad iš pradžių Simui su Viktorija geriau sekėsi rasti bendrą kalbą, o vėliau prie jų prisijungė Kamilė su Mantu. Dabar jie juokiasi, jog tuomet Kamilė buvo dar „pyplė“, o Mantui labiau rūpėjo paaugliški užsiėmimai.
„Kai susitinkam, atrodo, kad mes visi keturi nuo gimimo augome kartu. Kai tik išpuola koks laisvas savaitgalis, tai pirmiausia ir skubame pasimatyti su sesėmis. Tokiam bendravimui pritaria mūsų mama, o ir sesių močiutė mus šiltai priima“, – vienas kitam antrino broliai Aglinskai.
Vyresnėlis Mantas studijuoja Šiaulių kolegijoje. Savo ateitį jis ketina sieti su aplinkosauga. Simas Panevėžyje mokosi automechaniko specialybės. Vaikinas pagal specialybę jau ir darbą yra susiradęs.
Audra siuntė siaubą
Apie didvyrišką Aurelijaus Aglinsko žūtį mūsų laikraštis jau rašė. Prieš penkerius metus, vasaros dieną, siautusi audra nuplėšė elektros laidus. Tų laidų prisilietė jaunesnysis A.Aglinsko brolis. A.Aglinskas griebė brolį ir atitraukė nuo laidų, bet užtat pats buvo pervertas elektros srovės.
Į nelaimės vietą atskubėję medikai dar pusantros valandos kovojo dėl daugiavaikio tėvo gyvybės, tačiau jų pastangos buvo bergždžios.
Po tragedijos prezidentė Dalia Grybauskaitė vaškietį po mirties apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šį garbingą apdovanojimą mergaitės saugo kaip didžiausią relikviją.
Naujagimė nebepasveiko
Tragiškai pasibaigusią dieną, tik prieš kelias valandas, A.Aglinskas iš ligoninės į namus Vaškuose buvo parsivežęs naujagimę, trečiąją dukrą.
Šeimos maitintojo gyvybę nusinešusi mirties šmėkla toliau sukiojosi Aglinskų namuose. Po vyro žūties praėjus dviem savaitėms, susirgo Karolinos vardu pavadinta naujagimė. Dėl staiga pakilusios temperatūros mergaitė savaitę praleido Pasvalio ligoninės Intensyviosios terapijos skyriuje, vėliau buvo perduota panevėžiečių medikų globon.
Galiausiai panevėžiečiai mažąją ligoniukę išsiuntė pas sostinės medikus. Ten jos gyvybė ir užgeso. Tąkart gėlos kamuojamai motinai gydytojai paaiškino, kad mažylė nuo gimimo buvo užsikrėtusi streptokoko B bakterijomis, jos sukėlė sepsį – kraujo užkrėtimą.
Pavėlavo pas gydytojus
Didžiulį sielvartą patyrusi našlė po laidotuvių anytos bute pasijuto esanti svetima.
Gyventi į gretimą kaimą ją pakvietė vienas vyras. Netrukus vaškietė kartu su dviem mažametėmis mergaitėmis persikėlė į to vyro namus.
Kaip dabar pasakojo našlaičių močiutė, mergaitėms ir jos dukrai naujuose namuose nebuvo labai lengva.
„Duktė po dviejų netekčių labai užsisklendė savyje. Ji apie savo vargus ir nesutarimus niekam net neužsimindavo. Vitalija buvo įsitikinusi, kad toks jos likimas ir ji viena turi nešti sunkią naštą. Tik jai susirgus, mergaitės šį tą man pasakojo“, – ašaras braukė vienintelės dukros netekusi moteris.
Anūkės močiutei papasakojo, kad patėvis jų nemėgo, sunku naujoje vietoje buvo ir motinai.
Netrukus I.Titienės dukra krūtyje užčiuopė guzelį ir sunerimo dėl atsėlinančios klastingos ligos.
