Jis džiaugėsi, kad galėjo tapti kaulų čiulpų donoru savo dukrai. Nei Lietuvoje, nei daugelyje kitų pasaulio šalių tai nebūtų įmanoma.
Ir nors šeimai teko atsisveikinti su sodu, darbais bei santaupomis, vilniečiai nesigaili. Svarbiausia, kad S.Kravec įveikė ligą.
Merginai šį rudenį sukaks 20 metų. Ji įstojo į universitetą, psichologijos studijas. Prieš gerus metus dar nebuvo aišku, ar jai teks džiaugtis šiais gyvenimo įvykiais. Medikai tedavė vieną šansą iš šimto, kad S.Kravec pasveiks.
Laimei, dar gydantis Santariškių klinikose buvo pasiekta remisija. Tačiau jėgas siurbė po chemoterapijos kilusios komplikacijos – merginos žarnynas buvo it viena didelė žaizda.
„Dėl skausmo ji nuolat verkdavo“, – dukros kančias prisiminė jos motina Jolanta Kravec.
Sandros dar laukė trečiasis chemoterapijos kursas ir kaulų čiulpų transplantacija. Tada šeima apsisprendė pasielgti netradiciškai – šioms procedūroms vykti į Pekiną.
Vilniečius šiai kelionei paskatino bičiulis, kuriam kinų medikai išgelbėjo koją. Jis tikino, kad naujausias technologijas naudojantys azijiečiai gali padėti ir S.Kravec.
Vien transplantacija Azijos gigantėje lietuviams atsiėjo 50 tūkst. eurų. Šiuos pinigus šeima gavo pardavusi žemę. Kirpėjos ir inžinieriaus artimieji paskolino dar pusę tiek, kad duktė ir motina turėtų iš ko išgyventi viename didžiausių planetos miestų.
Pekino ligoninėje lietuviai pamatė tai, ko dar niekada nebuvo regėję. S.Kravec buvo mėnesiui izoliuota palatoje, į ją buvo galima pažiūrėti tik per stiklą. Maistą pacientei seselės išpakuodavo mūvėdamos pirštines, o su tėvais mergina bendraudavo specialiu telefonu. Visa tai – kad apsaugotų pacientę nuo bakterijų.
Įvykęs gydymas – ne pabaiga. Praėjus metams po transplantacijos Sandrai ir vėl metas pasirodyti Pekino gydytojams. Šiai kelionei į Aziją, Kravec šeima lėšų praktiškai neturi, todėl kreipiasi į geros valios portalo lrytas.lt skaitytojus ir prašo paaukoti dukters gydymui.
Liga smogė dukart
Nelaimės Kravec šeimoje prasidėjo 2011 metų vasarą. S.Kravec jau ruošėsi eiti į gimnaziją. Ta proga reikėjo pasidaryti sveikatos tyrimą.
Sandra ėmė prastai jaustis. „Buvo silpna, temperatūra siekė 38 laipsnius“, – prisiminė tuometė aštuntokė.
Ryte davusi kraujo tyrimams, po pietų ji sulaukė gydytojos skambučio: „Tau reikia gultis į ligoninę, važiuok tiesiai į onkologinį.“
Gydytoja spėjo, kad dar diena ir mergina būtų atsidūrusi reanimacijoje. „Buvo 8 trombocitai, kai su 5 guldo į reanimaciją“, – sakė S.Kravec.
Moksleivei gydytojai nustatė ūminę limfoblastinę leukemiją, liaudyje vadinamą kraujo vėžiu. Du mėnesius mergina neišėjo iš palatos, jai buvo taikoma chemoterapija. Po pusantrų metų kovos liga buvo sustabdyta.
Metus gimnazistė džiaugėsi gyvenimu, kol tyrimas ir vėl parodė grįžtantį vėžį.
Abiturientė ruošėsi egzaminams, išleistuvėms jau pirko suknelę. Medikai paragino ją gultis į ligoninę, tačiau Sandra gydymą atidėjo – norėjo išlaikyti egzaminus.
Išlaikiusi anglų ir lietuvių kalbų valstybinius egzaminus, S.Kravec keliavo tiesiai į medikų rankas. „Mes laukėme dukros už durų, kad nuvežtume į klinikas“, – prisiminė J.Kravec.
Medikai daug vilčių neteikė
Liga buvo labai pažengusi. Medikai tėvus įspėjo, kad galimybė, jog duktė išgyvens yra tik viena iš šimto.
Sandra patyrė du chemoterapijos kursus. Po antrojo liga ir vėl buvo sustabdyta.
Laukė trečia chemoterapija ir kaulų čiulpų persodinimas. Tačiau iškilo kitos bėdos – nusilpusį organizmą ėmė kamuoti kitos ligos, kurios žaizdomis nusėjo merginos žarnyną.
„Visais atvejais mums duodavo antibiotikų“, – kas kišo koją, pasakojo S.Kravec.
