Surašyta viskas, ką padarėme
„Po kiekvienu kunigų žodžiu nepasirašyčiau jokiu būdu, bet kažkokia pasaulį valdanti energetika yra. Aplink mus – informacinis laukas, kuriame surašyta viskas, ką gyvenime padarėme. Kodėl gi negalėtų taip būti?“ – kalbėjo Rokiškio rajone, Jurkupių kaime, gimęs profesorius, habilituotas technologijos mokslų daktaras, inžinierius radiotechnikas 74 metų Pranciškus Balaišis.
Jo nuopelnai įvertinti šalies mokslo premija, o pavardė žinoma visame pasaulyje.
Bet pakviesti pokalbio Kaune gyvenantį kraštietį tikrai nepaprasta. Ypač paprašius papasakoti, kuo gi saldus yra sausas mokslas.
Tik jau svetingai atvėręs savo ir žmonos Ramonos buto duris, P.Balaišis prisipažino kaskart nustembantis, kad jo pavardė ir nuopelnai įrašomi į mokslo leidinius, kad Kembridžo universiteto tarptautinis biografijų centras prieš 17 metų jį paskelbė tarptautiniu žmogumi, o Malaizijos universitetas siūlė jam suteikti garbės daktaro laipsnį.
Kartą labai nustebo gavęs laišką net iš Indijos – jame irgi prašyta jo duomenų.
„Pastarasis kartas – anketą atsiuntė knygos apie asmenybes leidėjai. Anūkas juokėsi, atseit, seneli, tai apie save rašysi? Kažkaip negražu...“ – kalbėjo P.Balaišis.
Matematika – ne sausas mokslas
P.Balaišis korespondentus pasitinka kukliame, kaip ir jis pats, bute. Ant pastelinių spalvų sienų – paveikslai, lentynose – enciklopedijos ir knygos. Šeimininkas jų parašęs penkiolika.
Sūnus Romanas ir dukra Diana bei anūkai gyvena atskirai, užtat kasdienybę P.Balaišiui ir žmonai Ramonai praskaidrina katytė Pilkė.
Ją valkataujančią soduose surado sūnus, o kadangi jo namuose jau šeimininkavo viena rainė, Pilkė apsigyveno tėvų bute.
P.Balaišis paaiškina, kad spaudos puslapiuose jo pavardė buvo sumirgėjusi, kai gavo mokslo premiją, bet prisipažino esantis prieš jo garsinimą.
Be to, matematika jokiu būdu negali būti sausas mokslas, o vokiečių filosofas Immanuelis Kantas yra pasakęs, kad kiekviename moksle yra tiek tiesos, kiek jame yra matematikos.
Garsųjį filosofą P.Balaišis kartą pacitavo vienai jaunai gydytojai, kai buvo patekęs į ligoninę.
„Ta gydytoja apibėgdavo kitus pacientus, o į mūsų palatą ateidavo paskiausiai, paplepėdavome apie gamtą ir gyvenimą. Ji sakė: „Oi, kaip matematikos nemėgau, dėl to ir mediciną pasirinkau“, – prisiminė P.Balaišis.
Bet tarp matematikos ir medicinos jis mato itin stiprių sąsajų.
Pasaulis sukurtas neatsitiktinai
Du dešimtmečius P.Balaišis tyrė radijo matavimų prietaisus, nustatinėjo, ar jie dirbs, kiek dirbs, kada suges.
„Dar yra rezervas – jei prietaisas protingas, o dabar tokių dauguma, net pirmąkart sugedęs jis randa išeitį ir toliau veikia, atlieka savo darbą“, – kalbėjo profesorius.
Tad ar ne panašus ir gydytojo darbas – juk medikas taip pat pagal žmogaus sveikatą tyrinėja, kada ir kuo jis gali sirgti, ar turės rezervų – jėgų – kovoti su liga, ar bus ilgaamžis.
Tad matematinis mąstymas, logika, sugebėjimas problemą įžvelgti ir spręsti gabalais svarbūs ir kasdienybėje.