„Kai dukra vyrui prasitarė, kad jai reikia nuvažiuoti pas gydytojus pasitikrinti krūtinės, jis tam nepritarė. Vargšė, per ilgai delsė“, – graudinosi pumpėnietė.
Kai praėjusiais metais, rugsėjo mėnesį, ligonė nuvyko pas gydytojus, jų ištarti žodžiai buvo skaudūs: „Pavėlavai.“
Ir dukrą – į savo namus
Į pokalbį įsiterpusios abi našlaitės pasakojo, kad kol namie buvo mama, tol patėvio namuose buvo galima kentėti.
Kai mama per chemoterapijos kursą gulėjo ligoninėje, mergaitės nebepanoro daugiau būti svetimuose namuose. Jos paskambino močiutei, kad ši jas pasiimtų.
Sulaukusi anūkių šauksmo, I.Titienė iš karto nuvažiavo pas mergaites ir tą pačią dieną jas parsigabeno į savo namus.
Kadangi buvo savaitgalis, o pirmadienį iš ligoninės turėjo grįžti mergaičių mama, tai močiutė dukrą irgi parsivežė į savo namus.
Įkurtuvių atšvęsti nebespėjo
Kadangi I.Titienės draugui priklausančiuose namuose labai ankšta, be to, mergaitės mokėsi visai kitame rajono gale, tai našlė pasiprašė priimama į Krizių centrą. Apsigyvenusios laikinuose namuose, mergaitės galėjo lankyti tą pačią mokyklą.
Našlaitės su džiaugsmu prisimena gyvenimą valdiškuose namuose. Nors ir nesavas stogas virš galvos, tačiau užvis svarbiausia buvo, kad jos visos trys buvo saugios bei laimingos. Jos ten gyveno tris gražius mėnesius.
Viktorija pasakojo, kad jų didžiausia svajonė buvo visai ranka pasiekiama, tik gerokai per anksti anapilin iškeliavo jų mama.
„Valdžia Grūžiuose mums buvo skyrusi socialinį butą. Viskas jame buvo sutvarkyta, turėjome net ir raktą nuo jo. Buvo likusios vos kelios dienos iki įkurtuvių, tačiau mama tos laimės nebesulaukė“, – pasakojo penkiolikametė.
Pas močiutę greit pritapo
Mergaičių mama mirė likus trims savaitėms iki mokslo metų pabaigos ir amžinojo poilsio atgulė šalia savo vyro ir dukrelės. Moteriai buvo 37 metai.
I.Titienė džiaugėsi, kad Vaškuose, kur našlaitės lankė mokyklą, atsirado labai gerų žmonių.
„Viskas užgriuvo vienu metu. Gerai, kad Kamilės klasės draugės tėvai pasiūlė mums pagalbą. Geri žmonės priglaudė anūkes, kol pasibaigė mokslo metai. Nuostabūs žmonės mergaitėmis rūpinosi visas tris savaites“, – geradarių pagalba džiaugėsi moteris.
Šį rudenį seserys pradeda lankyti naują mokyklą. I.Titienė jau iš anksto joms supirko visus mokyklos reikmenis, gimnazisčių uniformas.
Sesės tikino, kad Pumpėnų kraštas joms nėra svetimas. Dažnai anksčiau jos svečiuodavosi pas močiutę, miestelyje turi draugų.
Mergaičių talento neslopins
I.Titienė neslėpė, kad abi mergaitės yra labai muzikalios, gražiai dainuoja. Kol dar šeimos nebuvo užklupusi tragedija, abi anūkės lankė muzikos mokyklą. Tačiau dėl pinigų stygiaus moteris atžalų į muzikos mokslus leisti nebeišgalėjo.
„Tvirtai nusprendžiau, kad ir kaip būtų sunku, tačiau sudėsiu paskutinius pinigus ir mergaitėms leisiu toliau mokytis muzikos mokykloje. Jos abi yra veiklios ir turi geras klausas, aš neturiu teisės žlugdyti jų talento“, – ryžtingai kalbėjo močiutė.