Sandra iš skausmo verkdavo, praktiškai nebegalėjo nei valgyti, nei tuštintis. Tėvai ėmė baimintis, ar duktė išgyvens tokias kančias.
Tada šeima ir nusprendė išvykti į Kiniją.
Azijos milžinę vilniečiams rekomendavo draugas, kuriam Lietuvoje medikai ketino amputuoti koją. Nuvykęs į Pekiną po mėnesį trukusio gydymo jis pasveiko – abi jo kojos buvo tokios stiprios, kad vyras galėjo šokinėti.
Tai įkvėpė Kravec šeimą.
Be to, Kinija yra viena iš trijų pasaulio šalių su Izraeliu ir JAV, kurioje kaulų čiulpų donorais gali būti ir ligonio šeimos nariai. Kitur pasaulyje tenka laukti nepažįstamų donorų, kurių kamieninių ląstelių atitikimas paciento kamieninėms ląstelėms yra pakankamai aukštas.
Vilniečiai baiminosi, kad mūsų šalyje tinkamų donorų reikiamu laiku neatsiras.
Donoru tapo tėtis
Į tolimą šalį motina su dukra iš pradžių skrido dviese.
Lietuvos gydytojai paruošė Sandrą skrydžiams – į raumenis suleido specialių medikamentų, kurie sustiprino imunitetą.
„Mes taip lengvai atskridom! Buvo stebuklas, kai dukra savarankiškai vaikščiojo gatvėmis. Juk Lietuvoje vos iš tualeto išeidavo“, – džiaugėsi mama.
Atvykus į Pekino ligoninę Sandra ėmė rūpintis vienas profesorius. Jis pažiūrėjo kraujo tyrimus ir nesuprato, kodėl mergina leisgyvė.
„Sveikinu, esi pasiekusi remisiją“, – sakė profesorius.
„O vertėja juokėsi, kad atvažiavom į Kiniją žarnyno gydyti“, – šypsojosi mergina.
Mėnesį viename brangiausių pasaulio miestų specialistai gydė tik Sandros žarnyną. Pacientei sustiprėjus, skyrė jai trečią chemoterapijos kursą.
Vėliau kinai atliko kaulų čiulpų transplantaciją. Donoru tapo O.Kravec.
Maistą ėmė su pirštinėmis
Kad atliktų šią sudėtingą procedūrą, Sandrą mėnesiui izoliavo palatoje su storu stiklu. Po stiprios chemoterapijos jai sulašino tėčio kaulų čiulpus. „Net nepajaučiau supilimo“, – prisiminė Sandra.
Kol ji buvo izoliuota, jai maistą nuomojamame bute gamindavo mama. Dėdavo jį į specialią sandarią dėžę ir atveždavo sutartą valandą.
Maistą ligoninėje patikrindavo (dėl bakterijų), kelias minutes šildydavo mikrobangų krosnelėje. Iš dėžių maistą seselės išimdavo kelis kartus keisdamos pirštines.
Kai Sandra pavalgydavo, maistą tučtuojau išnešdavo iš palatos.
Su tėvais mergina bendraudavo vaizdo konferencijos būdu. Tėvai matydavo dukrą du kartus per dieną specialiame ekrane. „Kalbėdavo pakėlę ragelį. Kažkas panašaus, kaip „Skype“ programa“, – sakė J.Kravec.
Kinai vilniečių šeimą išmokė gyventi steriliai. „Tarkime, arbūzą jie ne pjauna, bet skelia, kad bakterijos nuo peilio nesugadintų vaisiaus. Taip pat kinai nebevalgo vakarykščio maisto.
Dabar negalime žiūrėti į nefasuotus produktus parduotuvėse – juk jie jau patekę į bakterijų pilną patalpą“, – kalbėjo Sandros tėvai.
Jie taip pat išmoko gerti per dieną 2 litrus iki 80 laipsnių pavirinto vandens.
Pribloškė kinų gerumas
Po kelių mėnesių S.Kravec gydytojai išleido iš ligoninės.
„Tikėjausi, kad lankysime kinų kalbos kursus, vaikščiosim po Pekiną. Bet gydytojas įspėjo – negalima. Į lauką galėjau eiti tik po 15 minučių per dieną“, – nusivylimą prisiminė vilnietė.
Lauke ji vaikščiojo su medicinine kauke, kad nepasigautų infekcijos.
„Tai, kad Sandra galėjo vaikščioti, man buvo neįtikėtina“, – prisiminė J.Kravec.
Rimtas išbandymas šeimą ištiko likus porai mėnesių iki išvykimo namo.
Nors vilniečiai turėjo pakankamai pinigų susimokėti už transplantaciją, pristigo lėšų komplikacijoms gydyti. Jų ir Kinijoje nepavyko išvengti.
„Išeiname iš ligoninės – nebeturime pinigų susimokėti“, – vieną dieną vertėjai pasakė J.Kravec. Pekine pasibaigus pinigams iš geros valios medikai gydymo netęsia.