„Be tikslumo nėra apibrėžtumo“, – aiškino P.Balaišis.
Juk ir pats gyvenimas – stebuklas. Profesorius besąlygiškai pritaria minčiai, jog toks tobulas pasaulis negali būti susikūręs atsitiktinai.
„Sakykime, toks fenomenas kaip žmogaus Žemėje atsiradimas – kiek būtinų sąlygų tam reikia: ir temperatūrų diapazonas, ir magnetiniai laukai, ir Mėnulio poveikis planetai“, – vardijo jurkupietis.
Ir pridūrė: „Arba kažkas specialiai sukūrė.“
Šedevrų mįslė – matematinė
P.Balaišis nė trupučio neabejoja, kad gamta veikia žmogų, dėl to jis su skeptikais net ginčytis neketina. Tad ir gimimo laikas, Zodiako ženklai irgi greičiausiai lemia prigimtį.
„Sakykite, ką norite, bet mūsų dukra Diana gimdama atsinešė ir vardą, ir ryškius Vėžio bruožus. O Vėžiai dažniausiai yra lyriški, valdomi Mėnulio, truputį fanatiški, ir nieko nepakeisi. Sūnus – Svarstyklės, tai irgi: svarsto svarsto, svarsto svarsto, o žiūrėk, ima ir ką nors ne taip padaro“, – pasakojo P.Balaišis.
Jiedu su lengvosios pramonės inžiniere žmona Ramona yra Dvyniai.
P.Balaišis svarstė, kad vanduo taip pat kuo puikiausiai saugo informaciją, galėtų būti naudojamas kaip įrašymo priemonė. Juk tuo pagrindu egzistuoja ir homeopatinė medicina.
Profesorius pasakojo, kaip mokslininkas japonas užšaldė vandenį vienąkart įjungęs klasikinę muziką, o kitą kartą buvo girdėti nacių vado Hitlerio karo lozungai.
Lyrikos paveiktos snaigės atrodė gražios ir tobulos tarsi iš pasakos, o kitos – tarsi iš sukryžiuotų lazdų – priminė baisiausią netvarką.
Profesorius kalbėjo, kur slypi dailininko Leonardo da Vinci paslaptis – nežinia, ką tapydamas jisai kalbėjo. Jei kas nors matematiškai įmintų šitą mįslę, tai sugebėtų atkartoti ir garsiuosius šedevrus – mat ant drobės klojami dažai nuskaito garsą.
Išmoko gerbti žodį
P.Balaišis sakė, kad pastebėti menkiausią smulkmeną, gerbti žodį, logiškai dėstyti įvertinimą ir tiksliai formuluoti mintį išmoko studijuodamas elektrotechniką Kauno politechnikos institute, bet labiausiai – po to dirbdamas patikimumo sektoriaus vedėju ir Kauno radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo institute.
Sovietų Sąjungoje veikė 27 įmonės, 16 gamyklų, 11 institutų, kurie projektuodavo ir gamindavo radijo matavimų prietaisus. Viskas buvo vienose rankose – Maskvoje.
Prieš prietaisus gaminant, reikėdavo įvertinti, ar jie patikimi, nes pusę jų imdavo karinės žinybos.
Tai ir turėdavo atlikti P.Balaišis – tikrinti elektroninių prietaisų radijo signalus, dažnį, bangų ilgį...
Surinkęs duomenis apie prietaisų kokybę, juos perduodavo į Maskvą.
Gavęs leidimą dirbti su slaptais kodais, per 23 metus jis negalėjo vykti į užsienį. Saugumo tarnybos tikrino ir gimines.
P.Balaišis pasakojo, kad netgi dirbdami tokį atsakingą darbą Machačkalos darbuotojai sumanė pajuokauti. Išsiųsdami pagamintą radijo prietaisą tarp popierių jie įvyniojo driežą.
Siuntinys atėjo į gamyklą Vilniuje. Išvydus driežą, kilo sumaištis: esą kas per įžeidimas, ką ten Kaune atsakingas žmogus veikia?
