Švelniai draugų ir artimųjų Aldute vadinama moteris nesigūžia nuo savo praeities – anaiptol, pasakodama apie tai, ką reiškia laidoti du vaikus, ji nori padėti kitoms šeimoms, kurių patirtys – itin panašios.
„Po netekčių negalima užsidaryti tarp keturių sienų. Net tada, kai būna labai liūdna, reikia vyti tokias mintis ir galvoti apie šviesią ateitį ir tuos žmones, kurie yra šalia mūsų. Jie mums turi būti pačiais svarbiausiais“, – pokalbį pradėjo Aldutė.
Pirmas sūnus gimė negyvas
Prieš 18 metų kartu su vyru ji planavo vaikelį. Jiedu laukė mažojo Šarūnėlio ir džiaugėsi, kad po sklandaus nėštumo pasaulį išvys pirmasis šeimos berniukas.
Medikai taip pat matė, kad moters laukimas sklandus, todėl nusprendė nebedaryti paskutiniojo ultragarso prieš pat gimdymą.
Dabar Aldutė įsitikinusi, kad tai buvo didžiausia klaida – jau tada gydytojai būtų pamatę, kad aplink Šarūnėlio pilvelį ir kakliuką apsivyniojusi virkštelė. Pasekmės aiškios – moteris pagimdė negyvą pirmagimį.
Ji prisimena negalėjusi patikėti tuo, kas įvyko. Ji nežinojo, kaip reikėtų elgtis, kaip tvarkyti savo emocijas ir jausmus. „Norėjosi bėgti laukais ir rėkti“, – sakė ji.
Pirmagimio netektis neuždarė šeimos tarp keturių namų sienų. Po kurio laiko kauniečiai susilaukė mergaitės, vardu Simona. Tačiau merginos gyvybė užgeso vos įžengus į suaugusiųjų pasaulį. Tada jai buvo 19.
Prieš avariją – įspėjamasis ženklas
Aldonos ir Jono dukros gyvenimas buvo labai trumpas, tačiau pašnekovė tikino, kad ji spinduliavo šviesa ir tik teigiamomis emocijomis.
„Man vis atrodo, kad Simonos misija šioje žemėje buvo skleisti šypsenas ir gėrį. To ji išmokė ir mane. Net kai jai būdavo labai liūdna ar ką nors skaudėdavo, apie tai ji sugebėdavo pasakyti su šypsena veide.
Ji buvo labai smalsi mergaitė. Jos svajonė buvo pakeliauti po pasaulį, pažinti kuo daugiau naujų šalių.
Ji studijavo Anglijos universitete, buvo labai gabi studentė, todėl pagal universiteto mainų programą buvo siunčiama pasimokyti turizmo, ispanų kalbos ir finansų į Singapūrą.
Jai ir jos grupiokams buvo likusi vos viena atostogų savaitė, todėl jie nusprendė apsilankyti Vietname.
Likus vos kelioms dienoms iki nelaimės Simona stebėjosi eismu – sakė, kad automobiliai rieda milžinišku greičiu. Ji ir pati su dviračiu buvo nugriuvusi. Gal tai buvo ženklas, kad reikėjo pasisaugoti“, – svarstė dukrą palaidojusi mama.
Po tragiškos avarijos – koma ir mirtis
Tragiška nelaimė įvyko akimirksniu – merginos važiavo motoroleriu, kai į jį įsirėžė kitas automobilis. Motoroleris nuvirto į kelių metrų pusrūsyje esančią kavinę.
Simonai avarijos metu lūžo šalmo snapelis ir pramušė kaukolę, kraujas išsiliejo į smegenis.
21 dieną mergina praleido komoje. „Tai buvo pats sunkiausias periodas mano gyvenime. Dėl pinigų stokos tėvelis vienas galėjo skristi pas ją – aš likau namuose ir vis laukiau naujienų.
Mirties priežastis – stipriai sutrenkti plaučiai. Iš komos ji taip ir nepabudo.
Niekam nelinkiu patirti to, ką patyriau tada, kai ji buvo komoje. Negalėjau suvokti, kad mano mergytė gali mane palikti. Su baime laukdavau žinučių ir telefono skambučių, kol kartą naktį sulaukiau lemtingosios – ji išėjo ir mus paliko.
Nors skausmo ir ašarų buvo labai daug, dabar galiu pasakyti, kad nepalūžti padeda tik gyvi likę artimieji.
Su savo kita dukra Laura, kuriai tada buvo 12, šnekėjausi apie tai, kad nereikia slėpti ir gėdytis ašarų, kad reikia išsiverkti, nes tik tada pasijusi geriau.
Tarp sesių buvo ypatingas ryšys, jos labai mylėjo viena kitą. Kai Laura sužinojo, kad sesė mirė, negalėjo to suvokti, bandė neigti informaciją.
Dabar galiu teigti, kad pirmojo kūdikio išėjimas buvo tik įžanga į tai, ką patyriau netekusi Simonos“, – pasakojo mama.
Netektys išmokė šypsotis
Du palaidoti vaikai užgrūdino Petkevičių šeimą – Aldutė ir Jonas labai tvirti, gebantys padėti kitiems.
Neveronių seniūnė A.Petkevičienė drąsiai dalijasi savo patirtimi su kitais, įkvepia kitas šeimas pasakodama savo skaudžius patyrimus.
Netektis išgyvenusias šeimas ji skatina neužsidaryti tarp keturių sienų ir jokiu būdu negyventi prisiminimais. Pasak jos, normalu prisiminti, pagalvoti apie mirusius artimuosius, tačiau juos reikia paleisti.
Dėmesį ir meilę verta sukoncentruoti likusiems artimiesiems, kuriems ypač reikia šilumos ir supratimo.
Moteris tikino, kad labai svarbu šeimoje vienas kito nekaltinti. Negalima koneveikti artimųjų ar ieškoti kaltų dėl įvykusios nelaimės – sunkią minutę reikia palaikyti vienas kitą.
Atsitiesti po netekčių Aldutei ypač padėjo darbas – iki tol dirbusi mokytoja, ji ėmė rašyti projektus, įsitraukė į bendruomenės veiklą. Kaip ji pati sako, pagaliau išmoko šypsotis.
Jei anksčiau jos veide taip dažnai šypsenos nebūdavo, tai dabar ji negaili jos nei artimiems, nei svetimiems.
„Mes niekas nežinome, kas mūsų laukia rytoj. Svarbiausia, kad galime būti su žmonėmis, kuriuos mylime. Išmokime tai vertinti“, – šyptelėjo Aldutė.
