Situacija būna daug sunkesnė, kai sutuoktiniai – vidutinio amžiaus ar dar vyresni, rašo huffingtonpost.com.
„Kai esate vyresni, turite mažiau laiko iš naujo kurti gyvenimą“, – sakė A.Buxton.
Trečdalis jos pažįstamų porų išsiskiria staigiai ir piktai, trečdalis draugiškai, o likusieji stengiasi kaip nors gyventi kartu.
Tokia naujiena gali būti itin sunki vyresnėms moterims, kurios įsivaizdavo ramią pensiją šalia partnerio ir anūkų vizitus. Sumažėjusi savivertė – ne vienintelė problema. Moterys, kurios atsisakė savo karjeros ir pirmenybę skyrė vaikams, gali turėti finansinių problemų.
Dauguma šioje situacijoje kylančio pykčio nėra nukreipta į partnerio lytinę orientaciją.
„Daugybė moterų yra už LGBT ir yra jų teisių gynėjos, – sakė Brooks Mazella. – Heteroseksualios žmonos pyksta todėl, kad jaučiasi išnaudotos ir apgautos. Įtariu, kad pikčiausios būna tos, kurių partneriai tiesos neatskleidžia patys.“
Ji pati atliko tyrimą, iš kurio sprendžia, kad du trečdaliai homoseksualų tiesą atskleidė ne patys. Dauguma jų buvo priversti prisipažinti po to, kai žmonos rado įrodymų – privačių pokalbių arba pornografijos.
Homoseksualūs partneriai paprastai nelinkę prisipažinti dėl išorinių veiksnių – religinių įsitikinimų, socialinių suvaržymų ar dėl to, kad iš tikrųjų myli savo žmoną.
Kai kurie jų mano, kad heteroseksualūs santykiai padės suvaldyti homoseksualius impulsus. Kai jų planas nepavyksta, jie negali gyventi normalaus santuokinio gyvenimo.
Trys moterys papasakojo savo istorijas, kad padėtų suprasti, kas vyksta tokių situacijų metu.
87-erių Amity
„Mes turėjome du vaikus. Tai buvo nuostabi santuoka, bet jis vėliau nutolo. Jis anksčiau išėjo į pensiją, ėmė keliauti ir veikla užsiimti vienas. Per daug apie tai negalvojau.
Jis išvyko. Kai mes po metų pietavome, jis pareiškė, jog esu šalta, ir aš supykau. Jis vėliau gulėjo ligoninėje dėl nedidelės operacijos. Kai nuėjau jo aplankyti, jam buvo suleista nuskausminamųjų.
„Turiu tau kai ką atskleisti, – sakė jis. – Esu gėjus.“
Ėmiau juoktis ir paklausiau, ar mes vaidiname muilo operoje.
Jis anksčiau turėjo partnerį, su kuriuo išsiskyrė prieš mums susituokiant, nes buvo katalikas. Tačiau jis santuokos metais buvo ištikimas.
Buvau šokiruota ir negalėjau patikėti jo žodžiais. Reikėjo šiek tiek laiko, kad suprasčiau, kas vyksta. Klausiau savęs, ką tai reiškia. Ar buvau nepakankamai seksuali? Ar nemokėjau tinkamai mylėtis? Svarsčiau, kas aš esu, jei buvau įsipainiojusi į kito žmogaus melus.
Savaime suprantama, jis jautėsi tarsi kalėjime. Jis negalėjo būti savimi. Jis vieną dieną man pasakė, kad nebegali eiti toliau. „Aišku, kad gali“, – sakiau aš. Jis kitą dieną nusižudė. Gyvenimas jam buvo nepakeliamas. Jis buvo puikus žmogus, negalėjau sustabdyti ašarų. Manau, kad jis kentė depresiją, nes visą gyvenimą negalėjo būti savimi. Gėjai išgyvena tas pačias tapatybės problemas kaip ir heteroseksualios moterys.“
51-erių Susan
„Po 10 metų santuokos maniau, kad jis turi meilužę. Girdėjau, kaip jis telefonu kalbėjosi apie šokius bare, ir kažkaip supratau, kad jis kalbėjosi su vyru. Vieną atostogų naktį, kai mes padauginome alkoholio, paklausiau jo apie tai. Jis atsakė, kad visada manė, jog vyrai – patrauklūs.
Klausinėjau dar kelerius metus, ir jis tik supykdavo, todėl nustojau, bet niekada to neužmiršau. Būtent tada ėmiau stebėti jį atidžiau, bet tik po 10 metų išdrįsau išsiskirti.
Situacija 2015-aisiais pasidarė labai negraži. Jis pradėjo priimti savo orientaciją. Aš išdrįsau paklausti, ar jis prieš mūsų vestuves žinojo, kad yra gėjus. Jis atsakė „taip“. Jaučiau prieštaringus jausmus. Dalis manęs pyko ir nekentė jo, bet kita dalis jo gailėjosi. Pamenu, kaip jam sakiau, kad būtume galėję būti geriausiais draugais, jei jis būtų buvęs nuoširdus.
Žinia apie jo lytinę orientaciją turėjo neigiamos įtakos mano pasitikėjimui savimi. Kaip galėjau su žmogumi gyventi 20 metų ir iš tikrųjų jo nepažinoti? Vis dar bijau su kuo nors susipažinti ar užmegzti intymius santykius.
Vaikams sakau, kad jei pasaulis būtų tobulas, galėtume leisti atostogas kartu, tačiau dar nesu tam pasirengusi.
Nežinau, kaip jis jaučiasi. Manau, kad jis dar ne visai pripažino save. Jis nesako, kad yra gėjus, jis sako, kad domisi vyrais. Panašu, kad jis bijo ištarti tą žodį, todėl manau, kad jam buvo sunku.“
70-ies Judith
„Mano patirtis buvo visiškai kitokia nei kitų žmonių. Prieš ištekėdama žinojau tiesą, bet jis buvo mano sielos draugas ir mane traukė. Vieną dieną prieš vestuves Dickas man pasakė, kad jei ne aš, jis būtų homoseksualas. Tai buvo 1966-ieji. Gėjai neegzistavo. Nepažinojau nė vieno gėjaus. Maniau, kad tai panašu į neurozę. Jis atsakė, kad taip, šie dalykai iš dalies panašūs. Jis anksčiau lankėsi pas psichoterapeutą, ir paklausiau, ar jis to negalėtų daryti ir vėl.
Jis man pasipiršo, ir mes susituokėme. Nežinojau, kad jis kenčia. Nežinojau, kad jis fantazuoja apie vyrus. Mes apie tai nekalbėjome. Buvo nelengva.
Kai jis man atskleidė tiesą, buvau priblokšta. Jaučiausi kažką praradusi. Tačiau taip pat buvau feministė ir palaikiau gėjų išsilaisvinimo judėjimą, kuris buvo neseniai prasidėjęs. Pasakiau jam, kad žaviuosi jo drąsa.
Jei jis būtų permiegojęs su kita moterimi, būčiau buvusi prislėgta. Tačiau vis dar buvau vienintelė moteris jo gyvenime. Mintis apie tai paguodė. Tai buvo tas pat, kaip skyrybos su bet kokiu mylimu vyru.
Jis buvo svarbiausias žmogus mano gyvenime – iki tol, kol susilaukiau dukros. Mano vyras tam neprieštaravo, tačiau kai Dickas 1986-aisiais mirė nuo AIDS, man buvo labai sunku. Tokio ryšio nejutau niekam kitam.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