„Bet kaipgi aš, būdamas Kaune, galiu kontroliuoti Machačkalos darbuotojus?“ – juokėsi P.Balaišis.
Plokščių raketai – keli egzemplioriai
P.Balaišis aiškino, kad šis atsitikimas – iš tiesų tik juokas, palyginti su tuo, kuo galėjo baigtis įdėjus nekokybišką prietaisą į raketą.
Taip ir atsitikus, valdybos viršininkui Maskvoje kilo reali grėsmė. Vėliau jis P.Balaišiui pasakojo, kad prikeltas naktį ir pakviestas aiškintis dėl šio gedimo turėjo pakeliui važiuodamas sugalvoti, kaip pasiteisinti ir nenukentėti. P.Balaišis į tokią situaciją nebuvo patekęs.
Plokštes raketoms gamyklos gamindavo po 3, kartais po 5 egzempliorius.
Jei patikrinimą atlaikydavo kelios pirmosios, tuomet jau būdavo gaminama raketai.
„Reikia turėti garantiją, bet visiškai būti garantuotam neįmanoma. Kiekvienas prietaisas gali sugesti“, – kalbėjo profesorius.
Net mažoje lemputėje kiek procesiukų, impulsiukų vaikšto, o jungiant šviesą šaltas siūlelis pokšt ir sudega.
„Džiaukitės, kad grįžote“
P.Balaišis kalbėjo, kad dirbti jam visai patiko, bet vargino dažnos komandiruotės.
Į Maskvą per mėnesį vykdavo po 3–4 kartus, o dar Krasnodaras, Kurskas, Žemutinis Naugardas (buvęs Gorkis), Minskas...
Skrisdavo lėktuvu, nes į Novosibirską, Omską ar Machačkalą traukiniu tik per kokią savaitę nuvažiuosi.
Profesorius prisimena vieną atvejį, kai lėktuvas pakilti smarkiai pavėlavo, o leidžiantis profesorius pagal linijas ant žemės suprato, kad kažkas negerai.
Pilotams pareiškus pretenzijas dėl nevisiškai sėkmingo skrydžio, šie atsakė: „Džiaukitės, kad grįžote.“
Kelionėje svajoti nebūdavo kada – iki nusileidimo P.Balaišis susiplanuodavo, ką nuveiks per patikrinimui skirtas 4 ar 5 dienas, kaip spės prietaisą patikrinti, surašyti aktą, apsvarstyti su valdžia ir išvadas pateikti Maskvai.
„Jei neatestuosi prietaiso, jo negalės gaminti. Bet ką atestuoti prasmės irgi nėra. Reikia taip įvertinti ir taip surašyti, kad niekas dėl kablelio neprisikabintų“, – aiškino P.Balaišis.
Už mokslinius tiriamuosius darbus P.Balaišis buvo pakviestas dalyvauti liaudies ūkio pasiekimų parodoje – taip jis galėjo laisvai apžiūrėti, kas sukurta naujo.
Nenorėjo studentų „varginti“
Daugiau nei 20 metų dirbęs Mokslinių tyrimų institute, P.Balaišis perėjo dėstyti į Kauno politechnikos institutą, radioelektronikos fakultetą, vėliau – Kauno technikos universitetą.
Bet darbas profesorių liūdino – iš 25-30 studentų tik kokiems
7 mokslas iš tiesų rūpėjo, kiti tesiekė gauti parašą ir stipendiją.
P.Balaišis pro pirštus vis viena nepraleisdavo, sakydavo, kad iš valstybės algą gauna už tai, kad juos išmokytų.
Mokslas buvęs tiek reformuotas, kad studentai galėdavo rinktis ir visai nereikalingus modulius. Mokymo procesas, P.Balaišio įsitikinimu, neteko prasmės – studentai palikdavo universitetą neįgiję svarbiausių pagrindų.