Pumpėnietė negailėjo gražių žodžių anūkėms. Moteris tvirtino, kad Kamilė, kaip ir ji, linkusi į skaičių pasaulį, o Viktorija – tai jų šeimos menininkė.
Tuojau kerta kitas skausmas
Apie graudų dukros likimą pasakodama moteris į klausimą apie pačios sveikatą tik numojo ranka.
„Mylimiems Dievas duoda kryželį, o man įteikė žalio medžio pliauską. Vos tik susitaikau su vienu skausmu, tuojau pat kerta kitas“, – taip savąją dalią apibūdino pašnekovė.
Moteriai prieš šešerius metus buvo persodintas inkstas. Donoro organas puikiai prigijo ir funkcionavo iki praėjusių metų.
Bet kai ji išgirdo apie baisią vienturtės ligą, gyvenimas virto didžiuliu sielvartu. Ji žinojo, kokia negailestinga ši liga. Jau buvo palaidojusi nuo šios ligos mirusią savo motiną bei vyrą.
Nuo nuolatinės nervinės įtampos prieš praėjusias Kalėdas organizmas inkstą atmetė.
„Didžiąsias metų šventes praleidau ligoninės reanimacijoje. Pasvalio medikai nebetikėjo, kad išgyvensiu ir be jokios vilties išsiuntė į Panevėžį. Tačiau negalėjau pasiduoti ir visomis jėgomis kabinausi į gyvenimą. Anūkėms buvau vienintelė atrama ir guodėja“, – pasakojo moteris.
Išmoko taupiai gyventi
Netekusi inksto, moteris yra priversta kas antrą dieną važiuoti į Pasvalį dializės.
Ligonė vyks pas sostinės gydytojus ir vėl bandys stoti į donorų organų laukiančių pacientų eilę.
„Baisu net pagalvoti, kad užsirašiusi į donorų eilę esi priversta tarsi laukti kito žmogaus mirties. Kad tu gyventum, kažkas turi lieti ašaras dėl skaudžios netekties“, – dūsavo ligonė.
I.Titienė dirbo buhaltere, vėliau cecho vadove, bet prieš 15 metų moterį ištiko infarktas, nuo to laiko ji gyvena iš neįgalumo pašalpos. Moteris sako, kad gaudama nedaug pinigų išmoko taupiai gyventi.
Nors yra silpnos sveikatos, tačiau stengiasi, kad žiemą šeimai maisto netrūktų.
Pumpėnietė konservuoja daržoves, iš miško tempia grybus. Ranka rodo į aptvare klegenantį pulką ančių bei aplinkui kudakuojančias mėsines vištas.
Mergaičių svajonė – kambarys
Šeimininkė džiaugėsi, kad mergaitės yra puikios pagalbininkės. Kartu jos ne tik sodybą prižiūri, bet ir gamina maistą, o vakarais visos trys susėdusios ir paplepa.
Paklaustos, kokias svajones abi puoselėja, mergaitės susižvalgo ir tyli. Bet prasitaria, kad jų svajonė – visai nevaikiška.
Paauglės svajoja apie atskirą kambarį. Antrajame namo aukšte erdvės kambariui atsirastų, bet ligų kamuojama močiutė statybinėms medžiagoms neturi pinigų. Mergaitės norėtų savo kambaryje saugoti brangiausius iš tėvų likusius prisiminimus: tėčio apdovanojimą, mamos nuotraukas.
Kol kalbėjomės su našlaitėmis ir jų močiute, mergaičių broliai žvilgsniais drąsino seseris. Galiausiai visi keturi susikibę už rankų pasuko prie pat sodybos esančio ežerėlio.
„Nerealiai gera turėti vyresnius brolius!“ – šūktelėjo nueidamos sesės.