„Pasilikite. Paprašysiu savanorių, kad surinktų jums paramos“, – pasiūlė vertėja.
Per tris dienas geros valios kinai paaukojo lietuviams reikiamą sumą – 4 tūkst. eurų.
Lietuviai liko sužavėti kinų gerumu. „Apskritai ten žmonės moka aukotis vieni dėl kitų. Mes čia labai sumaterialėję“, – sakė J.Kravec.
S.Kravec pastebėjo, kad Kinijoje žmonės labai domisi vieni kitais. „Stoviu su savo tyrimais ligoninėje. Prie manęs prieina paprastas žmogus, pažiūri į mano tyrimą, ir rodo liuksus, mėgina pasakoti, kas ten parašyta. Jiems įdomūs kiti žmonės“, – pasakojo mergina.
Ji iki šiol susirašinėja su Pekine kartu besigydžiusiais žmonėmis. Jie kaip giminaičiai pasiruošę jai atsiųsti vaistų ir kitaip padėti.
O.Kravec kinai siūlė ir darbą surasti. Žmonių gerumas vilniečių šeimai priminė rojų žemėje.
Padėjo namuose likę šunys
Buvo ir blogų akimirkų. Itin sunku buvo, kai abi – ir Sandra, ir Jolanta – susirgdavo.
„Buvo laikas, kai kuokštais slinko plaukai, labai ilgai miegodavau – daugiau už Sandrą“, – sakė J.Kravec.
Moterys kovojo su nusivylimu. Didžiausias jų pagalbininkas buvo į Lietuvą po transplantacijos grįžęs O.Kravec.
„Skambinom tėčiui ir sakėm, kad šoksim per langą. Kruvinom ašarom verkėm jam į ragelį. O jis mums per „Skype“ kartojo: „Laikykitės, nepasiduokit!“ Tėtis buvo mūsų vienintelis inkaras“, – apie vyrą pasakojo žmona.
Motinai ir dukrai palengvėdavo, kai O.Kravec joms rodydavo šunis.
„Įsijungdavau „Skype“, išvesdavau šunis pasivaikščioti ir valandą visa tai transliuodavau. Tai jas atpalaiduodavo ir laikas greičiau praeidavo“, – prisiminė O.Kravec.
Kone sunkiausia Pekine įkalintoms vilnietėms buvo visą dieną sėdėti tarp keturių sienų.
Pardavė žemę ir prisiskolino
Įveikusios sunkiausius savo gyvenime mėnesius S. ir J. Kravec birželį grįžo į Lietuvą. Kol kas panašu, kad persodinimas pavyko.
„Tyrimas rodo, kad mano kraujyje dirba 99 proc. tėčio kraujo kūnelių. Tai labai geras pasiekimas“, – džiaugėsi S.Kravec.
Tačiau yra ir komplikacijų. Merginos organizmas priešinasi persodintoms tėčio ląstelėms. Jai niežti visą kūną, odą išmuša raudonom dėmėm.
„Arklio dozėmis geriu vaistus ir jie nesustabdo pasipriešinimo“, – sakė S.Kravec.
Lietuvos medikai siūlė savo pagalbą, tačiau šeima nori Pekine pradėtą gydymą ten jį ir pabaigti.
Rugsėjo viduryje, praėjus metams po kaulų čiulpų transplantacijos, kinai ir vėl laukia S.Kravec. Reikia ištirti jos būklę, padėti organizmui priimti persodintus svetimkūnius.
Vilniečiai suka galvas, iš kur paimti pinigų kelionei, tyrimams, vaistams, buto nuomai. O.Kravec spėjo, kad išlaidos gali siekti 10 tūkst. eurų.
Ligonių kasos padėti negali – jos apmoka tik gydymą Europos šalyse.
Kad atliktų transplantaciją, šeima jau pardavė sklypą šalia namo. Pragyvenimui Pekine prisiskolino iš artimųjų.
Ketino ir būstą parduoti, tačiau susizgribo, kad neturės kur gyventi.
Šeima pagalbos kreipiasi į geros valios žmones ir prašo paaukoti S.Kravec gydymui Pekine.
Norintys prisidėti prie S.Kravec gydymo gali pervesti savo paramą gavėjui labdaros ir paramos fondas „Algojimas“, sąskaita „Swedbanke“ (paskirtis – „S.Kravec gydymui“): LT05 7300 0101 2121 7083.
***
Dėkojame fondui „Algojimas“ už dovanai teikiamą pagalbą – visi paaukoti pinigai pasieks Kravec šeimą.
Prašome aukoti pinigus į fondo, o ne asmeninę sąskaitą, nes pervedant auką į fondo sąskaitą Valstybinė mokesčių inspekcija nuo aukojamos sumos nenuskaičiuos 15 proc. pajamų mokesčio.