Be to, nebuvo ir vadovėlių, o per paskaitas studentai užsirašyti visko nesuspėdavo. Kad turėtų iš ko mokytis, jis ėmė rengti vadovėlius ir knygas.
Bet matydamas, kad ir to studentams nelabai bereikia, kad mokslas tapo tarsi studento varginimu, P.Balaišis pajuto, jog šis darbas širdžiai nebemielas, ir po 20 metų paliko universitetą.
Prie knygos – su kava ir cigarete
P.Balaišis prisiminė, kaip savo bute rašė pirmą knygą apie produkcijos kokybės kontrolę. Šalyje tokio leidinio nebuvo. Savo idėją profesorius išsakė leidykloje, bet čia išgirdo atsakymą: „O tu žinai, kiek laukia visokių ceremonijų?“
Po kurio laiko P.Balaišis leidėjų pasiteiravo: „Tai rašyti knygą ar nerašyti? Leisite ar neleisite?“
Atsakymas: „Ai, rašyk“, profesorių labai nustebino – vadinasi, rašyk, o toliau jau mes žiūrėsime? Tai kam jam tas vargas? Ir nerašė.
Bet netrukus leidėjai paskambino su baisiu triukšmu, kurgi ta žadėtoji knyga? Mat Maskva ne tik patvirtino, kad būtų pas mus leidžiama, bet įtraukė ir į savo planą.
„Susikroviau ant staliuko knygas, surinktą medžiagą. Matau – laiko nedaug, o čia dar šeima, susikaupti negaliu“, – prisiminė P.Balaišis.
Buvo vasara. P.Balaišis paprašė šeimą pabūti sode, kol jis baigs savo darbą.
„Buvo taip: rašau, kol rašosi. Diena ar naktis – niekas nesvarbu. Kai miegas suima, numiegu, po to atsikeliu – ir vėl prie knygos. Į gatvę išeidavau tarsi lunatikas – mašinos man neegzistavo“, – pasakojo P.Balaišis.
Vieną dieną atvažiavo sūnus pažiūrėti, kaip tėvui sekasi. Grįžęs motinai papasakojo: „Visas maistas tebėra šaldytuve. Bet visai nebėra kavos ir pilnas kibiras cigarečių nuorūkų.“
Taip – gerdamas kavą ir rūkydamas cigaretę po cigaretės – per dvi savaites knygą baigė.
P.Balaišis visiškai neberūko šešerius metus, metė išėjęs į pensiją.
Išgelbėjo rusų karininkas
Savo gimtinę Jurkupius P.Balaišis aplanko retai, pastarąjį kartą ten buvo pavasarį su reikalais.
Jų troboje sovietai laikydavo trąšas, ir namas subyrėjo. Į molinį tvartą suginė kiaules, tos kniso kniso ir sienos virto. Klėtį viena jurkupietė išsiardė ir iš tos medienos pasistatė namą.
P.Balaišis mena didžiulį sodą – tėvas turėjo gal 100 obelų.
Bet neilgai P.Balaišis džiaugėsi vaikyste gimtinėje.
„Būdavo taip – valdžia sušaukia į vieną vietą visą kaimą su arkliais. Tuomet nurodo: tu, tu, tu – važiuojate namo. Tie žinojo, kad netrukus jų kieme pasirodys gurguolė ir išveš į Sibirą“, – pasakojo P.Balaišis.
Kartą taip nutiko ir jo tėvukui. Paleistas tėvas įbėgo tvartan ir pasislėpė. Pro langelį mato – privažiavo vežimų virtinė. Pastovėjo pastovėjo ir nulingavo kitų Balaišių link.
Po kurio laiko sužinojo, kad nuo tremties šeimą išgelbėjo vienas rusų karininkas, pagailėjęs gerų žmonių. „Padariau tau gerą darbą, kada nors paminėsi geru žodžiu“, – pasakė jis P.Balaišio tėvui.
Vėliau P.Balaišis išsiaiškino, kad tremiamųjų sąraše jų pavardė buvo perbraukta ir parašyta: „Nerasta.“
Vaikus suslapstė pas gimines
Bet ramybės ir toliau nebuvo, pasipylė reikalavimai mokėti mokesčius už žemę. P.Balaišio tėvas nuvažiavo, sumokėjo. Padvigubino mokesčius. Tėvukas vėl nuvažiavo, sumokėjo.
Vėl padvigubinus mokėti nebuvo kuo. Nuėjo pas kaimyną, teiraujasi, ką jis darys. Tas irgi sako, kad pinigų neturi. Nė vienas nemokėjo.
Po kelių dienų ateina kvietimas į geležinkelio stotį, nurodyta pasiimti maisto trims paroms.
P.Balaišis pamena, kaip tėvas paėmė bulvių maišą, po bulvę – į kampus, pervėrė virvę – ir kuprinė. Įsidėjo duonos ir išėjo kiek anksčiau, kad nepavėluotų.
Stotyje žiūri – dar dvi valandos. O netoliese gyveno žmonos sesuo su vyru. Nusprendė aplankyti.
Ten jam ir sako: „Tu neik, spėsi visada.“
Tėvukas pagalvojo ir paklausė patarimo. Sutemus namo sugrįžo, su žmona virtuvėje pasikuždėjo ir vėl išėjo.
„Tuomet mama mano seserį išvežė pas gimines į Nevierius, brolį – prie Salų, mane, maždaug šešiametį, – į Kalvius pas tėvuko seserį. Pati pagaliuku užkišo tvarto duris, kad įeitų žmonės ir gyvulius paimtų – ir pasislėpė. Mat ėjo kalbos, kad visus susems“, – kalbėjo P.Balaišis.
Pradėjo su maišu ant pečių
P.Balaišis pasakojo, kad traukiniu išvažiavęs jų kaimynas iš Sibiro sugrįžo tik po septynerių metų, ir tai tik dėl amnestijos.
Valdžia skelbė, kad trėmė tuos, kurie nemoka valstybei mokesčių, bet jų tikrasis tikslas buvo atimti žemę.
„Tėvas nebuvo buožė, bet turėjo dobilų pjaunamąją, grėbimo mašiną, švedišką javų pjaunamąją. Viską atėmė – tėvukas gyvenimą pradėjo su tuo bulvių maišu ant pečių“, – kalbėjo profesorius.
Senatvėje P.Balaišis jį fotografavo – paliegusį, palaužtą negandų, nepriteklių.
Kai P.Balaišio tėvai vaikus išslapstė ir patys dingo, valdžia jų paieškojo, patriukšmavo ir viskas pamažu nutilo. Bet net rodytis tame krašte šeima nedrįso 3-4 metus.
Tėvo pasas buvo atimtas, bet jis sugebėjo įsidarbinti geležinkelininku. Gaudavo dukart per metus bilietus – su vienais galėdavo važiuoti bet kur Sovietų Sąjungoje, su kitais – šalyje.
Bet mama tuos bilietus paimdavo ir su vaikais važiuodavo pas savo mamą į Bajoriškius.
Vaipydavosi, kad nepažintų
P.Balaišis pamena, kad mokytis pradėjo dar gyvendamas Salose, bet pirmą klasę baigė Kretingoje – ten tėvai su vaikais persikėlė gyventi. Mama įsidarbino mokykloje valytoja.
„Eidavau per miestelį ir vos milicininką išvysdavau – veidą perkreipdavau. Mat baimė manyje tūnojo, kad atpažins. O pareigūnai kaip tik atkreipdavo dėmesį – ko gi tas vaikas vaiposi“, – juokėsi P.Balaišis.
Mokykloje P.Balaišiui patiko ir poezija, bet širdis labiau linko į tiksliuosius mokslus.
Vilniuje gyvenanti sesuo Liucija Gočelkienė baigė Kauno politechnikos institute ekonomiką, dirbo dėstytoja Vilniaus politechnikume. Brolį Joną Balaišį patraukė pramoninė civilinė statyba, taigi visi baigė aukštuosius tiksliuosius mokslus.
